Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjunga ragina Vyriausybę parengti konkretų žmonių, talentų, investicijų ir verslų susigrąžinimo planą. Vien didesniais mokesčiais valstybės problemų neišspręsime, jeigu Lietuvoje mažės dirbančių, kuriančių, investuojančių ir šeimas auginančių žmonių.
Lietuva susiduria su viena didžiausių ilgalaikių grėsmių – visuomenės mažėjimu ir senėjimu. Tai nėra vien statistinė ar socialinė problema. Gyventojų skaičius tiesiogiai lemia šalies ekonomikos dydį, vidaus vartojimą, darbuotojų pasiūlą, verslo galimybes ir valstybės pajėgumą finansuoti pensijas, sveikatos apsaugą, švietimą bei kitas viešąsias paslaugas.
Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos duomenimis, 2024 metais Lietuvoje gyveno apie 2,9 mln. žmonių – maždaug 800 tūkst. mažiau negu 1992 metais. Prognozuojama, kad iki 2050 metų Lietuvos gyventojų skaičius gali sumažėti iki maždaug 2,2 mln., o darbingo amžiaus žmonių – apie 30 procentų. Pagal prognozuojamą santykinį gyventojų mažėjimą Lietuva gali būti šešta pasaulyje.
Pastarųjų metų teigiamas migracijos balansas šios ilgalaikės problemos nepanaikina. 2026 metų pradžioje Lietuvoje gyveno apie 2,888 mln. nuolatinių gyventojų – 3,1 tūkst. mažiau negu 2025 metų pradžioje. Tai rodo, kad natūrali gyventojų kaita ir visuomenės senėjimas išlieka rimtas iššūkis.
Tai reiškia, kad ateityje vis mažesniam dirbančių žmonių skaičiui teks išlaikyti vis didesnę visuomenės dalį.
Mažėjant žmonių, silpnėja ir valstybės galimybės
Mažėjant gyventojų, traukiasi vidaus rinka, sunkiau rasti darbuotojų, mažėja smulkių verslų klientų, uždaromos mokyklos, parduotuvės, gydymo ir kitos paslaugos. Ši problema ypač skaudžiai juntama regionuose.
Mažesnis dirbančių ir vartojančių žmonių skaičius reiškia ir siauresnę valstybės mokesčių bazę. Valstybė gali didinti mokesčių tarifus, tačiau jeigu mažės žmonių, kurie dirba, kuria verslus, gauna pajamas ir perka prekes bei paslaugas, ilgainiui surinkti mokesčius bus vis sunkiau.
Todėl turime klausti ne tik, ką dar galėtume apmokestinti, bet ir kaip Lietuvoje padidinti dirbančių, kuriančių ir investuojančių žmonių skaičių.
Lietuvoje išlieka ir dideli pajamų skirtumai. Eurostato duomenimis, 2024 metais Lietuvos pajamų nelygybė buvo antra didžiausia Europos Sąjungoje – didesnė ji buvo tik Bulgarijoje. Tai rodo, kad šalies ekonominis augimas ir jo teikiamos galimybės žmones bei skirtingas Lietuvos vietoves pasiekia nevienodai.
Iš Lietuvos išvyko ne tik žmonės
Per daugelį metų Lietuva prarado ne tik šimtus tūkstančių gyventojų. Kartu išvyko jų žinios, profesinė patirtis, verslumas, tarptautiniai ryšiai ir kapitalas.
Daug Lietuvos žmonių užsienyje tapo aukštos kvalifikacijos specialistais, sukūrė sėkmingus verslus, sukaupė lėšų ir įgijo patirties, kuri galėtų būti naudinga Lietuvai.
Viešojoje erdvėje yra buvę atvejų, kai didelį kapitalą ir verslo patirtį turintys Lietuvos žmonės gyvenamąją vietą ar mokestinę rezidenciją pasirinko kitose valstybėse. Negalima teigti, kad visais atvejais tokį sprendimą nulėmė vien mokesčiai. Žmonių pasirinkimams įtaką daro šeima, gyvenamoji vieta, verslo ryšiai, valstybės stabilumas ir daugelis kitų aplinkybių.
Tačiau Lietuva turi atvirai įvertinti, ar jos mokesčių sistema, investicinė aplinka ir valstybės požiūris į kuriančius žmones yra pakankamai patrauklūs. Kitos valstybės aktyviai siekia pritraukti talentus, investuotojus ir didelę pridėtinę vertę kuriančius žmones. Lietuva taip pat turi konkuruoti dėl savo žmonių, jų žinių, verslų ir kapitalo.
Tai nereiškia, kad turtingiems žmonėms turi būti dalijamos išskirtinės privilegijos. Galimos paskatos turi būti skaidrios ir siejamos su realia nauda valstybei – Lietuvoje sukurtomis darbo vietomis, investicijomis, vykdoma veikla ir čia mokamais mokesčiais.
Galimybė susigrąžinti žmones yra reali
Ar Lietuva gali susigrąžinti visus per daugelį metų išvykusius žmones? Tikriausiai ne.
Tačiau klausimas nėra vien tai, ar sugrįš visi. Svarbu, ar valstybė sistemingai stengsis susigrąžinti bent dalį išvykusių žmonių ir sudarys jiems realias galimybes Lietuvoje gyventi, dirbti, investuoti ir auginti vaikus.
Užsienio reikalų ministerijos užsakymu atlikta 2024 metų Lietuvos diasporos apklausa parodė didelį sugrįžimo potencialą. 22 procentai respondentų nurodė planuojantys grįžti ar persikelti gyventi į Lietuvą, o dar 57 procentai tokios galimybės neatmeta.
Tai labai didelis Lietuvos rezervas. Tačiau vien raginimo „grįžkite į Lietuvą“ nepakanka.
Žmogus turi aiškiai matyti, kur gyvens, kur dirbs, kokią mokyklą ar darželį lankys jo vaikai, kaip bus pripažįstama užsienyje įgyta kvalifikacija ir kokios galimybės bus pradėti verslą, investuoti ar ūkininkauti.
Ypač svarbu, kad grįžtantys žmonės matytų galimybes ne tik Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje, bet ir kituose Lietuvos regionuose.
Reikia ne dar vieno dokumento, o konkretaus veiksmų plano
Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjunga siūlo Vyriausybės lygmeniu sudaryti tarpinstitucinę darbo grupę ir pavesti jai per šešis mėnesius parengti konkretų žmonių, talentų, investicijų ir verslų susigrąžinimo veiksmų planą.
Į darbo grupę turėtų būti įtrauktos atsakingos ministerijos, savivaldybės, regionų plėtros tarybos, diasporos, jaunimo, ūkininkų, verslo, mokslo ir kitų socialinių partnerių atstovai.
Veiksmų plane turi būti numatyta:
· viena aiški vieta, kurioje sugrįžtantis žmogus galėtų gauti visą reikalingą pagalbą;
· paprastesnis užsienyje įgytų kvalifikacijų pripažinimas;
· pagalba ieškant darbo, būsto, mokyklos ar darželio;
· galimybės pradėti verslą, kurti ūkį ar investuoti regionuose;
· stabili ir prognozuojama mokesčių bei verslo aplinka;
· paskatos, susietos su realiomis investicijomis, darbo vietomis ir Lietuvoje mokamais mokesčiais;
· konkretūs tikslai, terminai ir kasmet viešai skelbiami rezultatai.
Darbo grupės tikslas neturi būti dar viena strategija, kuri po pristatymo liktų stalčiuje. Reikia aiškiai nustatyti, kiek žmonių siekiama susigrąžinti, kiek verslų ir darbo vietų turėtų būti sukurta bei kokios institucijos bus atsakingos už kiekvieną priemonę.
Žmonių susigrąžinimas turi tapti valstybės prioritetu
Kiekvienas sugrįžęs žmogus nėra tik dar vienas gyventojas statistikoje. Tai gali būti darbuotojas, mokytojas, gydytojas, inžinierius, ūkininkas, verslininkas, investuotojas, šeima su vaikais ar naujas bendruomenės narys.
Lietuva negali savo ateities grįsti vien didesniu mažėjančio gyventojų skaičiaus apmokestinimu. Turime stiprinti pačią valstybės bazę – žmones, kurie dirba, kuria, investuoja, augina vaikus ir moka mokesčius Lietuvoje.
Visų išvykusiųjų nesusigrąžinsime. Tačiau kryptinga, nuosekli ir ilgalaikė valstybės politika gali grąžinti bent dalį per daugelį metų prarasto Lietuvos potencialo.
Kuo ilgiau delsime, tuo brangiau kainuos demografinės problemos ir tuo sunkiau bus jas pakeisti.
Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjunga
About the Author
