Prasidėjus rugsėjui, dalį vaikų aplanko nerimas. Vieni šio jausmo net nepastebi, kiti sekmadienio vakarą ima skųstis pilvo ar galvos skausmais, o treti dienų dienas mintyse sprendžia dar neįvykusias situacijas: „Mama, kaip manai, ar draugas dar norės sėdėti su manimi viename suole?“ Atskirti kasdienį jaudulį nuo gilesnio nerimo padeda Geštalto krypties psichoterapeutė Remigija Mikolaitienė.
Vieni laukia, kiti nerimauja
„Sugrįžimas į mokyklą po vasaros vaikams yra didelis įvykis. Vieni jo laukia su džiugesiu, pasiilgę mokyklos, mokytojų, klasės draugų, o kiti šį laiką išgyvena su jauduliu ar net nerimu. Kiekvienas vaikas tai išgyvena individualiai, nėra tikslios formulės, kaip turėtų būti. Normalu jausti ir pakylėjimą, ir džiaugsmą, lygiai taip pat normalu šiek tiek nerimauti“, – sako psichoterapeutė Remigija Mikolaitienė.
Jaudulys, pasak pašnekovės, kyla ne be priežasties – po laisvesnio atostogų ritmo staiga keičiasi kasdienė vaiko dienotvarkė, aplinka ir reikalavimai. Tiesa, skirtingo amžiaus vaikai į šį pokytį reaguoja nevienodai.
„Nerimą dažniau išgyvena mažesni, iki dvylikos metų, vaikai – jie sunkiau pakelia atsiskyrimą ir dažniau skundžiasi kūno negalavimais. Paaugliai jautriau reaguoja į atstūmimo, nepritapimo baimę. Šiame amžiuje ypač svarbu rasti savo vietą bendraamžių grupėje, o jos neradus išgyvenama itin giliai“, – aiškina psichoterapeutė Remigija Mikolaitienė.
Pasireiškia ir fiziškai
Vidinė įtampa retai prasideda atviru pasipriešinimu ar elgesio pokyčiais. Anot psichoterapeutės, jį išduoda kasdieniai pokalbiai, kai vaikas mėgina pasiruošti dar neįvykusioms grėsmėms.
„Pirmasis signalas, į kurį atkreipiu dėmesį – projektuojamų situacijų sprendimas mintyse. Pastebėti, kad vaikas per daug nerimauja, galima iš jo pasakojimų, lūkesčių, kaip bus ir kas bus. Vaikas suka įvairius scenarijus, bando jiems pasiruošti, klausinėja tėvų: „Mama, kaip manai, ar klasės draugas dar norės sėdėti su manimi viename suole?“ Situacijos dar nėra, o vaikas ją jau mintyse gyvena, klausia, guodžiasi ir liūdi“, – pastebi R.Mikolaitienė.
Jei vidinė įtampa neįvardijama ir neatliepiama, pamažu ji pasireiškia fiziniais simptomais. Priešmokyklinis pykinimas ar skausmai sekmadienio vakarais dažniausiai kyla ne dėl fizinių negalavimų, o dėl patiriamo streso.
„Kai vaikas išgyvena stipresnę baimę ar intensyvų nerimą, tai gali pasireikšti ir fiziologiniais simptomais: galvos ar pilvo skausmais, pykinimu, viduriavimu, miego sunkumais, dažnu šlapinimusi, dusuliu“, – vardija psichoterapeutė.
Kai reikia sunerimti
Kada nerimas ima kelti rūpestį? Psichoterapeutės teigimu, daug ką atskleidžia vaiko kasdienybė – ar įtampa jau trukdo miegoti, valgyti ir ilsėtis.
„Kūno simptomai yra ženklas, kad reikia didesnio dėmesio, ypač jei nerimas ima trikdyti vaiko rutiną, poilsį ar mitybą. Nereikėtų laukti, kol tai kartosis ir taps savotišku būdu reguliuoti būseną bei vengti to, kas nemalonu“, – aiškina specialistė.
Pastebėjus stiprią organizmo reakciją, svarbu ne slopinti simptomus, o ieškoti jų priežasties: „Tikrai verta pasidomėti, kas vyksta mokykloje – gal laukia kontrolinis, atsiskaitymas. Kažkas svarbaus vaikui vyksta, ir tai svarbu žinoti. Apie tai verta pasikalbėti ir su mokyklos bendruomene – auklėtoja, mokytojais, socialiniais darbuotojais.“
Ne mažiau svarbu, kaip tėvai reaguos pokalbio su vaiku metu.
„Nereikėtų raminti sakant „neprisigalvok, viskas bus gerai“. Verčiau palaikykite: „Aš irgi tikriausiai nerimuočiau, jei būčiau tavo vietoje. Gal yra kas nors, ką galėtume padaryti, kad tau būtų ramiau? – pataria psichoterapeutė. – Tėvų dėmesys veikia kaip vaistas. Žinoma, nereikia vaiko pergloboti, laikyti negebančiu pačiam spręsti sunkumų, bet juo domėtis – būtina.“
Anot pašnekovės, ilgai trunkantis nerimas gali tapti pavojingas: „Užsitęsus stresui, esant nepalankioms aplinkybėms šeimoje, kai vaiko savireguliacija nebepajėgia atlaikyti didelės įtampos, gali kilti ir minčių apie savižudybę ar pasitaikyti savižalos. Noriu pastebėti, kad tai susiję ne vien su mokykla – daug lemia vaiko socialinė aplinka, individualios savybės, atsparumas ir gebėjimas būti santykyje su saugiu, patikimu žmogumi. Kuo vaikas atsparesnis, kuo labiau tiki savimi ir turi palaikančią aplinką, tuo mažiau nerimauja arba tuo geriau geba tą nerimą suvaldyti.“
R.Mikolaitienė pažymi, kad emociniams sunkumams tapus kasdienybe, delsti nebegalima.
„Į specialistus verta kreiptis, kai vaikas reguliariai nenori eiti į mokyklą ar vis dažniau prašo likti namuose; kai prieš mokyklą nuolat atsiranda pilvo, galvos skausmai ar pykinimas, o savaitgaliais jie atslūgsta; kai sutrinka miegas, valgymas, koncentracija; kai vaikas ima vengti draugų ir anksčiau mėgtų veiklų, o namie kyla stiprūs pykčio protrūkiai ar panikos epizodai“, – apibendrina psichoterapeutė.
Kai ratas užsisuka
Nepastebėto nerimo kamuojamas vaikas, pasak R.Mikolaitienės, ilgainiui gali imti vengti mokyklos, o kuo daugiau pamokų praleidžia, tuo grįžti į normalų ritmą darosi sunkiau.
„Praleidus daug pamokų, sugrįžti į mokyklą tampa sunku. Tai kelia papildomą nerimą, ir ratas užsisuka: į mokyklą neina dėl nerimo, o sugrįžti irgi trukdo nerimas“, – sako ji.
Tiesa, ne kiekvienas pamokas praleidžiantis vaikas vengia mokyklos. Vieną, pasak pašnekovės, traukia pramogos, kitą stabdo baimė.
„Jei pabėgimas reiškia, kad už mokyklos ribų vyksta kas nors įdomiau, kilo noras patikrinti ribas ar tiesiog pažaisti su draugais, tai mokyklos vengimas susijęs su vidiniais išgyvenimais – įtampa, nerimu, baime, depresija. Pabėgti iš pamokų kartą kitą nėra savaime blogai, daug vaikų tai pabando ir sugrįžta. Bet jei tai tampa nuolatiniu elgesiu, verta susirūpinti, – aiškina psichoterapeutė. – Jei tėvai ar globėjai nepastebi signalų, o jų dažniausiai būna ne vienas, galimi ne tik kraštutiniai atvejai, bet ir santykių su bendraamžiais problemos, pykčio protrūkiai, depresija. Vaikas gali susirasti netinkamą kompaniją, kuri pasiūlys „įdomesnės“ veiklos vietoje mokyklos, didėja ir psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo rizika.“
Kai kurios pasekmės vaiką gali lydėti ir suaugus.
„Mokyklos vengimas siejamas su mokyklos nebaigimu, polinkiu į smurtą, rizikingu elgesiu, nerimo sutrikimais ar sunkumais prisitaikyti. Ilgai neišgirstas nerimas pamažu paveikia viską – vaiko santykį su savimi, šeima ir aplinka“, – vardina R.Mikolaitienė.
Izoliacija griauna savivertę
Vertindami praleistas dienas, tėvai dažnai susitelkia tik į prastėjančius pažymius ir pamokų skaičių. Tačiau psichoterapeutė pastebi, kad vaiką labiausiai slegia ne mokslų spragos.
„Kuo ilgiau vaikas neina į mokyklą, tuo sunkiau jam grįžti. Dažnai didžiausia našta yra ne pats mokslas, o jausmas, kad jis atsiliko nuo kitų. Kiekviena praleista diena gali sustiprinti mintį: „Aš nebesusitvarkysiu“, „Atsilikau“, „Man nepavyks.“ Kol klasė gyvena savo gyvenimą, vaikas lieka nuošalyje, pradeda jaustis vienišas, gėdytis sugrįžti ar manyti, kad klasės draugai jo nebepriims“, – akcentuoja R.Mikolaitienė.
„Rekomenduočiau kalbėti apie tai, kas vyksta, kad vaikas nenuėjo į mokyklą, o ne prikaišioti dėl nelankytų dienų skaičiaus, – tėvams pataria psichoterapeutė. – Svarbu matyti tai, kas slypi už pamokų praleidimo – nerimą, baimę nuvilti, galbūt patyčių patirtį.“
Į ką atkreipti dėmesį?
– Jei vaikas nuolat klausinėja ir kuria neigiamus scenarijus apie dar neįvykusius įvykius, tai rodo didėjančią vidinę įtampą.
– Sekmadienio vakarą ar pirmadienio rytą pasireiškiantys pilvo ir galvos skausmai dažnai būna fizinė organizmo reakcija į stresą.
– Kartą praleista pamoka rodo, kad vaikas tikrina ribas. Sistemingas nedalyvavimas atskleidžia gilią baimę ar nepritapimą.
– Sužinojus apie praleistas pamokas, svarbiausia aptarti emocines priežastis, kurios privertė taip pasielgti.
– Būtina kreiptis į profesionalus, kai dėl nerimo sutrinka miegas, mityba arba vaikas pradeda vengti bendraamžių.
Autorė: Rasa Kasperavičiūtė-Martusevičienė
About the Author
