Kotrynos Dijokevičiūtės, „Motieka ir Audzevičius“ teisininkės, komentaras
Apsauga nuo neteisėto prekių ženklo naudojimo Lietuvoje gali būti grindžiama dviem skirtingais pagrindais – Prekių ženklų arba Konkurencijos įstatymais. Abiejuose jų kalbama apie skirtingas problemas dėl prekių ženklų apsaugos, todėl svarbu teisingai pasirinkti vieną iš jų.
Prekių ženklo apsauga: kada jos pakanka?
Prekių ženklų įstatymas visų pirma saugo registruotą ženklą kaip pramoninės nuosavybės objektą. Jis aktualus tada, kai pažeidimas susijęs su neteisėtu registruoto ženklo naudojimu komercinėje veikloje, kai logotipas, pavadinimas ar grafinis elementas naudojamas taip, kad sukuriama klaidinga asociacija su ženklo savininku.
Tačiau šis reguliavimas ne visai tinkamas tokiais atvejais, kai kenčia ženklo savininko reputacija, kai pateikiama klaidinanti informacija apie prekių kilmę arba kai ženklas naudojamas ne komerciniais tikslais, o siekiant supainioti, suklaidinti. Tokia pati situacija yra ir su kitais pramoninės nuosavybės objektais, t. y. patentais, autorių teisių, dizaino objektais ir t.t.
Nesąžininga konkurencija: ką reikia įrodyti?
Tokiais atvejais kaip papildoma apsaugos priemonė gali būti naudojamas nesąžiningos konkurencijos reguliavimas. Jis gali būti taikomas tuomet, kai Prekių ženklų įstatymas neapima konkretaus pažeidimo, net ir tuo atveju, jei atitinkamas ženklas yra neregistruotas. Lietuvos apeliacinis teismas yra išaiškinęs, kad esminis kriterijus yra ne tai, ar ženklas registruotas, ar ne, o tai, ar klaidinantis žymens naudojimas kelia grėsmę sąžiningai konkurencijai. Ši norma gali būti taikoma, kai kyla painiava su kitu ūkio subjektu, kai nesąžiningai naudojamasi reputacija ir kai siekiama silpninti ženklo skiriamuosius požymius.
Bet čia reikia atkreipti dėmesį į vieną svarbų aspektą – norėdamas įrodyti, kad kyla painiava, ieškovas turi pagrįsti, kad dėl atsakovo veiksmų gali būti klaidingai manoma, jog tai yra ieškovo vykdoma veikla. Vertinant painiavos tikimybę, svarbūs tokie veiksniai kaip ženklo skiriamasis požymis, jo turėtojo reputacija, atitinkamas vartotojų suvokimas bei ūkio subjektų teikiamų prekių ar paslaugų panašumas. Painiava neturi būti jau realiai įvykusi – pakanka nustatyti tik jos tikimybę.
Tuo atveju, kai siekiama įrodyti nesąžiningą pasinaudojimą kito subjekto reputacija, ieškovas turi pagrįsti, kad jo gaminiai ar žymuo turi teigiamą reputaciją rinkoje , o atsakovas šia reputacija sąmoningai naudojasi. Vien aplinkybė, kad gaminys yra žinomas tam tikriems asmenims, nebūtinai pagrindžia teigiamą reputaciją – ieškovas turi įrodyti, kad šiuo ženklu pažymėti produktai ar paslaugos yra vertinami teigiamai.
Svarbu pažymėti – jei nesąžiningos konkurencijos bylose atsakovas pateikia paraišką įregistruoti ginčijamą ženklą jau žinodamas apie prasidėjusį teismo procesą, toks elgesys teismų yra vertinamas kaip nesąžiningos konkurencijos veiksmų tęsinys.
Atsakovas savo gynybinę poziciją tokiose bylose paprastai turėtų grįsti tuo, kad paneigtų žymens tapatumą ar panašumą, taip pat painiavos tikimybę ar įrodytų, kad ieškovas neturi teigiamos reputacijos arba kad atsakovas nesiekė gauti iš to naudos.
Teismų praktika: platesnės apsaugos galimybės
2025 m. sausio 31 d. Paryžiaus apeliacinis teismas paskelbė sprendimą dėl prabangaus juvelyrikos prekių ženklo „Bulgari“ kolekcijos motyvų – klasikinių šių mados namų gyvatės formos papuošalų – imitavimo. Nors teismas pripažino, kad „Bulgari“ juvelyrikos kolekcijos papuošalai atitinka autorių teisių apsaugos reikalavimus bei yra saugomi įstatymo, šio reguliavimo pažeidimas negalėjo būti konstatuotas dėl tam tikrų kopijavimo požymių nebuvimo. Nagrinėjamu atveju kopijavimas tiesiog nebuvo pakankamai akivaizdus – prekės negalėjo būti laikomos analogiškomis dėl pakeistų kelių ne esminių motyvų detalių. Vis dėlto teismas, įvertinęs ieškovo rinkoje turimą reputaciją ir sukurtą vertę, nusprendė, kad nagrinėjamu atveju atsakovo veiksmai ir juvelyrikos gaminių panašumas turi būti vertinami kaip neteisėtas naudojimasis ieškovo reputacija, t. y. nesąžininga konkurencija.
Šis atvejis įtvirtina principą, aktualų ir Lietuvoje: kai Prekių ženklų įstatymas nesuteikia pakankamos apsaugos, reikalavimas nutraukti nesąžiningos konkurencijos veiksmus gali veikti kaip savarankiškas, alternatyvus gynybos instrumentas.
Vis dėlto, pastebime, kad teismai vis dar atmeta ieškovo reikalavimus, ir taip neretai nutinka būtent dėl netinkamo gynybos būdo pasirinkimo. Todėl tikslumas ir lankstumas šiuo atveju yra itin svarbus.
About the Author
