Kai muziejinė vertybė patenka ant restauratoriaus stalo, dažniausiai tai reiškia, kad laikas, netinkamos saugojimo sąlygos ar kasdienėje priežiūroje padarytos klaidos jau paliko savo pėdsakus. Tačiau geriausia restauracija yra ta, kurios neprireikia. Būtent ši mintis tapo pagrindine muziejininkų kvalifikacijos kėlimo projekto „Muziejininkų kvalifikacijos kėlimas: kultūros paveldo objektų saugojimo ir eksponavimo principų teorija ir praktika – nuo priežiūros iki kūrybos“ ašimi.
Keletą mėnesių Molėtų krašto muziejuje vykęs projektas subūrė aukščiausios kvalifikacijos Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centro specialistus ir muziejininkus iš įvairių Lietuvos regionų bendram tikslui – išmokti ne restauruoti pasekmes, o užkirsti kelią jų atsiradimui. Projektas įgyvendintas Molėtų krašto muziejaus iniciatyva ir iš dalies finansuotas Lietuvos kultūros tarybos.
„Mes jau ne vienerius metus kalbame apie tai, kaip geriau saugoti muziejines vertybes. Ir darome viską tam, kad jų nereikėtų restauruoti“, – baigiamajame seminare sakė Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centro direktorė Jūratė Senvaitienė.
Ši mintis puikiai atspindėjo viso projekto filosofiją – didžiausia kultūros paveldo apsauga prasideda ne restauravimo dirbtuvėse, o muziejų saugyklose, ekspozicijose ir kasdienėje muziejininkų veikloje.
J. Senvaitienės teigimu, restauravimas nėra proceso pabaiga – priešingai, restauruotas eksponatas tampa dar jautresnis aplinkos poveikiui – „Po restauravimo eksponatas tampa tarsi ligonis. Parsivežus jį iš restauravimo centro negalima tiesiog palikti saugykloje – jį reikia nuolat prižiūrėti, stebėti ir globoti.“
Projektas vyko jau trečius metus iš eilės, o kasmet augantis dalyvių skaičius rodo, kad tokie mokymai yra reikalingi visos Lietuvos muziejų bendruomenei.
„Jau trečius metus vykdome projektą, kurio pagrindinis tikslas – išsaugoti eksponatą. Dėkojame Lietuvos kultūros tarybai už projekto finansavimą ir mūsų ilgamečiams partneriams – Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centrui, kurie mus moko ne tik teorijos, bet ir praktikos. Šiandien projekte dalyvauja ne tik mūsų regiono, bet ir kitų Lietuvos regionų muziejai. Tai rodo, kad tokie mokymai yra reikalingi ir vertingi“, – sakė projekto vadovė Irma Balčiūnienė.
Per mokymų ciklą kvalifikaciją tobulino 43 muziejų specialistai iš 9 Lietuvos muziejų. Jie dirbo nedidelėse grupėse, todėl kiekvienas turėjo galimybę ne tik klausytis paskaitų, bet ir praktiškai prisiliesti prie muziejinių vertybių priežiūros. Mokymų metu daugiau kaip 500 muziejinių vertybių buvo prevenciškai sutvarkytos, joms pagamintos individualios atramos, apsauginės pakuotės, įvertinta jų būklė ir pritaikyti saugaus saugojimo sprendimai.
Praktinius užsiėmimus vedė vieni stipriausių Lietuvos restauratorių: archeologinių radinių restauratoriai dr. Arūnas Puškorius ir Vytautė Lukšėnienė, tekstilės restauratorės Elena Mazūraitė ir Virginija Žigelienė, keramikos restauratorės Rasa Bieliauskaitė-Mikolaitienė ir Lina Ona Adomaitytė, meno kūrinių ant popieriaus restauratoriai Eglė Piščikaitė ir Paulius Zovė, molbertinės tapybos restauratorės Silvija Lukošienė ir Aistė Eitutytė, restauravimo technologė-biologė dr. Olga Ščit-Latonienė. Jie dalijosi ne tik profesinėmis žiniomis, bet ir ilgamete praktine patirtimi, kuri iki šiol dažniausiai buvo perduodama tik restauravimo centruose.
Pasak archeologinių radinių restauratoriaus dr. Arūno Puškoriaus, muziejininkystė reikalauja daugybės specializuotų žinių, kurių neįmanoma rasti vien vadovėliuose.
„Restauratoriai parengia eksponatus ilgalaikiam saugojimui, tačiau tolesnė jų būklė priklauso nuo kasdienio muziejininkų darbo. Tai bendras mūsų tikslas – išsaugoti kultūros vertybes ateities kartoms.“
Restauratoriai pabrėžė, kad didelė dalis problemų gali būti išspręstos dar prieš atsirandant rimtiems pažeidimams. Todėl mokymuose daug dėmesio skirta ne tik eksponatų priežiūrai, bet ir mikroklimatui, apšvietimui, pakavimo medžiagoms, transportavimui, saugiam eksponavimui bei paprastiems sprendimams, kuriuos gali taikyti kiekvienas muziejus.
„Svarbiausia – prevencija, tinkamas saugojimas ir teisingas eksponavimas. Norime parodyti, kaip tai padaryti naudojant saugias medžiagas ir paprastus sprendimus, prieinamus regionų muziejams“, – sakė tekstilės restauratorė Elena Mazūraitė.
Keramikos restauratorė Rasa Bieliauskaitė-Mikolaitienė akcentavo, kad prevencinis konservavimas prasideda nuo tinkamo eksponatų pakavimo ir laikymo.
„Visa prevencinio konservavimo esmė – saugus eksponatų saugojimas, pakavimas ir transportavimas. Kai restauratoriai gauna netinkamai saugotus eksponatus, jų restauravimas tampa gerokai sudėtingesnis.“
Ne mažiau svarbus buvo ir dialogas tarp restauratorių bei muziejininkų. Praktiniai užsiėmimai leido ne tik perduoti profesines žinias, bet ir išgirsti, su kokiais iššūkiais kasdien susiduria regionų muziejai. Šis abipusis bendradarbiavimas padėjo ieškoti sprendimų, kuriuos dalyviai galės taikyti grįžę į savo institucijas.
Baigiamojo renginio metu Jūratė Senvaitienė džiaugėsi dalyvių apklausos rezultatais, kurie atskleidė didžiulį muziejininkų norą atsakingai rūpintis saugomomis vertybėmis. Ji taip pat padėkojo projekto organizatoriams už iniciatyvą ir pabrėžė, kad tokios veiklos nebūtų įmanomos be nuoseklaus komandos darbo.
„Prevencinį darbą reikia pradėti nuo direktorių“, – sakė ji, ragindama muziejų vadovus sudaryti sąlygas darbuotojams nuolat tobulėti ir taikyti prevencinio konservavimo principus kasdienėje veikloje.
Molėtų krašto muziejuje įgyvendintas projektas dar kartą įrodė, kad kultūros paveldo išsaugojimas prasideda ne nuo restauravimo, o nuo žinių, atsakomybės ir kasdienės priežiūros. Kuo daugiau muziejininkų gebės laiku pastebėti rizikas ir taikyti prevencinio konservavimo principus, tuo daugiau autentiškų Lietuvos istorijos liudytojų bus išsaugota ateičiai.
About the Author
