Iki liepos 31 d. Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje galima apžiūrėti daugiau kaip 40 knygų vaikams iliustravusios dailininkės ir dizainerės Linos Eitmantytės-Valužienės vaikiškų knygų iliustracijų parodą. Šia proga dailininkę pakalbinome apie vaikiškų knygų iliustravimo procesą ir tai, kas jame yra mieliausia.
Knygas iliustruojate jau kelis dešimtmečius. Per šį laikotarpį sukūrėte iliustracijų pasakoms, fantastiniams ir nuotykių romanams, eilėraščių ir pažintinėms knygoms, net vaikiškiems žurnalams. Ar yra žanras, o gal – tema, kuria piešti jums yra mieliausia?
Man labai pasisekė, kad esu iliustravusi įvairių žanrų ir tematikos knygas vaikams. Grožinė literatūra, poezija, pasakos leidžia išsiskleisti fantazijai. Pažintinės knygos suteikia progų įsigilinti ir interpretuoti gamtos pasaulį. Bet yra dar viena tema, kuri man ypač įdomi ir brangi – tai knygos vaikams apie muziką.
Prieš pasirinkdama dailininkės kelią, ruošiausi tapti smuikininke. Meilė muzikai, jos suvokimas, teorinės ir istorinės muzikos pažinimo žinios liko visam gyvenimui. Iliustruodama tekstą, susijusį su muzikine tematika, jaučiuosi, tarsi pati muzikuočiau. Lietuvoje nėra daug autorių, rašančių vaikams muzikine tematika. Man teko džiaugsmas susipažinti ir susidraugauti su mūsų puikiąja poete Violeta Palčinskaite, kurios dėka gimė trys knygos vaikams, kviečiančios nerti į nuostabų muzikos pasaulį. Tai – „Stebuklinga Mocarto fleita“, „Muzika troliui“ ir „Trolis Molis ir Čiurlionis“. Violeta taip pat yra klasikinės muzikos žinovė ir gerbėja, tad šie projektai mums suteikė daug nuostabių atradimų. Dviejų iš šių knygų iliustracijos eksponuojamos jūsų bibliotekos parodoje. Labai tikiuosi, kad ateityje Lietuvos vaikams bus sukurta ir išleista vis daugiau knygų muzikos tematika, o man teks laimė kai kurias iš jų iliustruoti.
Viename interviu minėjote, kad iliustracijas kurti labiausiai mėgstate tušu, akvarele arba spalvotais pieštukais. Papasakokite, kaip pajuntate, kuri technika knygos istorijai perteikti bus tinkamiausia?
Kiekvienas tekstas turi savo skambesį, ritmą, dinamiką. Kartais pasakojimas sodrus ir paslaptingas. Perteikti šiai nuotaikai tinka spalvingi, keleto sluoksnių potėpiai, gilūs tonai, šešėliniai pustoniai. Tokiu atveju renkuosi akrilinius dažus, baltą arba spalvotą kartoną, drobę. Kartais žodžiai liejasi kaip žaisminga melodija, jai išreikšti labiausiai tinka skaidrūs akvareliniai fonai, plonytė tušo linija ir persipinančios faktūros. Kai kada tekstas švelnus ir jaukus, kaip miško pasakoje, kurią seka mano mylimas autorius ir draugas Selemonas Paltanavičius knygoje „Kiekvienam savas kąsnis“. Tada imuosi savo ypač mylimų spalvotų pieštukų, pastelės ir plono, švelnių atspalvių popieriaus. Taip tuščiame popieriaus lape atsiranda lapė, kurios švelnų kailiuką norisi paliesti, o saldžias aviečių uogas nusiskinti ir suvalgyti. „Vaikystės pievoje“ eksponuojamose iliustracijose kaip tik atrasite šias skirtingas mano naudojamas technikas ir, pavartę greta padėtas knygas, įvertinsite, kaip jos perteikia tekstų nuotaikas.
Vaikų bibliotekoje šiuo metu eksponuojama jūsų kurtų vaikiškų knygų iliustracijų paroda. Joje eksponuojamos iliustracijos, kurtos knygoms „Upė, tekanti atgal“ (aut. Jean-Claude Mourlevat, leidykla „Nieko rimto“), „Stebuklinga Mocarto fleita“ (aut. Violeta Palčinskaitė, leidykla „Nieko rimto“), „Trolis Molis ir Čiurlionis“ (aut. Violeta Palčinskaitė, leidykla „Tyto alba“) ir „Ponio ir musės kelionė į pasaulio kraštą“ (aut. Jurgita Pelėdaitė, Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“). Ar išduotumėte, kuris iš jūsų iliustruotų personažų jums artimiausias ir kodėl? Galbūt esate panaši į kažkurį iš jų?
Iš tiesų, kiekvienoje knygoje susitapatinu su kuriuo nors iš personažų, nes tuo metu pajaučiu su juo itin artimą ryšį. „Ponio ir musės kelionėje“ žvelgiau į pasaulį svajingomis arkliuko akimis. „Trolio Molio“ istorijoje mano favoritu tapo zoologijos sodo meškinas. „Stebuklingoje Mocarto fleitoje“ įgyvendinau daugelio mažų mergaičių svajonę pasijausti tyros širdies princese, o knygoje „Upė, tekanti atgal“ persikūnijau į mažąjį paukštelį, kuris buvo toks brangus pagrindinei knygos herojei. Kiekviena iliustruojama knyga gimsta tarsi spektaklis. Kadangi pati esu šio spektaklio režisierė ir scenografė, leidžiu sau mintyse tapti ir kurio nors personažo aktore.
Kaip dailininkė nemažai bendraujate su vaikais: su skaitytojais susitinkate mokyklose ir bibliotekose, vedate edukacinius užsiėmimus. Ar esate pastebėjusi, kokie su jūsų profesija susiję aspektai vaikus domina labiausiai? Ar yra kažkas, kas mažuosius nuolat nustebina?
Vaikams visada smalsu, kiek laiko piešiu iliustracijas knygai, kaip atrodo mano pieštukai, dažai, popierius, ar esu pažįstama su knygos autoriumi. Visuomet pasmalsaujama, kiek man metų, ką labiausiai mėgstu piešti ir koks mano mėgstamiausias patiekalas. Tačiau labiausiai vaikams patinka klausytis linksmų ir netikėtų istorijų, kurios nutinka dirbant prie knygos iliustracijų. Pavyzdžiui, daug nuostabos ir juoko sukelia pasakojimas apie iliustraciją knygai „Pasaka apie smuikininką Raimundą“, kurioje pavaizdavau savo katino leteną, o mano katinėlis, aptikęs šią iliustraciją ant sofos, nusprendė ją užantspauduoti pažymėdamas savo sisiuku. Taip atsirado „kvepianti“ iliustracija, kurios kvapą vaikai mėgina užuosti per stiklą rėmelyje, kai ji yra eksponuojama parodoje.
Ko palinkėtumėte vaikams ir jaunuoliams, kurie svajoja ateityje tapti knygų iliustruotojais?
Manau, kad taptum knygų iliustruotoju, pirmiausia reikia be galo mylėti knygas, daug skaityti, domėtis, kaip jas iliustruoja kiti dailininkai, stebėti, kaip iliustruotas knygas apžiūrinėja ir vertina jų skaitytojai, lankytis parodose, knygynuose, bibliotekose, ant savo darbo stalo visuomet laikyti atverstą mylimą iliustruotą knygą, neštis arba vežtis ją į keliones, pasidėti prie lovos, kalbėti apie knygas su draugais, mokytojais, šeimos nariais, skaityti mintyse ir balsu, stebėti aplinką, pasižymėti sudominusius įspūdžius ir vaizdus eskizais, nuotraukomis, žodžiais. O svarbiausia, siekti savo svajonės išsipildymo daug piešiant ir nebijant, kad nesigaus, eksperimentuojant, žaidžiant, išliejant neišsakytus jausmus, dalinantis džiaugsmu, kurį suteikia kūryba.
Kalbino Julija Selezniova-Grinė
About the Author
