Audronė Telešienė, Kauno technologijos universiteto Duomenų analizės ir archyvavimo (KTU DAtA) centro vadovė, sociologijos ir komunikacijos profesorė
Vėsi ir lietinga vasara gali sudaryti įspūdį, kad klimato kaita atsitraukė. Tačiau orai už lango tėra trumpalaikė patirtis, o klimato kaita atsiskleidžia tik žvelgiant į dešimtmečių duomenis ir platesnį regiono vaizdą. Toks žvilgsnis padeda ne tik geriau suprasti šį reiškinį, bet ir pamatyti savo vietą bendruose sprendimuose bei įvertinti, kaip geriau apsisaugoti nuo jo padarinių.
Klimato kaita ir orų pokyčiai nėra tas pats. Orai apibūdina trumpalaikes sąlygas konkrečioje vietoje, pavyzdžiui, koks buvo pavasaris Suvalkijoje ar kokia vasara Palangoje. Klimatui vertinti taikomi ilgi stebėjimų laikotarpiai. Pavyzdžiui, Pasaulio meteorologijos tarnyba, vertindama klimato kaitą, naudoja 30 metų temperatūros, kritulių ir kitų duomenų vidurkius. Todėl vėsesnė diena, mėnuo ar net sezonas nepaneigia ilgalaikio šiltėjimo – kaip viena mažesnė sąskaita nepaneigia daugelį metų kylančių kainų tendencijos.
Viena vasara nepaneigia klimato kaitos
Mūsų prisiminimai apie vasaras nebūtinai tiksliai atitinka matavimus. 2024 m. vasara Lietuvoje buvo ketvirta šilčiausia nuo 1961 m. Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos duomenimis, 2025 m. vasara iš tiesų buvo vėsesnė – 0,4 °C žemiau 1991–2020 m. normos. Tačiau 2026 m. birželis vėl buvo 1,8 °C šiltesnis už normą ir devintas šilčiausias nuo 1961 m. Taigi net jei keli iš eilės einantys sezonai būna vėsesni ar kontrastingi, jie nepaneigia ilgalaikės tendencijos.
Priešingai nei duomenis renkančios tarnybos, paprastas žmogus pirmiausia galvoja apie konkrečius orus savo mieste ar rajone, o ne apie kelių dešimtmečių orų duomenis. Ryški, neseniai asmeniškai patirta vėsi atostogų savaitė atmintyje išlieka daug ryškiau nei abstraktus ilgalaikis temperatūros ir kritulių vidurkis. Mūsų pasaulėvaizdį formuoja ne tik tiesioginė patirtis – tai, kokius orus patyrėme pastaruoju metu, bet ir medijuota patirtis – tai, ką sužinojome iš žiniasklaidos, socialinių tinklų, artimųjų ar kolegų.
Galvodami apie klimato kaitą turime praplėsti ir laiko, ir geografijos mastelį. Europa šyla du kartus sparčiau už pasaulio vidurkį. 2025 m. karščio bangos nusidriekė nuo Viduržemio jūros iki Arkties. 2026 m. birželis Vakarų Europoje buvo karščiausias per visą stebėjimų istoriją ir jau nusinešė tūkstančius žmonių gyvybių. Todėl vertindami klimato kaitą turėtume matyti plačiau – ne tik savo miestą ar Lietuvą, bet ir kaimyninius regionus, Vakarų bei Pietų Europą.
Klimato kaita pripažįstama, bet ne visada jaučiama
Kaip rodo Lietuvoje atliktų apklausų, kurių duomenys yra atvirai prieinami per Kauno technologijos universitete veikiantį LiDA archyvą, rezultatai, tik nedidelė Lietuvos gyventojų dalis yra išties klimato kaitos skeptikai.
Abejoti – natūralu. Maždaug dešimtadalis gyventojų abejoja klimato kaitos poveikiu Lietuvai, manydami, kad esame nuo jo apsaugoti. Vis dėlto siūlyčiau tiesiogiai pasikalbėti su miškininkais ar ūkininkais – jie papasakotų, kokį poveikį jų veiklai daro padažnėjusios sausros, karščio bangos ir besikeičiantis kritulių režimas. Jie neabejotinai vardytų tiek šių, tiek ankstesnių metų nuostolius ir pasakotų, kaip prisitaiko prie naujos realybės.
Taip pat Lietuvoje matome klimato kaitos poveikį gyventojų sveikatai, ypač vyresnio amžiaus žmonėms ir turintiesiems sveikatos sutrikimų. Lietuvos mokslo tarybos (LMT) finansuojamas CESSDA projektas, plėtojantis Lietuvos socialinių ir humanitarinių mokslų duomenų archyvą LiDA, yra sukaupęs kelių dešimtmečių gyventojų apklausų duomenis. Jie rodo, kad Lietuvos gyventojams būdingas nuosaikiai stiprus susirūpinimas dėl klimato kaitos, nors jis mažesnis nei Vakarų Europos ar Skandinavijos šalyse.
Lietuvos gyventojai klimato kaitą laiko viena svarbiausių aplinkosaugos problemų Lietuvoje ir pripažįsta jos reikšmę globaliu mastu, todėl dėmesio šiai temai netrūksta. Vis dėlto tik trečdalis teigia asmeniškai jaučiantys klimato kaitos padarinius. Šis atotrūkis labai iškalbingas – problemos rimtumas pripažįstamas, tačiau jos poveikis vis dar ne visada siejamas su savo šeima, sveikata, būstu, darbu ar gyvenamąja vieta.
Klimato kaitos suvokimą lemia ne tik orai
Jaunesni, aukštesnio išsilavinimo ir didmiesčių gyventojai Lietuvoje dažniau išreiškia susirūpinimą klimato kaita, tačiau tai nebūtinai reiškia mažesnį vartojimą ar tvaresnę kasdienę elgseną. Vyresnių ar kaimo vietovėse gyvenančių žmonių gyvenimo būdas kai kuriais aspektais gali būti mažiau vartotojiškas, nors jie rečiau tai sieja su klimato kaita. Todėl gyventojus prasmingiau vertinti ne tik pagal demografinius rodiklius, bet ir pagal jų vertybes, kasdienes praktikas, pasitikėjimą bei pasirengimą veikti.
Išsilavinimas veikia kaip tarpininkaujantis veiksnys. Aukštesnis išsilavinimas ar didesnis mokslinis raštingumas ypač padeda Lietuvoje ar kaimyninėse šalyse vykstančias karščio bangas ir sausras susieti su sudėtingesniais klimato procesais. Svarbu ne tik turėti daugiau informacijos, bet ir mokėti atskirti orus nuo klimato, suprasti tikimybinius ryšius bei matyti ilgesnes priežasčių ir pasekmių grandines.
Klimato kaitos suvokimas formuojasi ne pamačius blogesnį orą. Šis suvokimas – sudėtingų psichologinių ir socialinių procesų rezultatas. Jį veikia tiesioginė patirtis, mokslinis raštingumas, žinios, kultūrinės normos, žiniasklaida ir socialiniai tinklai.
Žiniasklaidos užduotis – ne tik pranešti, kad buvo karšta, sausa ar užlieta gatvė, bet ir paaiškinti, kaip toks įvykis siejasi su ilgalaikėmis klimato kaitos tendencijomis, kokias rizikas jis kelia Lietuvoje ir kaip jas galima mažinti.
Pasitikėjimas – svarbi klimato kaitos komunikacijos sąlyga
Skepticizmą stiprina bandymas kiekvieną audrą, liūtį ar karštą dieną pateikti kaip tiesioginį ir galutinį klimato kaitos įrodymą. Mokslas paprastai kalba apie ilgalaikes tendencijas, pasikeitusias ekstremalių reiškinių tikimybes ir jų intensyvumą, todėl svarbu sąžiningai paaiškinti, ką apie konkretų įvykį žinome, o kur lieka neapibrėžtumo.
Pasitikėjimą taip pat silpnina moralizavimas, žmonių kaltinimas, katastrofinės antraštės, sprendimų nepasiūlantys tekstai ir įspūdis, kad visa atsakomybė perkeliama eiliniam gyventojui.
Klimato kaita šiandien yra ne tik mokslo ar politikos, bet ir pasitikėjimo klausimas. Apklausos rodo, kad pusė europiečių mano, jog tradicinė žiniasklaida nepakankamai aiškiai paaiškina klimato kaitą, jos priežastis ir padarinius, o socialiniuose tinkluose sunku atskirti patikimą informaciją nuo dezinformacijos. Daugiau informacijos nereiškia, kad žmonės geriau supras klimato kaitą. Žmogus renkasi ir vertina informaciją pagal savo vertybes, tapatybę ir tai, ar pasitiki informacijos šaltiniu.
Veiksminga klimato kaitos komunikacija turi būti konkreti ir pasakoti apie atpažįstamas Lietuvos vietoves. Vietoj abstraktaus degančio Žemės rutulio geriau parodyti per karščius įkaistančią mokyklą ar daugiabutį, senjorui pavojingą nakties temperatūrą, po liūties užlietą kiemą, išdžiūvusį daržą ar didėjančias vėsinimo išlaidas. Tačiau po atpažįstamos patirties turi sekti aiškus priežastinis paaiškinimas, patikimi Lietuvos duomenys ir realūs sprendimai. Svarbu girdėti ne vien mokslininkus, bet ir gydytojus, ūkininkus, miškininkus, savivaldybių specialistus bei vietos bendruomenių atstovus.
Kasdieniai įpročiai kuria pokyčius
Klimato kaita gali atrodyti kaip pernelyg didelė problema vienam žmogui. Tačiau ji paliečia labai paprastus kasdienius dalykus: kaip jaučiatės per karščius, kiek kainuoja išlaikyti namus, ar po liūties neužliejamas kiemas, ar vaikams mokykloje pakanka pavėsio, ar vyresni artimieji saugiai ištveria kaitrą. Todėl pradėti galima ne nuo klausimo „kaip man išgelbėti planetą?“, o nuo daug artimesnio: „ką galime pakeisti, kad mūsų gyvenamoji aplinka būtų sveikesnė, saugesnė ir patogesnė?“
Nereikia tapti tobulu žaliu žmogumi. Galbūt vieną dieną dažniau rinksitės augalinį maistą, kitą dieną paliksite automobilį namuose ir keliausite pėsčiomis, o pirkdami naują daiktą pagalvosite, ar jis tikrai reikalingas. Gal mažiau išmesite maisto ar sutaupysite energijos namuose. Atskirai tai gali atrodyti smulkmenos, tačiau daugelio žmonių pasirinkimai ilgainiui keičia ir pasiūlą parduotuvėse, ir miestų planavimą, ir tai, kokių sprendimų tikimės iš politikų bei verslo.
Tačiau visa atsakomybė negali būti perkelta tik eiliniam žmogui. Jeigu viešasis transportas nepatogus, dviračių takas nutrūksta ties pavojinga sankryža, o darbas ir vaikų veiklos yra skirtinguose miesto galuose, atsisakyti automobilio nėra paprasta. Jeigu šeimos šventėse stalas vis dar neįsivaizduojamas be gausių mėsos patiekalų, mitybos įpročiai taip pat nepasikeis per vieną dieną. Todėl svarbu ne kaltinti save, o suprasti, kad mūsų pasirinkimus formuoja aplinka, paslaugos, kainos, šeimos įpročiai ir bendros kultūrinės normos.
Kartu kiekvienas galime būti aktyvesnis pilietis. Pavyzdžiui, paklausti savivaldybės, kodėl prie mokyklos nėra pavėsio, daugiabučio bendrijoje pasiūlyti energijos taupymo sprendimų, palaikyti patogesnį viešąjį transportą, daugiau želdinių ar saugesnes gatves. Galime pasikalbėti su šeima, ar kiekvienoje šventėje tikrai reikia trijų mėsos patiekalų (taip, didesnis mėsos vartojimas labiau teršia aplinką). Tokie pokalbiai ir reikalavimai institucijoms yra ne mažiau svarbūs nei tai, ką įsidedame į pirkinių krepšelį.
Klimato sprendimai reikalauja bendrų pastangų
Jungtinių Tautų pasaulinėje aplinkos ataskaitoje (UNEP GEO-7) pabrėžiama, kad klimato kaitos, biologinės įvairovės nykimo ir taršos krizių neišspręsime vien asmeniniais žmonių pasirinkimais. Reikia, kad keistųsi energetikos, maisto, judumo ir vartojimo sistemos, o kartu – ir tai, ką visuomenėje laikome patogiu, įprastu ir priimtinu.
Klimato veiksmai neturėtų būti suvokiami kaip dar viena sunki pareiga. Labai prasminga savęs paklausti, kokį pokytį šiandien galiu padaryti be didelio diskomforto ir kokių sąlygų turiu teisę reikalauti iš savo miesto, valstybės bei verslo.
Klimato sprendimai gali reikšti ne prastesnį gyvenimą, o švaresnį orą, sveikesnį maistą, mažesnes sąskaitas ir daugiau pavėsio karštose miestų gatvėse. Žmogui lengviau įsitraukti, kai jis mato, kad nėra vienas, kad jo pastangos turi prasmę ir kad atsakomybę kartu prisiima bendruomenės, institucijos, verslas ir valstybė.
Net jei šią vasarą dažniau prireikia skėčio nei kepurės nuo saulės, klimato kaita niekur nedingo. Todėl svarbu neapsiriboti tuo, ką matome pro savo langą, bet domėtis platesniu vaizdu, įsitraukti į sprendimų priėmimą ir atsakomybę už pokyčius dalytis su bendruomenėmis, verslu bei valstybe.
About the Author
