2026 m. liepos 16d. pranešimas žiniasklaidai (Seimo naujienos ● Seimo nuotraukos ● Seimo transliacijos ir vaizdo įrašai)
Jeigu reikėtų įvardyti vieną problemą, kuri šiandien labiausiai mažina žmonių pasitikėjimą Lietuvos sveikatos sistema, greičiausiai tai būtų laukimo eilės. Nesvarbu, ar žmogui reikia šeimos gydytojo konsultacijos, gydytojo specialisto, magnetinio rezonanso tyrimo ar planinės operacijos – labai dažnai pirmiausia jis susiduria ne su gydymu, o su laukimu.
Todėl natūraliai kyla klausimas – kodėl eilės vis dar nemažėja? Juk Privalomojo sveikatos draudimo (PSD) fondo biudžetas kasmet didėja, gydymo įstaigose diegiama moderni diagnostikos įranga, atsiranda naujų vaistų, taikomi pažangesni gydymo metodai, plečiamos skaitmeninės paslaugos. Kodėl, nepaisant to, daugeliui žmonių vis dar tenka ilgai laukti?
Diskusijose apie sveikatos apsaugą dažniausiai girdime paprastus atsakymus. Vieni sako, kad trūksta gydytojų. Kiti kaltina registracijos sistemą. Dar kiti įsitikinę, kad pakaktų skirti daugiau pinigų. Visuose šiuose teiginiuose yra dalis tiesos. Tačiau nė vienas jų nepaaiškina viso paveikslo.
Laukimo eilės nėra viena atskira problema, kurią būtų galima išspręsti vienu įstatymu, vienu ministro įsakymu ar vienu papildomu finansavimo sprendimu. Jos yra daugelio tarpusavyje susijusių procesų pasekmė – visuomenės senėjimo, medicinos pažangos, didėjančio lėtinių ligų paplitimo, žmogiškųjų išteklių stokos, darbo organizavimo, informacinių sistemų veikimo ir augančių visuomenės lūkesčių. Būtent todėl pažadai „greitai panaikinti eiles“ skamba patraukliai, tačiau dažniausiai neatitinka realybės. Kuo problema sudėtingesnė, tuo pavojingesni tampa pernelyg paprasti sprendimai.
Eilės – ne vien Lietuvos problema
Eilės sveikatos priežiūros įstaigose nėra išskirtinai Lietuvos problema. Tai nereiškia, kad su jomis reikia susitaikyti. Tačiau tai reiškia, kad ieškodami sprendimų turime suprasti tikrąsias jų priežastis, o ne tik kovoti su pasekmėmis. Su laukimo eilėmis susiduria beveik visos ekonomiškai išsivysčiusios valstybės – nepriklausomai nuo to, ar jų sveikatos sistema finansuojama daugiausia iš valstybės biudžeto, ar iš privataus draudimo lėšų. Jungtinėje Karalystėje planinių operacijų laukiančių pacientų skaičius po pandemijos pasiekė rekordines aukštumas, Kanadoje daug diskusijų kelia laukimas diagnostiniams tyrimams, o Skandinavijos šalys nuolat ieško naujų sprendimų, kaip geriau valdyti pacientų srautus.
Naujausi OECD ir Europos Komisijos vertinimai rodo, kad po COVID-19 pandemijos laukimo laikas daugelyje Europos šalių pailgėjo, ypač planinėms specialistų konsultacijoms ir operacijoms. Skiriasi ne pats eilių egzistavimo faktas, o jų trukmė, skaidrumas ir poveikis paciento sveikatai. Lietuva šiuo požiūriu nėra išimtis, tačiau mūsų situaciją papildomai apsunkina ryškūs regioniniai skirtumai ir sveikatos priežiūros specialistų trūkumas kai kuriose srityse. (OECD)
Todėl svarbiausias klausimas nėra, ar egzistuoja eilės. Svarbiausia – ar žmogus reikiamą pagalbą gauna laiku, kol laukimas dar nepablogino jo sveikatos būklės. Būtent čia slypi pagrindinis skirtumas tarp efektyviai ir neefektyviai veikiančių sveikatos sistemų.
Medicina pati didina paslaugų poreikį
Tai gali skambėti paradoksaliai, tačiau viena svarbiausių ilgėjančių eilių priežasčių yra medicinos pažanga. Prieš trisdešimt metų daugelio ligų paprasčiausiai nebuvo galima nei anksti nustatyti, nei veiksmingai gydyti. Žmogus gyveno trumpiau, o medicinos galimybės buvo gerokai kuklesnės.
Šiandien situacija visiškai kitokia. Šiuolaikinė medicina leidžia daug anksčiau diagnozuoti onkologines, širdies ir kraujagyslių, neurologines bei daugelį kitų ligų. Atsirado magnetinio rezonanso tomografija, kompiuterinė tomografija, molekuliniai genetiniai tyrimai, endoskopinės technologijos, pažangūs laboratoriniai tyrimai, biologinė terapija ir daugybė kitų diagnostikos bei gydymo galimybių.
Tai didžiulis medicinos laimėjimas, tačiau kiekviena nauja galimybė kartu sukuria ir naują poreikį. Jeigu prieš dvidešimt metų pacientui nebuvo galima atlikti tam tikro tyrimo, šiandien jis tampa medicinos standartu. Jeigu anksčiau žmogus po infarkto ar onkologinės ligos dažnai neišgyvendavo, šiandien jis gyvena dar dešimtmečius ir jam reikia nuolatinės specialistų priežiūros. Kitaip tariant, medicina ne tik gydo daugiau žmonių. Ji sukuria daugiau žmonių, kuriems ilgą laiką reikalinga medicinos pagalba. Tai nėra medicinos nesėkmė. Tai natūrali medicinos pažangos pasekmė. Paradoksalu, tačiau kuo medicina tampa pažangesnė, tuo daugiau žmonių gali tikėtis pagalbos. O kuo daugiau galimybių padėti, tuo didesnis tampa ir paslaugų poreikis.
Gyvename ilgiau, bet dažniau sergame lėtinėmis ligomis
Dar vienas svarbus pokytis – kintanti gyventojų amžiaus struktūra. Lietuvoje, kaip ir daugelyje Europos valstybių, sparčiai daugėja vyresnio amžiaus žmonių. Kartu daugėja ir sergančiųjų lėtinėmis ligomis – arterine hipertenzija, cukriniu diabetu, širdies nepakankamumu, lėtinėmis plaučių ligomis, sąnarių ligomis, demencija, onkologinėmis ligomis. Dažnas pacientas šiandien serga ne viena, o keliomis ligomis vienu metu. Tai vadinama daugaligiškumu (poliligotumu) – viena didžiausių šiuolaikinės medicinos problemų.
Tai reiškia, kad vienam žmogui gali reikėti šeimos gydytojo, kardiologo, endokrinologo, oftalmologo, nefrologo, neurologo konsultacijų, reguliarių laboratorinių tyrimų, vaistų koregavimo ir periodinės stebėsenos. Natūralu, kad tokiai visuomenei reikia gerokai daugiau sveikatos priežiūros paslaugų negu prieš dvidešimt ar trisdešimt metų.
OECD prognozuoja, kad visuomenės senėjimas artimiausiais dešimtmečiais bus vienas svarbiausių sveikatos priežiūros paslaugų poreikį didinančių veiksnių visose išsivysčiusiose valstybėse. Tai nėra vien Lietuvos problema – tai visos Europos demografinė realybė. Nors vidutinė gyvenimo trukmė Lietuvoje per pastaruosius penkiolika metų pailgėjo sparčiau negu daugelyje ES valstybių, ji vis dar siekia apie 77,6 metų ir išlieka tarp mažiausių Europos Sąjungoje. Be to, tik 49 proc. Lietuvos gyventojų savo sveikatą vertina kaip gerą arba labai gerą – tai prasčiausias rodiklis Europos Sąjungoje. Tai rodo, kad gyvename ilgiau, tačiau ne visada sveikiau, todėl sveikatos priežiūros poreikis nuolat didėja. (OECD)
Daugiau pinigų – būtina, bet nepakankama sąlyga
Viešose diskusijose dažnai girdime paprastą pasiūlymą: reikia daugiau finansavimo. Iš tiesų sveikatos apsaugai skiriamos lėšos yra labai svarbios. Be jų neįmanoma didinti atlyginimų, įsigyti modernios įrangos, diegti naujų technologijų ar kompensuoti inovatyvių vaistų. Lietuva sveikatos apsaugai skiria vis daugiau lėšų, tačiau tarptautiniame kontekste jų vis dar nėra daug. 2025 m. OECD duomenimis, sveikatos išlaidos Lietuvoje sudarė 7,6 proc. BVP, kai OECD vidurkis siekė 9,3 proc. Vienam gyventojui tenkančios išlaidos taip pat buvo mažesnės nei OECD vidurkis. Tai reiškia, kad didesnis finansavimas iš tiesų būtinas, tačiau vien jo neužtenka – kartu būtina didinti sistemos efektyvumą. (OECD)
Vien didesnės išlaidos savaime eilių nesumažina, jeigu kartu nedidėja gydymo įstaigų pajėgumai, netobulinama darbo organizavimo tvarka, nesprendžiamos žmogiškųjų išteklių problemos ir neefektyvinamas pacientų srautų valdymas, papildomos lėšos tik leidžia atlikti daugiau paslaugų, bet ne visada pasiveja dar sparčiau augantį poreikį. Pastaraisiais metais PSDF biudžetas nuosekliai augo. Didėjo ir suteikiamų paslaugų apimtys – atliekama daugiau konsultacijų, diagnostinių tyrimų, dienos chirurgijos procedūrų, kompensuojama daugiau modernių gydymo metodų. Tačiau tuo pačiu metu augo ir pacientų poreikis šioms paslaugoms. Todėl svarbu suprasti vieną ekonomikos dėsnį: jeigu paklausa auga greičiau negu pasiūla, laukimo eilės nemažėja.
Sveikatos apsauga nėra išimtis – čia galioja tie patys ekonomikos dėsniai kaip ir kitose srityse. Skirtumas tik tas, kad sveikatos priežiūroje laukimo kaina kartais matuojama ne pinigais, o prarasta sveikata.
Dažniausios klaidingos nuostatos apie eiles:
❌ Užtenka daugiau pinigų.
Ne. Finansavimas būtinas, tačiau kartu turi didėti sistemos pajėgumai ir efektyvumas.
❌ Užtenka daugiau gydytojų.
Ne. Reikalinga visa sveikatos priežiūros komanda.
❌ Užtenka sutvarkyti registraciją.
Ne. Registracija negali sukurti papildomų konsultacijų.
❌ Užtenka sutvarkyti E. sveikatą.
Ne. Skaitmeniniai sprendimai taupo laiką, bet nepakeičia gydytojų.
❌ Užtenka pakeisti priemokų tvarką.
Ne. Tai tik viena iš daugelio priemonių.
Trumpesnės eilės atsiras tik tada, kai visi šie sprendimai bus įgyvendinami kartu.
Ar tikrai problema tik gydytojų trūkumas?
Paklausus, kodėl tenka ilgai laukti pas gydytoją, dažniausiai išgirstume vieną atsakymą – „trūksta gydytojų“. Tai tiesa. Tačiau tik iš dalies.
Sveikatos priežiūra šiandien jau seniai nebėra vieno gydytojo darbas. Šiuolaikinė medicina grindžiama komandos principu. Kiekvienam pacientui svarbūs ne tik gydytojas specialistas, bet ir šeimos gydytojas, slaugytojas, slaugytojo padėjėjas, medicinos psichologas, kineziterapeutas, ergoterapeutas, dietistas, socialinis darbuotojas, laboratorinės medicinos specialistai, radiologijos technologai, vaistininkai ir daugelis kitų profesionalų. Jeigu bent vienos grandies trūksta, sulėtėja visas paciento kelias.
OECD duomenys paneigia paprastą mitą, kad Lietuvos problema – per mažas gydytojų skaičius. Lietuvoje dirba apie 4,6 praktikuojančio gydytojo 1000 gyventojų, kai OECD vidurkis siekia 3,9. Tačiau situacija visai kitokia kalbant apie slaugytojus – jų Lietuvoje yra apie 7,5 tūkstančiui gyventojų, o OECD vidurkis siekia 9,2. Tai reiškia, kad problema slypi ne vien gydytojų skaičiuje, bet ir visos sveikatos priežiūros komandos pajėgume užtikrinti paslaugų prieinamumą. Kai gydytojai priversti atlikti darbus, kuriuos kitose šalyse perima slaugytojai ar kiti specialistai, mažiau laiko lieka pacientams. Kiekviena minutė, skirta nereikalingam dokumentui, yra minutė, kurios nebegali gauti pacientas. (OECD)
Faktai, kuriuos verta prisiminti:
· Lietuvoje gydytojų skaičius nėra mažesnis už OECD vidurkį.
· Slaugytojų trūkumas išlieka viena didžiausių sistemos problemų.
· Visuomenė sensta, todėl paslaugų poreikis didės net ir mažėjant gyventojų skaičiui.
· Vien finansavimo didinimas savaime eilių nesumažina.
· Svarbiausias rodiklis – ne laukimo dienų skaičius, o laiku suteikta pagalba.
Gydytojo laikas – brangiausias sistemos išteklius
„Svarbiausias klausimas nėra, kiek žmonių laukia eilėje. Svarbiausia – ar pacientas reikalingą pagalbą gauna tada, kai ji gali duoti didžiausią naudą jo sveikatai,“ – sako S. Čaplinskas.
Dažnai kalbame apie pinigus, tačiau rečiausiai kalbame apie laiką. O būtent gydytojo laikas šiandien yra vienas brangiausių sveikatos sistemos išteklių. Kiekviena papildoma pažyma, perteklinis siuntimas, pasikartojantis dokumentų pildymas ar administracinė procedūra reiškia, kad tą laiką gydytojas nebegali skirti pacientui. Lietuvos gydytojai vis dar nemažą darbo dienos dalį praleidžia ne konsultuodami, o dirbdami su dokumentais ir informacinėmis sistemomis. Šią problemą ne kartą yra akcentavę tiek gydytojų profesinės organizacijos, tiek Valstybės kontrolė, vertindama sveikatos priežiūros paslaugų organizavimą.
Todėl kalbant apie eiles svarbu klausti ne tik, kiek turime gydytojų. Ne mažiau svarbu paklausti, kiek jų darbo laiko iš tikrųjų skiriama pacientams. Ypač tai aktualu šeimos gydytojų praktikoje. Dažnai vienam pacientui konsultacijai skiriama vos 10–15 minučių. Tačiau net ir per šį trumpą laiką gydytoją nuolat pertraukia žmonės, užsukę „tik trumpam paklausti“, pasiteirauti dėl tyrimo atsakymo, pažymos, recepto ar kito administracinio klausimo. Kiekvienas toks, atrodytų, trumpas pokalbis užima vos minutę ar dvi, tačiau per visą darbo dieną jų susidaro dešimtys. Tai laikas, kuris atimamas iš pacientų, užsiregistravusių konsultacijai. Todėl labai svarbu kurti tokią darbo organizavimo sistemą, kad gydytojo konsultacijos laikas būtų kuo labiau apsaugotas nuo nereikalingų pertrūkių, o paprasti administraciniai klausimai būtų sprendžiami kitais būdais.
Vienas pacientas – ne viena konsultacija
Prieš dvidešimt ar trisdešimt metų pacientas dažnai kreipdavosi dėl vienos aiškios problemos. Šiandien situacija pasikeitusi. Vis daugiau žmonių serga keliomis lėtinėmis ligomis vienu metu. Vienam pacientui gali prireikti kelių skirtingų specialistų konsultacijų, daugybės laboratorinių tyrimų, diagnostinių procedūrų, vaistų koregavimo ir ilgalaikės stebėsenos. Tai reiškia, kad statistiškai vienam pacientui tenka gerokai daugiau sveikatos priežiūros paslaugų negu anksčiau.
Todėl net ir mažėjant gyventojų skaičiui bendras konsultacijų poreikis gali augti. Ši tendencija būdinga ne tik Lietuvai. Ji stebima visose senstančiose Europos visuomenėse.
Kodėl vien gydytojų parengti neužtenka?
Kartais siūloma paprasta išeitis – priimkime daugiau medicinos studentų. Tai būtina, tačiau vien to nepakanka.
Nuo pirmosios medicinos studijų dienos iki savarankiškai dirbančio gydytojo dažnai praeina 10–12 metų. Baigus universitetą dar laukia rezidentūra, o daugelyje specialybių – ir papildomas profesinis tobulėjimas. Be to, vien gydytojo diplomas negarantuoja, kad specialistas dirbs ten, kur jo labiausiai reikia.
Todėl vienas svarbiausių artimiausių metų uždavinių – ne tik rengti daugiau specialistų, bet ir sudaryti sąlygas jiems dirbti regionuose, stiprinti visą sveikatos priežiūros komandą ir mažinti administracinę naštą. Tik tada galėsime tikėtis, kad gydytojų laikas bus naudojamas efektyviau, o pacientai greičiau sulauks reikalingos pagalbos. Būtent todėl eilių problema nėra vien gydytojų skaičiaus problema. Tai visos sveikatos sistemos organizavimo klausimas.
Kaip kiekvienas iš mūsų gali prisidėti prie trumpesnių eilių?
✔️ Jeigu negalite atvykti – atšaukite vizitą.
✔️ Vizito metu aptarkite visus svarbiausius klausimus.
✔️ Dėl paprastų administracinių klausimų pirmiausia kreipkitės telefonu ar elektroninėmis priemonėmis, jeigu tokia galimybė yra.
✔️ Pasitikėkite visa sveikatos priežiūros komanda – daugelį klausimų gali padėti išspręsti ne tik gydytojas, bet ir slaugytojas ar kitas specialistas.
✔️ Atminkite, kad kiekviena sutaupyta gydytojo darbo minutė gali tapti papildomu laiku kitam pacientui.
Paciento kelias – kodėl užtenka vienos silpnos grandies?
Įsivaizduokime žmogų, kuris vieną rytą pajunta stiprų kelio skausmą. Jam atrodo, kad reikia tik vieno dalyko – patekti pas ortopedą. Tačiau iš tikrųjų iki gydymo jis turi pereiti visą sveikatos priežiūros grandinę.
Pirmiausia – registracija pas šeimos gydytoją. Po konsultacijos gali būti paskirti kraujo tyrimai, rentgeno nuotrauka ar kiti pirminiai tyrimai. Vėliau – siuntimas gydytojo specialisto konsultacijai. Specialistas gali nuspręsti, kad reikia magnetinio rezonanso tomografijos. Gavus jos atsakymą kartais prireikia dar vienos konsultacijos. Jeigu nustatoma, kad reikalinga operacija, žmogus patenka į planinių operacijų laukimo sąrašą. Po operacijos laukia reabilitacija, o neretai – ir pakartotinės kontrolinės konsultacijos.
Kiekviena iš šių grandžių gali veikti gerai. Tačiau jeigu bent viena jų stringa, pailgėja visas paciento kelias. Todėl kartais žmogui atrodo, kad jis šešis mėnesius laukė vienos konsultacijos. Iš tikrųjų jis laukė ne vienos konsultacijos – jis laukė kelių skirtingų paslaugų skirtingose sistemos vietose. Būtent todėl sveikatos sistemoje labai svarbu vertinti ne atskiras grandis, o visą paciento kelią nuo pirmojo kreipimosi iki gydymo pabaigos. Silpniausia grandis lemia viso proceso trukmę. Todėl vertinti tik vienos grandies eiles dažnai nepakanka. Pacientui svarbu ne atskirų konsultacijų laukimo laikas, o visas kelias nuo pirmojo apsilankymo iki galutinio gydymo rezultato.
Ne kiekviena konsultacija yra būtina
Kalbant apie eiles retai užduodamas dar vienas svarbus klausimas – ar visos šiandien vykstančios konsultacijos iš tiesų yra būtinos?
Per pastaruosius dešimtmečius medicina tapo gerokai atsargesnė. Tai turi daug privalumų – ligos diagnozuojamos anksčiau, mažiau klaidų, daugiau galimybių išvengti komplikacijų. Tačiau kartu didėja ir perteklinių konsultacijų bei tyrimų rizika. Kartais pacientai pakartotinai siunčiami pas specialistą vien tam, kad būtų pratęstas receptas ar įvertinti stabilūs tyrimų rezultatai, nors dalį šių funkcijų galėtų atlikti šeimos gydytojas ar specialiai parengtas slaugytojas.
Dar viena dažna problema – pacientai kreipiasi dėl klausimų, kuriuos šiandien galėtų išspręsti nuotolinė konsultacija, elektroninis recepto pratęsimas ar slaugytojo konsultacija. Tai nereiškia, kad tokie klausimai nesvarbūs. Tačiau jie nebūtinai visada reikalauja gydytojo specialisto vizito.
Kita problema – vadinamoji gynybinė medicina (ši tema reikalauja atskiro dėmesio). Tai nėra vien Lietuvos problema. Bijodami suklysti ar siekdami visiško diagnostinio tikrumo, gydytojai kartais skiria daugiau tyrimų ar konsultacijų, negu konkrečiam pacientui iš tiesų būtina. Nereikia suprasti klaidingai – pacientų saugumas visada turi būti svarbiausias prioritetas. Tačiau kiekviena nebūtina konsultacija ar tyrimas užima laiką, kurio tuo metu gali laukti kitas žmogus. Todėl, kalbant apie eilių mažinimą, svarbu ne tik didinti paslaugų skaičių, bet ir užtikrinti, kad kiekviena konsultacija sukurtų realią vertę pacientui.
Kodėl neatvykę pacientai ilgina eiles?
Yra dar viena problema, apie kurią kalbama per mažai. Kasdien dalis pacientų, užsiregistravusių konsultacijai, tiesiog neatvyksta ir apie tai nepraneša. Atrodo, kad vienas neatvykęs pacientas – smulkmena. Tačiau metų pabaigoje tokių atvejų susidaro dešimtys ar net šimtai tūkstančių. Tai reiškia prarastus gydytojų darbo laikus, kuriais galėjo pasinaudoti kiti pacientai.
Pastaraisiais metais gydymo įstaigos vis dažniau siunčia priminimus trumpąja žinute ar elektroniniu paštu ir sudaro galimybę lengvai atsisakyti vizito. Tai padeda, tačiau problemos kol kas neišsprendžia. Tai viena iš nedaugelio eilių priežasčių, kurią galime sumažinti kiekvienas iš mūsų. Jeigu suprantame, kad atvykti negalėsime, pakanka laiku atšaukti registraciją. Kartais toks paprastas veiksmas reiškia, kad pagalbą tą pačią dieną gaus kitas žmogus. Kai kuriose valstybėse pacientams, kurie pakartotinai neatvyksta nepranešę, taikomos įvairios drausminės priemonės. Lietuvoje kol kas svarbiausia ugdyti atsakingo elgesio kultūrą, nes kiekvienas neatšauktas vizitas reiškia prarastą galimybę kitam pacientui.
Ar gali padėti E. sveikata?
Dažnai sakoma, kad užtenka sutvarkyti E. sveikatą ir eilės sumažės. Norėtųsi, kad būtų taip paprasta. Elektroninės sistemos pačios savaime negydo pacientų. Jos nesukuria naujų gydytojų, nesumažina visuomenės senėjimo ir neišsprendžia specialistų trūkumo. Tačiau jos gali labai padėti.
Gerai veikianti skaitmeninė sistema turi ne tik registruoti pacientus. Ji turi padėti valdyti visą paciento kelią – nuo pirmojo apsilankymo iki gydymo pabaigos. Ji turėtų padėti išvengti pasikartojančių tyrimų, greičiau perduoti informaciją tarp gydymo įstaigų, priminti pacientams apie vizitus ir sudaryti galimybę efektyviau planuoti gydytojų darbo laiką. Kitaip tariant, E. sveikata turėtų būti ne elektroninis popierius, o veiksminga sveikatos sistemos valdymo priemonė. Jos paskirtis – padėti gydytojui priimti sprendimus, o pacientui greičiau gauti reikiamą pagalbą. Kol to nepasieksime, jos galimybės mažinti eiles išliks gerokai mažesnės, negu tikisi visuomenė.
Kodėl regionuose eilės dažnai ilgesnės?
Kalbant apie eiles dažnai remiamasi šalies vidurkiais. Tačiau pacientui svarbu ne vidurkis, o tai, kiek laiko laukti tenka jo mieste ar rajone. Būtent čia išryškėja viena didžiausių Lietuvos sveikatos sistemos problemų – netolygus specialistų pasiskirstymas. Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje dirba universitetinės ligoninės, didieji diagnostikos centrai, dauguma aukštos kvalifikacijos specialistų. Tuo tarpu daliai regionų tampa vis sunkiau pritraukti jaunus gydytojus, ypač kai kurių specialybių. Todėl vienoje savivaldybėje pas tą patį specialistą galima patekti per kelias savaites, o kitoje tenka laukti kelis mėnesius arba važiuoti keliasdešimt ar net kelis šimtus kilometrų.
Europos Komisija pabrėžia, kad didžiausi trūkumai Lietuvoje išlieka šeimos gydytojų, vidaus ligų gydytojų, kai kurių specialistų ir slaugytojų srityse, o skirtumai tarp didžiųjų miestų ir regionų tebėra vienas svarbiausių prieinamumo iššūkių. (OECD)
Šios problemos neįmanoma išspręsti vien administraciniais sprendimais. Jaunas gydytojas renkasi ne tik darbo vietą. Jis renkasi ir gyvenamąją aplinką, profesinio tobulėjimo galimybes, šeimos sąlygas, vaikų ugdymą, kolektyvą ir karjeros perspektyvas. Todėl regionų stiprinimas prasideda ne nuo įsakymo dirbti konkrečioje ligoninėje, o nuo patrauklių darbo ir gyvenimo sąlygų kūrimo. Regioninės ligoninės nėra tik paslaugų teikėjos. Jos yra valstybės saugumo, socialinio stabilumo ir regionų gyvybingumo dalis. Jos taip pat yra svarbi valstybės atsparumo dalis. Krizių, ekstremaliųjų situacijų ar karinių grėsmių metu stiprus regioninių gydymo įstaigų tinklas tampa nacionalinio saugumo klausimu.
COVID-19 palikimas vis dar jaučiamas
Nors pandemija baigėsi, jos pasekmes sveikatos sistema jaučia iki šiol. Pandemijos metais buvo atidėta daugybė planinių konsultacijų, profilaktinių programų, diagnostinių tyrimų ir planinių operacijų. Dalis pacientų patys vengė kreiptis į gydytojus, bijodami užsikrėsti. Vėliau šie žmonės sugrįžo į sistemą, tačiau dažnai jau tada, kai liga buvo pažengusi labiau negu būtų buvusi diagnozavus ją laiku. Kitaip tariant, susidarė vadinamoji „sukaupta sveikatos priežiūros skola“. Nors gydymo įstaigos dirbo didesniu tempu, prireikė ne vienų metų, kad ši skola pradėtų mažėti. Tai dar viena priežastis, kodėl vien vertinant dabartines eiles negalima pamiršti pastarųjų metų išskirtinių aplinkybių.
Ką galima pakeisti per artimiausius metus?
Dažnai girdime du kraštutinumus. Vieni teigia, kad nieko pakeisti neįmanoma. Kiti žada greitus stebuklus. Tiesa, kaip dažniausiai būna, yra per vidurį.
Yra sprendimų, kurie rezultatų gali duoti gana greitai. Pirmiausia – administracinės naštos mažinimas. Kuo mažiau laiko gydytojas praleis pildydamas dokumentus, tuo daugiau jo galės skirti pacientams. Antra – geresnis vizitų planavimas ir neatvykusių pacientų valdymas. Trečia – didesni slaugytojų, išplėstinės praktikos slaugytojų ir kitų komandos narių įgaliojimai ten, kur tai mediciniškai pagrįsta. Ketvirta – efektyvesnis skaitmeninių sprendimų panaudojimas, kad jie padėtų organizuoti darbą, o ne kurtų papildomą administracinę naštą. Tai sprendimai, kurių poveikį galima pajusti palyginti greitai.
Kam prireiks 5–10 metų?
Tačiau yra pokyčių, kurių paspartinti beveik neįmanoma. Neįmanoma per vienerius metus parengti daugiau gydytojų specialistų. Neįmanoma greitai pakeisti visuomenės amžiaus struktūros. Neįmanoma per trumpą laiką sumažinti lėtinių ligų paplitimo. Todėl ilgalaikiai sprendimai turi būti planuojami ne vienai politinei kadencijai.
Jie apima medicinos ir slaugos studijų planavimą, rezidentūros vietų paskirstymą, regionų stiprinimą, visuomenės sveikatos priemones, ankstyvąją diagnostiką ir sveikos gyvensenos skatinimą. Kitaip tariant, trumpesnės eilės prasideda gerokai anksčiau negu registratūroje. Jos prasideda tada, kai valstybė nuosekliai planuoja žmonių išteklius, investuoja į visą sveikatos priežiūros komandą ir siekia, kad žmonės kuo ilgiau išliktų sveiki.
Ar įmanoma visiškai panaikinti eiles?
Tai turbūt dažniausiai politikams užduodamas klausimas. Atsakymas nėra populiarus, tačiau jis sąžiningas. Tikėtis, kad modernioje sveikatos sistemoje visiškai neliks laukimo, būtų nerealu. Planinės konsultacijos ir planinės operacijos tam tikrą laukimo laiką turi beveik visose pasaulio valstybėse. Todėl tikslas neturėtų būti „nulinės eilės“. Tikrasis tikslas yra visai kitas – kad nė vienas pacientas nelauktų ilgiau, negu leidžia jo sveikatos būklė, ir kad laukimas nepablogintų gydymo rezultatų. Tai daug sudėtingesnis, bet gerokai sąžiningesnis tikslas.
Pabaigai
Kodėl nemažėja eilės?
Todėl, kad jos yra ne viena problema, o daugelio problemų pasekmė. Jose atsispindi medicinos pažanga, visuomenės senėjimas, augantis lėtinių ligų paplitimas, žmogiškųjų išteklių planavimas, regioniniai skirtumai, administracinė našta, informacinių sistemų veikimas ir valstybės gebėjimas strategiškai planuoti sveikatos politiką.
Todėl trumpesnės eilės prasideda ne registratūroje. Jos prasideda universitetuose, kur rengiami būsimi medikai. Jos prasideda savivaldybėse, kurios kuria patrauklias darbo sąlygas regionuose. Jos prasideda ministerijose, planuojančiose finansavimą ir žmogiškuosius išteklius. Jos prasideda mokyklose, kur formuojami sveikos gyvensenos įpročiai. Galiausiai jos prasideda kiekvieno mūsų kasdieniuose pasirinkimuose.
Tik matydami visą šį paveikslą galėsime priimti sprendimus, kurie ne tik trumpam sumažins laukimo laiką, bet ir sukurs tvaresnę, teisingesnę bei pacientui palankesnę Lietuvos sveikatos sistemą. Svarbiausias sveikatos sistemos rodiklis nėra pati eilė. Svarbiausia, ar žmogus reikalingą pagalbą gauna laiku. Vienais atvejais kelių savaičių laukimas mediciniškai yra visiškai priimtinas, kitais – net kelios dienos gali turėti lemiamos reikšmės gydymo rezultatams. Todėl diskutuodami apie eiles neturėtume klausti tik, kiek dienų ar mėnesių žmogus laukia. Kur kas svarbiau paklausti, ar jis reikalingą pagalbą gauna tada, kai ji gali duoti didžiausią naudą. Būtent todėl svarbiausias sveikatos sistemos rodiklis nėra tai, kiek žmonių laukia eilėje. Svarbiausia, ar kiekvienas pacientas reikalingą pagalbą gauna tada, kai ji gali duoti didžiausią naudą jo sveikatai. Tai ir turėtų būti pagrindinis modernios sveikatos sistemos sėkmės matas.
About the Author
