Nors depresija diagnozuojama vienam žmogui, ji paliečia ir tuos, kurie kasdien budi šalia: sergančiojo partnerius, tėvus ir vaikus. „Jeigu depresiją vaizduotume tarsi jėgą, įtraukiančią vieną šeimos narį į duobę, labai svarbu, kad kitas turėtų savo atramos taškus ir neįkristų į tą pačią duobę kartu“, – sako psichologė, egzistencinės psichoterapijos konsultavimo praktikė Jurgita Rimkė.
Ne laikinas liūdesys, o diagnozė
„Prieš kalbant apie gyvenimą šalia depresija sergančio žmogaus, svarbu yra aiškiai apibrėžti, ką vadiname depresija. Čia kalbėsime tik apie situacijas, kai žmogui depresija yra diagnozuota specialisto, o ne apie laikiną liūdesį, prislėgtą nuotaiką, reakciją į sunkų gyvenimo įvykį ar tam tikrus depresinius asmenybės bruožus. Šias būsenas kasdienėje kalboje dažnai suplakame, tačiau klinikine prasme jos nėra tapačios“, – pabrėžia J.Rimkė.
Anot specialistės, depresijos epizodui būdingas ištisas simptomų rinkinys: „Esant tipiškam lengvos, vidutinės arba sunkios depresijos epizodui, būdinga liūdna nuotaika, sumažėjusi energija ir aktyvumas. Dažnai pasireiškia sumažėjęs pasitenkinimas, interesų ratas, dėmesio koncentracija ir didelis nuovargis net ir nuo minimalių pastangų. Paprastai būdingas sutrikęs miegas ir sumažėjęs apetitas. Beveik visada sumažėja savivertė ir pasitikėjimas savimi, o kaltės ir bevertiškumo idėjos būdingos net ir lengvos depresijos epizodui. Bloga nuotaika mažai kinta, jos neveikia aplinkybės. Priklausomai nuo simptomų skaičiaus ir išraiškos, depresijos epizodas skirstomas į lengvą, vidutinį ir sunkų.“
Ragina stebėti pokytį
Pasak J.Rimkės, šeimos nariams nereikia nustatinėti diagnozių – svarbiausia laiku pastebėti žmogaus elgesio ir įpročių pokyčius.
„Svarbiausia stebėti ne pavienį simptomą, o vykstantį pokytį įprastame žmogaus gyvenime: kiek jis geba pasirūpinti savimi, ar palaiko ryšius su kitais, ar išlaiko darbinį ritmą, ar dar domisi tuo, kas anksčiau buvo svarbu. Sunkėjant depresijai, žmogus vis labiau užsidaro, tampa apatiškas, atsiriboja arba greičiau supyksta“, – aiškina specialistė ir pabrėžia, kad šių ženklų negalima priskirti prastam charakteriui ar tinginystei – tai pačios ligos išraiška.
„Pastebėjus šiuos pokyčius, svarbu apie juos pasikalbėti ir paskatinti kreiptis į gydytoją. Tačiau jeigu išgirstate kalbas ar užuominas apie nenorą gyventi, mirtį, beviltiškumą ar savižudybę, delsti nebegalima. Tai tiesioginis signalas, kad būklę privalo įvertinti profesionalai“, – įspėja pašnekovė.
Gyvena „ant kiaušinių lukštų“
Kai vienam šeimos nariui diagnozuojama depresija, pasikeičia ne tik sergančiojo, bet ir visos šeimos gyvenimo ritmas. Kasdienybėje tai dažnai virsta nuolatine emocine įtampa, o sunkesniais atvejais – ir nerimu dėl sergančiojo saugumo.
„Iš artimųjų pasakojimų dažniausiai girdžiu, kad sunkiausiai yra išgyvenamas netikrumas, ypač kai jaučiama savižudybės rizikos baimė ir žmogus gyvena tarsi nuolatiniame budrume. Kitas dažnas išgyvenimas, dar kartais vadinamas vaikščiojimu ant kiaušinių lukštų, kai artimiesiems tenka itin atsargiai rinkti žodžius, kontroliuoti savo elgesį ir poreikius, kad tik nepablogintų sergančiojo būklės“, – pasakoja psichologė, egzistencinės psichoterapijos konsultavimo praktikė Jurgita Rimkė.
Tokioje aplinkoje nepastebimai pradeda keistis visų šeimos narių vaidmenys.
„Sutuoktinių partnerystė gali pamažu virsti globos santykiu, neretai ir vaikams tenka prisiimti daugiau atsakomybių ir jie nejučia gali tapti atsakingi už sergančio emocinę gerovę. Skaudžiai išgyvenamas ryšio pokytis, su liga tarsi prarandamas buvęs artimasis, nes vietoj abipusio santykio atsiranda slaugytojo ir paciento dinamika, su kuria kartu ateina ir emocinis vienišumas“, – pastebi psichologė.
Ima kaltinti save
Gyvendami šalia sergančiojo, artimieji dažnai ligos priežasčių ieško savyje – svarsto, gal buvo per griežti, per mažai rūpinosi ar padarė klaidų.
„Čia vyrauja ir stiprios išankstinės nuostatos, kur depresijos atsiradimas ar jos simptomai yra siejami su netinkamu auklėjimu ar asmenybės trūkumais, nors depresijos kilmė yra kur kas sudėtingesnė, nes apima biologinių, psichologinių bei socialinių veiksnių sąveiką. Kaltę gali stiprinti ir įsitikinimas, kad artimasis privalo pasirūpinti sergančiuoju bei užtikrinti pasveikimą. Konsultuojant svarbiausia padėti žmogui atskirti, už ką jis iš tiesų atsakingas, nuo to, ko kontroliuoti jis negali. Artimasis gali būti palaikančiu, bet negali prisiimti absoliučios atsakomybės nei už ligos atsiradimą, nei už kito žmogaus pasveikimą“, – sako psichologė.
Ne mažiau sunkus jausmas – pyktis, apie kurį artimieji neretai gėdijasi prisipažinti.
„Pyktis tokioje situacijoje yra natūralus ir pats savaime nereiškia meilės trūkumo. Aš sveikinu šitą jausmą ir stengiuosi padėti klientui suprasti jo kilmės priežastis. O gėda atsiranda tada, kai žmogus savo jausmą pradeda vertinti kaip neigiamą ir nepriimtiną – „jeigu pykstu, vadinasi, esu blogas partneris, tėvas ar vaikas“. Kabinete svarbu ne slopinti pyktį, o suprasti, kas po juo glūdi. Gal tai pervargimas, bejėgystė, ribų peržengimas, vienišumas ar per didelė atsakomybės našta? Ir dažnai jau vien leidimas sau būti ne tobulai supratingu, o normaliu, pavargstančiu žmogumi labai sumažina gėdą“, – akcentuoja J.Rimkė.
Pasak specialistės, padėti sergančiajam nereiškia prisiimti jo gyvenimo naštos.
„Pagalba – buvimas šalia, supratimas ir palaikymas, atjauta, kuriama saugi erdvė, rūpestis, o ne bandymas žmogų „sutaisyti“ pagal savo įsivaizdavimą. Pagalba yra ėjimas šalia. Gyvenimas už kitą prasideda tada, kai bandome eiti kelio atkarpą vietoj jo. Verta savęs paklausti: ar mano veiksmai padeda jam susigrąžinti atsakomybę už savo gyvenimą, ar aš ją pamažu perimu? – pataria J.Rimkė. – Vesti už rankos galima tik tiek, kiek žmogus sutinka eiti pats. Kai pagalba virsta spaudimu ir kontrole, ji tik didina pasipriešinimą.“
Deguonies kaukės taisyklė
Ne mažiau svarbu pasirūpinti ir pačiu savimi. Psichologinė pagalba artimajam nėra prabanga, o būtina sąlyga norint išsaugoti visos šeimos stabilumą.
„Čia labai tinka lėktuvo deguonies kaukės metafora – pirmiausia kaukę reikia užsidėti sau ir tik tada galima padėti kitam. Jeigu depresiją vaizduotume tarsi jėgą, įtraukiančią vieną šeimos narį į duobę, svarbu, kad kitas turėtų atramos taškus ir neįkristų į tą pačią duobę kartu. Ir ta atrama nebūtinai reiškia ilgalaikę individualią terapiją. Tai gali būti keli pokalbiai su specialistu, sudalyvavimas psichoedukacinėse grupėse ar tiesiog pagalba buityje, suteikianti atokvėpio“, – atkreipia dėmesį J.Rimkė.
Ji pabrėžia, kad būna situacijų, kai atsitraukti yra sveika būtinybė.
„Pakeliamas nuovargis yra tada, kai nepaisydamas sunkumų, artimasis vis dar išlaiko savo individualumą – turi ryšių, interesų, gali pailsėti ir geba iš dalies atsistatyti. Kenksmingas nuovargis prasideda tada, kai žmogus jaučiasi įkalintas savo atsakomybėje, nebegali atsitraukti be didžiulės kaltės jausmo, izoliuojasi nuo kitų, apleidžia savo darbą, santykius ir pradeda pats nebefunkcionuoti taip, kaip anksčiau. Sveika riba atsiranda tada, kai galiu rūpintis kitu neprarasdamas savęs“, – aiškina psichologė.
„Jūs galite būti itin svarbi atrama, bet nesate atsakingi už kito žmogaus pasveikimą, – pabrėžia ji. – Gyvenant šalia depresijos labai lengva atiduoti ligai vis daugiau savo gyvenimo, tačiau jūsų išsekimas sergančiajam nepadės. Šeima turi išmokti padaryti vietos ligai, bet neleisti jai užimti visų namų – ji neturi tapti centrine ašimi. Galima prisitaikyti prie sunkesnio etapo ir kartu išsaugoti savo gyvenimą, džiaugsmus bei ateities planus. Kartais rūpestis reiškia būti labai arti, o kartais – atsitraukti ir paleisti kontrolę, leidžiant kitam nešti savo atsakomybės dalį.“
Autorė: Rasa Kasperavičiūtė-Martusevičienė
About the Author
