Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus (LNDM) Radvilų rūmų dailės muziejuje įvyko šiuolaikinio meno parodos „(Ne)saugumo ribos“ diskusija. Joje buvo nagrinėjami saugumo sampratos poslinkiai, globalios ateities scenarijai, meteorologinių prognozių svarba ir klausiama, kaip mūsų kasdienius įpročius veikia šalia vykstantis karas. Menotyrininkė Agnė Narušytė, klimatologas Justas Kažys ir klimato tyrėjas Silvestras Dikčius, moderuojami parodos kuratorės Skaidros Trilupaitytės, diskutavo, kaip šie globalūs procesai veikia individualią ir kolektyvinę psichiką, keičia kasdienybę ir formuoja mūsų ateitį.
Permąstyti tradicines šalių sienų ir asmeninių ribų sampratas
Diskusijoje akcentuoti karo Ukrainoje ir klimato krizės iššūkiai, pagrindinį dėmesį skiriant šiuolaikinės visuomenės saugumo ir grėsmių suvokimui. Nors karas ir klimato krizė veikia skirtingai, šios temos dažnai susipina ir stiprina nesaugumo jausmą. Geriau pažindami šiuos reiškinius, galime naujai pažvelgti į tai, kaip suprantame valstybių sienas ir asmenines savo ribas.
„Ilgą laiką mąsčiau apie įvairias žemiškojo ir skaitmeninio pasaulių jungtis. Kiekvienas turime savo skaitmeninį šešėlį, paliekame pėdsakus ir duomenis, kurie gali nutekėti ar būti pavogti. Todėl saugumo ir pažeidžiamumo klausimai neišvengiamai susiję ir su karu – su tuo, kaip jį matome ir reflektuojame. Karas Ukrainoje privertė mane susimąstyti, kaip suvokiame savo sienas, saugų gyvenimą ir atsakomybę. Kai 2022 m. prasidėjo plataus masto invazija, perskaičiau tekstą apie Rusijos sukeltą ekologinę katastrofą Ukrainoje. Tuomet pradėjau galvoti apie užterštą dirvožemį, sugriautas užtvankas, apnuodytą orą ir nuniokotą kraštovaizdį – apie pėdsakus, kuriuos karas palieka žemėje. Kol žūsta žmonės, juos supančiai gamtai, natūralu, dėmesio skiriame mažiau. Todėl šioje diskusijoje noriu kalbėti apie vienas kitą papildančius dėmesio laukus, apie tai, kaip kinta mūsų santykis su grėsmėmis, saugumu ir aplinka“, – sakė parodos kuratorė S. Trilupaitytė.
Anot A. Narušytės, visi diskusijoje minimi įvykiai skatina išeiti iš komforto zonos. „Pradėjęs gilintis supranti, kad informacinis karas vyksta gerokai seniau nei nuo 2016 m. įvykių, kurie mane pačią sukrėtė, kaip, pavyzdžiui, „Brexit“ įvykiai. Be to, informacinis karas kartu yra ir psichologinis karas, veikiantis mus kasdien. Net tokios žinios kaip duomenų registrų vagystės primena, kad mūsų informacija gali tapti naudinga priešui. Kasdien atsiranda naujų pranešimų, nustumiančių ankstesnes žinias į paraštes – tai nuolatinis dėmesio trikdymas ir savotiškas smegenų puolimas. Todėl man atrodo natūralu, kad karo ir klimato kaitos klausimai yra glaudžiai susiję.“
Trikdžiai ir klimato kaita
S. Trilupaitytė domėjosi, su kokiais trikdžiais susiduria klimato kaitos tyrėjai ir kaip jie gali būti veikiami politinių įvykių: „Karo Ukrainoje klausimas yra lokalus, tolimų šalių gyventojai mūsų regiono tragedijai dėmesio skiria mažiau, o klimato klausimas neišvengiamai globalus, žinias skaitantys žmonės šiandien puikiai suvokia, kad nei meteorologinių sąlygų, nei klimato kaitos neriboja šalių sienos ar trumpalaikės geopolitinės nuotaikos.“
Tam pritarė ir klimatologas J. Kažys: „Trikdžių neabejotinai yra, ir tam turime labai konkretų pavyzdį – oro zondavimą, jį vykdome Kaune. Tam naudojamas specialus meteorologinis balionas, jis paleidžiamas nuo Žemės paviršiaus į atmosferą. Kildamas balionas perduoda duomenis. Tačiau dėl radijo dažnių trikdžių kartais gauname iškraipytą informaciją: baliono koordinatės gali rodyti, kad jis yra už kelių šimtų metrų, o kitą akimirką – tarsi atsidūręs prie Maskvos. Todėl meluočiau, jeigu sakyčiau, kad vykstantys konfliktai neturi įtakos. Visa tai trikdo informacijos srautą, o signalai gali būti perimami ir naudojami dezinformacijai. Tokių trikdžių dažnumas darosi nebepakenčiamas, nebesaugus.“
Anot klimato kaitos tyrėjo S. Dikčiaus, klimato kaita yra globali problema, nepaisanti žmogiškojo ribotumo. „Visuomenės dėmesys klimato krizei svyruoja, jis dažnai pereina į antrą planą, kai iškyla akivaizdesnių krizių (pvz., karas, COVID-19). Tie, kurie vis dar aktyviai dalyvauja ekologiniame diskurse, šiandien gyvena polikrizių laikotarpiu, kai vienu metu susiduriama su daugybe išbandymų. Išvengti nesaugumo jausmo tampa neįmanoma, todėl svarbu klausti, kokių nusiraminimo būdų esama ir kaip galime atkurti vidinę pusiausvyrą. Taip pat svarbu išlaikyti kasdienius mus stabilizuojančius veiksnius – net tokius paprastus kaip atliekų rūšiavimas.“
Prisitaikyti prie situacijos ar kovoti
Pasak S. Trilupaitytės, šiandienos akademiniame lauke kalbant apie klimato krizę neretai klausiama retoriškai, ar žmogui verta mokytis prisitaikyti prie neišvengiamų pokyčių, tokių kaip šylanti metinė temperatūra, kontrastingi sezoniniai orai, ar vis dėlto yra dalykų, su kuriais derėtų kovoti. Tokiu atveju reikia žinoti, kaip tai daryti, nes painūs aiškinimai ar įrodinėjimai dažną skaitytoją gali atstumti. Gal būtina ieškoti kitos kalbinės raiškos, paveikių metaforų, padedančių suvokti tikrą padėtį. Pavyzdžiui, priprasti prie vykstančio karo būtų egzistenciškai pavojinga mūsų saugumui.
Diskusijos pašnekovai teigė, kad pasirinkimas kovoti pasireiškia įvairiai: nuo tiesioginio dalyvavimo kare iki finansinės paramos ar žodinės kovos su dezinformacija. Kai turime mintyje klimato kaitą, kova reiškia švietimą, tarpdisciplininių ryšių kūrimą ir bandymą paveikti sprendimų priėmėjus.J. Kažys samprotavo, kad pusiausvyrą galima rasti supratus, kad ginklai ar demonstratyvios akcijos nebūtinai yra veiksmingiausias atsakas. Svarbiau daryti tai, ką moki geriausiai – šviesti, kurti skirtingų disciplinų ryšius.
„Būtent tai šiuo metu darau ir čia matau prasmę. Savęs prisitaikėliu nelaikyčiau, bet laikui bėgant su kai kuriais dalykais tenka susitaikyti. Pavyzdžiui, su tuo, kad gyvename klimato kaitos sąlygomis. Terminas „klimato kaita“ atrodo praradęs dalį savo poveikio, tačiau panašia kryptimi juda ir sąvoka „klimato krizė“. Regis, kad ir kokius žodžius pasirinktume, jų neužtenka – jie nebepajėgia paskatinti veikti. Įstrigo kolegės pasitelkta žmogaus kūno temperatūros metafora. Įprastai mūsų kūno temperatūra yra 36,6 °C, todėl žinome, ką reiškia būti sveikam. Tačiau įsivaizduokime, kad mūsų temperatūra nuolat būtų 37,5 °C. Ar tai būtų mirtina? Greičiausiai ne. Galėtume funkcionuoti, bet temperatūra gali kilti toliau – net iki 40 laipsnių. Dauguma yra patyrę būseną, kai dėl stipraus karščiavimo ima silpti organizmo funkcijos, kūnas pasiekia kritinę ribą. Panašią metaforą galima taikyti ir planetai: pokyčiai iš pradžių gali atrodyti pakeliami, tačiau tai nereiškia, kad sistema išlieka sveika.“
Žmogaus sveikatos ir klimato krizės paralelę plėtojo ir S. Dikčius: „Šiandien klimato kaitos kontekste esame panašioje situacijoje, kokioje buvome pandemijos pradžioje: kai Italijoje daugėjo užsikrėtusiųjų, apie virusą girdėdavome žiniose, tačiau Lietuvoje jo dar nebuvo ir jis atrodė labai tolimas. Klimato krizė veikia panašiai – procesai jau vyksta, bet daugeliui jie yra nutolę ir nesusiję su kasdieniu gyvenimu.“
A. Narušytė priminė, kaip kasdienis buvimas informaciniuose burbuluose, kaip ir dalyvavimas viešojoje erdvėje, formuoja mąstymą, o ilgainiui ir elgesį: „Prieš daugel metų laikraščio „Lietuvos rytas“ šūkis buvo „Visos jūsų mintys“. Tąkart pagalvojau, kad čia slypi nemažai tiesos – kokią žiniasklaidą skaitai, tokios tampa ir tavo mintys.“
Minėdama viešųjų kalbėtojų atsakomybę, anekdotiniais nutikimais grįstos „asmeninės nuomonės“ ir neretai sunkiai matomų manipuliacijų skirtį, S. Trilupaitytė kvietė įvertinti emocijų svorį. Kai informacinė erdvė yra įkaitusi, o naujienos apie blogus orus ir procesų akceleraciją, naują konfliktą ar krizę vis keičia viena kitą, smegenys neišvengiamai ima „strigti“. Pasak jos, ramiau galvoti gali paskatinti Charleso Eisensteino knyga „Klimatas: naujasis pasakojimas“. Jos autorius pasiūlė kitokį požiūrį į vykstančius procesus. Ekologinė krizė čia analizuojama ne pasitelkiant matematinius modelius ir kaltinimus dėl anglies dvideginio, o iškeliant meilės ir gilaus ryšio su kraštovaizdžiu ir gamta emocijas.
Šiai minčiai pritarė J. Kažys: „Man atrodo, kad saugumas ir nesaugumas glaudžiai susiję su baime. O baimė, kaip rašė Eisensteinas, yra meilės priešprieša. Jeigu žmonės labai stipriai bijo to, ką rodo skaičiai, meilė tampa supresuota, ji neatsiskleidžia ir plačiau.“
Ritualų svarba
S. Dikčius pabrėžė kasdienių ritualų svarbą: „Žmogus yra ritualinė būtybė – mes linkę kartoti veiksmus, o juos kartodami nusiraminame ir įtvirtiname saugumo jausmą. Ekologiniai ritualai, kuriuos pats praktikuoju, pavyzdžiui, išnešti šiukšles man yra ne ritualas, o veikiau prievolė. Tačiau jas rūšiuodamas jaučiu stabilumą. Mūsų kasdienybėje bombos dar nekrinta, šiukšlės vis dar metamos į atitinkamus konteinerius, ir per šį veiksmą jaučiu bendrystę su kitais, kurie taip pat tai daro. Kitas man artimas veiksmas – ėjimas. Net jei tai tiesiog kelionė į autobusą, kartojamas judėjimas tampa kasdienybės dalimi, savotišku ritualu. Judėdamas jauti, kad nekuri papildomos taršos. Manau, kad per mažus, nuoseklius veiksmus galime rituališkai stabilizuoti save, o per tai ir mus supantį pasaulį. Tiems, kurie jaučia nerimą, dažnai rekomenduojama išeiti į gamtą, pajusti, kad ji vis dar gyva. Kai esame nuolatiniame informacijos sraute, gali susidaryti įspūdis, kad pasaulis tuoj žlugs. Todėl atsitraukimas iš miesto į gamtą dažnai veikia raminamai.“
„Visiškai pritariu, kad ritualai padeda nusiraminti. Skaičiau viename interviu, kad mūsų smegenims svarbūs pasikartojantys kasdieniai veiksmai. Pati taip pat turiu tokį ritualą – rytais išsiverdu didelį puodelį kavos ir jį labai lėtai geriu, kad spėčiau kuo daugiau perskaityti knygos. Todėl žinojimas, kad ryte manęs laukia šis ritualas, ramina“, – teigė A. Narušytė.
Pasak J. Kažio, informacinio srauto valdymas taip pat galėtų būti suprantamas kaip vidinis ritualas. „Smarkiai riboju informacinį srautą, nes neturiu išmaniojo įrenginio. Tačiau, mano nuomone, pradžia visada yra saugumo apibrėžimas – tai mūsų pasaulio suvokimo pagrindas, savos realybės formavimas. Tik sutvarkius vidinį pasaulį, galima judėti į išorę. Labai svarbu, kaip priimame informaciją – ar ji sukelia saugumo ar nesaugumo jausmą. Jei dominuoja nesaugumas, galbūt tai tampa paskata veikti, siekiant tą jausmą sumažinti.“
Paroda „(Ne)saugumo ribos“ LNDM Radvilų rūmų dailės muziejuje veiks iki rugsėjo 20 d.
Kuratorė Skaidra Trilupaitytė
Menininkai: Mindaugas Gapševičius, Kristina Inčiūraitė, Matas Janušonis, Skaidra Trilupaitytė ir Tomas Andrijauskas, Margarita Valionytė
Architektė Sigita Simona Paplauskaitė
Grafikos dizaineris Marek Voida
Koordinatorius Nojus Kiznis
Prodiusuojantis architektas Aleksandras Kavaliauskas
Organizatorius LNDM Radvilų rūmų dailės muziejus
Projektą finansuoja Lietuvos Respublikos kultūros ministerija
Dėkojame Vilniaus dailės akademijai
Informaciją teikia LNDM Radvilų rūmų dailės muziejaus komunikacijos koordinatorė Kornelija Anelauskaitė, tel. +370 641 06291, el. p. kornelija.anelauskaite@lndm.lt.
About the Author
