Evaldas Stankevičius, Kauno technologijos universiteto Ekonomikos ir verslo fakulteto docentas
„Cash is king“ – finansų pasaulyje seniai žinomas posakis, reiškiantis paprastą dalyką: likvidžios lėšos suteikia laisvę veikti. Grynieji pinigai gali būti finansinė atsarga neapibrėžtumo laikotarpiu, likvidumo šaltinis netikėtoms galimybėms, apsauga nuo trumpalaikių rinkos ar finansų sistemos sutrikimų, o kai kuriems žmonėms – ir pasitikėjimo savo finansais forma.
Viena yra turėti kelis šimtus ar kelis tūkstančius eurų nenumatytoms aplinkybėms, o visai kas kita – deklaruoti kelis šimtus tūkstančių eurų banknotais ir tikėtis, kad visuomenei pakaks atsakymo, jog tai santaupos, dividendai ar palikimas. Penki šimtai eurų piniginėje, penki tūkstančiai eurų namuose ir penki šimtai tūkstančių eurų grynaisiais nėra tas pats nei pagal paskirtį, nei pagal riziką, nei pagal visuomenės teisę klausti apie tokių lėšų kilmę.
Akivaizdu, kad nereikia primityvaus ginčo, ar grynieji pinigai yra geri, ar blogi. Aišku, kad grynieji pinigai turi likti – jie reikalingi kasdieniams mokėjimams, regionams, vyresnio amžiaus žmonėms, gyventojams be patogios skaitmeninės prieigos ir pasirengimui krizėms. Tikrasis klausimas yra kitas: kur baigiasi normalus finansinis atsargumas ir kur prasideda didelių, sunkiai patikrinamų grynųjų pinigų sumų keliama rizika.
Ne grynieji, o jų kilmė
Ekonomikos požiūriu grynieji pinigai atlieka kelias išskirtines funkcijas – jie yra atsiskaitymo priemonė, finansinė atsarga neapibrėžtumo laikotarpiu ir likvidumo rezervas. Sąskaitoje esančios lėšos turi finansinę istoriją. Matoma įplaukų data, mokėtojas, gavėjas, mokėjimo paskirtis ir sąskaitos pokyčiai, tačiau fiziniai pinigai po pagalve tokios istorijos savaime neturi.
Didesnė suma sąskaitoje kelia turto ir pajamų atitikimo klausimą, o suma po pagalve kelia dar papildomų klausimų: kada, iš kokių pajamų, kokiu sandoriu ir kokiais keliais ji atsirado – per turto pardavimą, dividendus, paskolą, paveldėjimą ir t. t.
Lietuvoje didelė dalis reguliarių pajamų jau juda per banko sąskaitas. Nuo 2022 m. sausio 1 d. darbo užmokestis mokamas tik pavedimu į darbuotojo nurodytą mokėjimo sąskaitą. Pensijos, socialinės išmokos ir daugelis kitų reguliarių pajamų taip pat pervedamos į sąskaitas. Žmogus gali turėti grynųjų pinigų, tačiau didelės grynųjų pinigų sumos turėtų turėti paaiškinamą kilmę – pajamų gavimą, pinigų išėmimą iš sąskaitos ar kitą dokumentuotą pagrindą.
Moksliniai tyrimai nepagrindžia teiginio, kad grynieji pinigai savaime yra blogis. Europos Centrinio Banko 2024 m. „SPACE“ tyrimas rodo, kad grynieji euro zonoje tebėra svarbūs kasdieniams mokėjimams – jais buvo atlikta 52 proc. mokėjimų fizinėse prekybos vietose pagal operacijų skaičių. Mokėjimams, viršijantiems 50 Eur, fizinėse prekybos vietose dažniausia priemonė jau buvo mokėjimo kortelės.
Šie skaičiai neleidžia grynųjų pinigų pristatyti kaip nereikalingos mokėjimo priemonės, bet kartu aiškiai atskiria kasdienius grynuosius nuo didelės vertės fizinių pinigų kaupimo. Tyrimas rodo, kad įprastas grynųjų naudojimas daugiausia yra smulkus ir kasdienis, o kai kalbame apie 100 000 Eur, 200 000 Eur ar dar didesnes grynųjų pinigų sumas, kalbame ne apie atsiskaitymą turguje, ne apie vaistus, ne apie degalus sutrikus ryšiui ir ne apie savaitės atsargą, o apie didelės vertės fizinius pinigus, kurių kilmę ir judėjimą sudėtingiau patikrinti nei sąskaitoje esančių lėšų.
Ribos nėra atsitiktinės
Lietuvoje šiuo metu atsiskaitymo grynaisiais pinigais riba pagal sandorį yra 5 000 Eur. Nuo 2027 m. liepos 10 d. pagal Reglamentą (ES) 2024/1624 įsigalios bendra 10 000 Eur didelių grynųjų pinigų mokėjimų riba atsiskaitant už prekes ir paslaugas, kai bent viena sandorio šalis veikia profesiniais ar komerciniais tikslais. Tai yra ES nustatyta viršutinė riba, o ne rekomendacija Lietuvai kelti dabar galiojantį 5 000 Eur limitą.
Lietuvos valstybės kontrolė 2026 m. vasario 26 d. įspėjo, kad siūlymas didinti leistiną atsiskaitymo grynaisiais pinigais ribą iki 10 000 Eur kelia abejonių dėl jo suderinamumo su šešėlinės ekonomikos mažinimo, sandorių skaidrumo ir duomenimis grįsto mokesčių administravimo kryptimis.
Valstybės kontrolė taip pat nurodė, kad 2023 m. Lietuvos PVM pajamų atotrūkis siekė 15,1 proc., o ES vidurkis buvo 10 proc. 2024 m. grynieji pinigai sudarė apie 60 proc. visų mokėjimų Lietuvoje – didžiausią dalį euro zonoje. Šis Lietuvos kontekstas labai svarbus. Grynųjų pinigų klausimas nėra teorinė diskusija. Jis tiesiogiai susijęs su sandorių matomumu ir mokesčių surinkimu.
Lietuvos atvejis pagrindžia atsargesnę poziciją ir dėl šešėlinės ekonomikos masto. „SSE Riga Shadow Economy Index“ duomenimis, Lietuvos šešėlinė ekonomika 2024 m. siekė 24,7 proc. BVP ir buvo didžiausia Baltijos šalyse. Latvijoje šis rodiklis siekė 21,4 proc., o Estijoje – 19,5 proc. BVP. Šie skaičiai rodo, kad Lietuvoje egzistuoja reikšminga neapskaitytų pajamų erdvė. Didelės grynųjų pinigų sumos negali būti vertinamos izoliuotai nuo bendro šešėlinės ekonomikos konteksto – jos turi būti vertinamos kaip rizikos signalas, reikalaujantis proporcingo, bet aiškaus kilmės pagrindimo.
Ši problema Lietuvoje tapo aktuali po viešai paskelbtos informacijos apie politikų ir su viešuoju gyvenimu susijusių asmenų turto deklaracijas. Jungtinis penkių Lietuvos redakcijų tyrimas, remdamasis 2024 m. duomenimis, skelbė, kad bent 10 politikų arba su jais susijusių asmenų laikė daugiau kaip po 100 000 Eur grynaisiais pinigais, o minimos ne kelių tūkstančių, bet didelės sumos – iki 455 tūkst. Eur.
Tokios sumos savaime nėra pažeidimas, tačiau tai nėra nei kasdienio atsiskaitymo priemonė, nei įprasta krizės atsarga. Svarbios ne pavardės, o standartas: nereikia kaltės prezumpcijos, reikia aiškios lėšų kilmės sekos. VMI atstovas nurodė, kad daugiau kaip 100 000 Eur grynaisiais pinigais savaime nereiškia nelegalios veiklos, tačiau tokia suma yra rizikos signalas. Ši išvada svarbi ekonominiu ir administraciniu požiūriu – tokių sumų turėjimas reikalauja patikrinamos kilmės logikos.
Grynieji reikalingi, bet ne be ribų
Klaida būtų grynųjų pinigų kontrolės klausimą painioti su finansinio saugumo klausimu. Grynieji pinigai iš tikrųjų reikalingi krizinėms situacijoms. LB atstovai pagrįstai kalba apie būtinybę pasirengti atsiskaitymams mobilizacijos, ryšio ar elektros tiekimo sutrikimų atvejais. Gyventojams verta turėti grynųjų pinigų atsargą, kuri leistų trumpą laiką įsigyti būtiniausių prekių. LB logika orientuojasi į maždaug savaitę, kai kurie ekspertai kalba apie ilgesnę – kelių mėnesių – namų ūkio atsargą. Daugumai šeimų net kelių mėnesių atsarga nėra 100 000 Eur, 200 000 Eur ar 500 000 Eur banknotais.
Finansinis saugumas nereiškia, kad visą kapitalą racionalu laikyti grynaisiais pinigais. Didelės sumos namuose turi savo rizikų, o grynieji pinigai suteikia pasiekiamumą, bet ne visada suteikia saugumą. Svarbu nepainioti ir dar vieno argumento – priklausomybės nuo komercinių bankų. Visiška priklausomybė nuo bankų, kortelių schemų ir interneto ryšio nėra gera, tačiau atsakymas į šią problemą negali būti šimtai tūkstančių eurų grynaisiais pinigais namuose.
Kitų šalių praktika rodo ne vieną universalų skaičių, o bendrą principą – smulkūs atsiskaitymai grynaisiais paliekami, o didesni mokėjimai ribojami, registruojami arba tikrinami.
Daugelyje Europos valstybių nustatytos grynųjų mokėjimų ribos verslo sandoriams. Prancūzijoje mokesčių rezidentams taikoma 1 000 Eur riba, Ispanijoje – taip pat 1 000 Eur, Belgijoje – 3 000 Eur, Italijoje – 5 000 Eur, Latvijoje – 7 200 Eur. Už ribų pažeidimus kai kuriose šalyse taikomos ir reikšmingos baudos.
Net valstybėse, kur bendros grynųjų ribos nėra, taikomos kitos kontrolės priemonės. Vokietijoje mokant daugiau kaip 10 000 Eur grynaisiais privaloma nustatyti pirkėjo tapatybę, o atsiskaitymai grynaisiais už nekilnojamąjį turtą uždrausti. Danijoje ir Norvegijoje ribos tarp privačių asmenų netaikomos, tačiau didesni grynųjų mokėjimai už paslaugas gali sukelti mokestinę atsakomybę pirkėjui, jei paslaugų teikėjas nesumoka mokesčių.
Šių pavyzdžių išvada aiški – grynųjų politika nereiškia grynųjų panaikinimo, ji reiškia rizikos diferencijavimą. Keli šimtai ar keli tūkstančiai eurų kasdieniam gyvenimui nėra problema. Ji prasideda tuomet, kai didelės grynųjų pinigų sumos laikomos arba naudojamos taip, kad jų kilmės neįmanoma patikrinti. Lietuva šią logiką turėtų perimti – saugoti kasdienį grynųjų naudojimą, tačiau dideles, ypač viešų asmenų deklaruojamas, grynųjų pinigų sumas vertinti pagal aiškią jų kilmę, dokumentus ir rizikos analizę.
Kokia grynųjų politika būtų racionali?
Iki 5 000 Eur galėtų būti laikoma įprastos finansinės atsargos zona. Šis dydis atitinka dabar Lietuvoje galiojančią atsiskaitymo grynaisiais pinigais ribą. Tokia suma daugeliu atvejų neturėtų kelti papildomų klausimų, jei atitinka žmogaus pajamas ir gyvenimo aplinkybes.
Nuo 10 000 Eur prasidėtų didelių grynųjų sumų zona. Šis dydis siejasi su būsima ES 10 000 Eur riba dideliems grynųjų mokėjimams. Paprastam gyventojui tokia suma galėtų būti tikrinama atliekant auditą, sudarant turto sandorį ar esant kitų rizikos požymių. Viešojo gyvenimo dalyvių deklaracijose jau turėtų būti nurodoma bent lėšų kilmės kategorija – darbo pajamos, dividendai, turto pardavimas, paveldėjimas, paskola, individuali veikla ar kita teisėta kilmė.
Nuo 20 000 Eur prasidėtų dokumentinio pagrindimo zona. Tokia suma jau viršija įprastą trumpalaikę finansinę atsargą, todėl turėtų būti užtikrinamas dokumentų atsekamumas arba nuoseklus pajamų ir turto kilmės pagrindimas.
Nuo 50 000 Eur būtų taikoma aukštos rizikos zona. Tokiais atvejais mokesčių administratorius turėtų atlikti turto ir pajamų atitikimo analizę, o viešų asmenų atveju galėtų būti vykdoma automatinė VMI ir VTEK rizikos peržiūra.
Nuo 100 000 Eur suma jau turėtų būti sistemiškai tikrinama, atliekant jos kilmės analizę pagal laiko eilutę.
Nuo 300 000 Eur ir daugiau turėtų būti reikalaujama išsamaus dokumentinio pagrindimo. Viešų asmenų atveju tokia suma turėtų automatiškai reikšti skaidrumo, interesų konfliktų ir turto kilmės rizikos vertinimą.
Teisė į kasdienius grynuosius pinigus ir teisė be papildomo pagrindimo naudoti labai dideles grynųjų pinigų sumas nėra tas pats. Pirmoji saugo žmogaus laisvę ir atsparumą, o antroji gali tapti patogiu neaiškumo pateisinimu.
About the Author
