Valstybės pažadas užtikrinti įtraukųjį ugdymą ir švietimo pagalbą kiekvienam vaikui neturi priklausyti nuo geografinės padėties. Nors bendras švietimo pagalbos finansavimas šalyje sparčiai auga, savivaldybių savarankiškas indėlis vienam mokiniui skiriasi šimtus kartų. Vis dėlto, Valstybės kontrolės atliktas auditas „Švietimo pagalba mokyklose“ rodo, kad pinigai yra tik viena iš dedamųjų dalių – reali švietimo pagalbos prieinamumo situacija mokyklose yra gerokai kompleksiškesnė.
Pastaraisiais metais bendros švietimo pagalbai skiriamos lėšos šalyje pastebimai didėjo: 2025 m. švietimo pagalbai mokyklose panaudota 287,4 mln. Eur (2024 m. – 233,4 mln. Eur). Iš šios sumos valstybės biudžeto lėšos sudarė 199,5 mln. Eur, o savivaldybės iš savarankiškųjų biudžetų prisidėjo 87,9 mln. Eur.
„Valstybės garantuojama pagalba neturėtų tapti loterija, priklausančia nuo to, kurioje savivaldybėje vaikas gyvena. Finansavimo skirtumai sukuria nevienodas pradines sąlygas. Tačiau privalome matyti pilną vaizdą – pagalbos prieinamumą stipriai veikia kiti sisteminiai ir praktiniai veiksniai, kurių vien pinigais išspręsti nepavyksta“, – teigia valstybės kontrolierė Irena Segalovičienė.
Nepaisant augančių skaičių, savivaldybių finansinis įsitraukimas išlieka itin netolygus: 2025 m. savivaldybių išlaidos vienam mokiniui svyravo nuo vos 1 Eur iki 648 Eur, o vidutiniškai sudarė 190 eurų. Daugiau nei vidurkį skyrė tik 30 proc. savivaldybių. Be to, 93 proc. savivaldybių švietimo pagalbai skyrė mažiau savo lėšų nei valstybė. Savivaldybėms neprisidedant ar prisidedant nežymiai, mokykloms tenka išsitekti valstybės skiriamų mokymo lėšų ribose.
Vis dėlto, auditas rodo, kad didesnis finansavimas savaime negarantuoja geresnio švietimo pagalbos prieinamumo. Nors papildomos lėšos suteikia daugiau galimybių steigti pareigybes ar stiprinti pagalbos sistemą, galutinį rezultatą lemia ir tai, ar pavyksta pritraukti specialistus, sudaryti jiems tinkamas darbo sąlygas ir efektyviai organizuoti jų darbą.
2025 m. darbdaviai ieškojo 1 157 švietimo pagalbos specialistų, o darbo ieškančiųjų buvo beveik tris kartus mažiau. Logopedų laisvų darbo vietų buvo 7 kartus daugiau nei ieškančiųjų. Todėl net ir didesnį finansavimą turinčios mokyklos ar didžiųjų miestų savivaldybės ne visada gali užpildyti laisvas pareigybes – specialistų darbo rinkoje visoje Lietuvoje tiesiog nepakanka.
Audito metu mokyklos taip pat nurodė, kad pagalbos prieinamumą lemia ir infrastruktūros bei darbo organizavimo iššūkiai. Kai kuriose mokyklose trūksta specialistams pritaikytų patalpų, o daliai specialistų tenka dirbti keliuose mokyklos skyriuose, esančiuose skirtingose vietovėse. Kadangi tokiuose skyriuose specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų skaičius nedidelis, ten dažnai nesusidaro pilnas etatas, o specialistai atsisako važinėti. Tokiais atvejais daug laiko prarandama ne tiesioginiam darbui su vaikais, o persikėlimui tarp nutolusių darbo vietų ar darbo organizavimo klausimams spręsti.
Be to, auditas parodė, kad kai kurios mokyklos negalėjo priimti visų specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių mokinių būtent dėl infrastruktūros, patalpų ar specialistų trūkumo.
Auditas parodė, kad dabartinio finansavimo dažnai pakanka tik nedidelių specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems mokiniams. Įvertinus konkrečius pagalbos teikimo atvejus nustatyta, kad didelių ar labai didelių specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių mokinių pagalbai užtikrinti vidutiniškai reikėtų apie du kartus daugiau lėšų, nei šiuo metu skiriama.
Pagal audito skaičiavimus, vidutinių specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių mokinių pagalbai reikėtų apie 1,6 karto daugiau lėšų, didelių – apie 2,1 karto, o labai didelių – apie 2,6 karto daugiau. Tai rodo, kad dabartinis finansavimo modelis neužtikrina vienodų galimybių visiems vaikams gauti jų poreikius atitinkančią pagalbą.
About the Author
