Seimo Pirmininko Juozo Oleko kalba minėjime, skirtame Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienoms atminti
Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente, pirmoji ponia Diana, ekscelencijos ambasadoriai, gerbiami Lietuvos žmonės, brangūs politiniai kaliniai, tremtiniai, laisvės kovų dalyviai bei jų artimieji, mieli bendraminčiai, kolegos, garbūs svečiai, visi šio minėjimo dalyviai. Šiandien prisimename žmones, kurių gyvenimus negailestingai palietė okupacija, tremtys ir represijos. Birželio 14-oji Lietuvos istorijoje žymi ne tik kalendorinę datą. Ji žymi tūkstančius likimų. Tą dieną buvo išardytos šeimos, sugriauti gyvenimai, vaikai atskirti nuo tėvų, žmonės išplėšti iš savo namų ir išvežti į nežinią.
Kalbėdami apie tremtis dažnai minime skaičius. Tačiau juk už kiekvieno istorijos fakto slypi konkretus žmogus: jo vardas, jo namai, jo gyvenimas ir jo svajonės. Visa tai vieną naktį buvo drastiškai išniekinta ir sugriauta.
Todėl mes šiandien prisimename ne tik istorinius faktus. Prisimename žmones: jų vardus, jų likimus, jų puoselėtą lietuvišką žodį, maldą ir meilę tėvynei. Tarp 1941-ųjų birželio tremtinių pateko ir tūkstančiai vaikų. Jie buvo priversti per anksti suaugti, išmokti gyventi svetimoje žemėje, kentėti šaltį, alkį ir netektis. Daugelis jų nesulaukė savo tėvų grįžtančių iš lagerio. Daugelis neturėjo galimybės net atsisveikinti su artimaisiais. Tačiau būtent šie žmonės padėjo išsaugoti Lietuvą net tada, kai atrodė, kad iš jos atimta viskas – valstybė, laisvė ir ateitis.
Ši diena yra ir manosios šeimos istorijos dalis – gimiau šiek tiek vėlesnio, 1948-jų didžiojo trėmimo paliestoje šeimoje. Nuo mažens augau girdėdamas tėvų, artimųjų ir bendraminčių pasakojimus apie netektis, išbandymus, ilgesį Tėvynei ir neblėstančią viltį vieną dieną sugrįžti.
Be abejo, jaučiau ir aš tą tvyrantį liūdesį dėl sutryptų jaunystės svajonių, sugriautų namų ir brukamo melo. Tačiau visame tame nebuvo aršaus pykčio, neapykantos ar keršto troškimo. Stiprėjo nuolatinis ir tvirtas tikėjimas tiesa.
Tuo metu sklandė pagrindinė visų tylesnių ar drąsesnių pokalbių mintis – Lietuva bus laisva. O aš nuolat girdėdavau sakant: „Jei mes nebesulauksime, tai tu tikrai pamatysi“. Lietuva bus laisva. Deja, šios laisvės taip ir nesulaukė dalis, kaip nesulaukė ir mano mama.
Tačiau kiti dar spėjo, prieš iškeliaujant anapilin, pasidžiaugti laisve. Visų jų balsus šiandien galime pajusti savyje, kai kuriuos galime išgirsti ir iš išlikusių įrašų. Būtinai juos išgirskime, pajauskime ir priimkime į širdį, nes tai tiesos ir begalinės tvirtybės balsai.
Šiandien dar turime ir gyvuosius, gal kiek pritilusius balsus. Girdėkime, fiksuokime ir branginkime juos, nes tai mūsų istorija, mūsų šios dienos ir ateities pamatas.
Kaip tik prieš trejetą dienų aplankiau savo Sutvirtinimo sakramento krikštatėvį. Jis yra vienas iš tų, kuriuos sugrūdo į 1941-jų birželio tremties ešelonus. Būdamas dvylikametis paauglys, ištremtas iš savo namų, iš gimtojo Sūduvos krašto, jis nuolat kartodavo: „Lietuvos bus laisva“.
Gaila, kad dėl sveikatos jis šiandien negali būti čia, kartu su mumis, tačiau salėje matau jo sūnų. Todėl noriu pasinaudoti šia proga ir nuoširdžiai padėkoti jo šeimai, padėkoti visų 1941-jų tremtinių šeimoms, vaikams, vaikaičiams ir artimiesiems. Tai žmonės, iš kurių mokiausi pagarbos savo šaliai, jos istorijai ir atsakomybės už jos ateitį. Dėkoju už vertybes, kurios yra perduodamos asmeniniu pavyzdžiu.
Tremtinių ir politinių kalinių istorijos pasakoja ne tik apie kančią. Jos pasakoja ir apie žmogaus gebėjimą išlikti. Apie kalbą, perduotą vaikams. Apie maldą, teikusią stiprybės. Apie meilę Lietuvai, kurios tuo metu reikėjo ir turi buvo stipresnė už stingdantį šaltį, badą ir prievartą.
Šiandien, kai Europoje vėl matome karą ir agresiją prieš laisvą valstybę, dar geriau suprantame, kokia trapi gali būti laisvė ir kokia svarbi yra istorinė atmintis. Todėl mūsų pareiga ne tik prisiminti, mūsų pareiga perduoti šias istorijas jaunai kartai, kad jos liktų gyvos ne vadovėlių puslapiuose, o mūsų bendrinėje atmintyje.
Laisvė nėra paveldima, kiekviena karta turi ją saugoti ir ginti, ir perduoti toliau. Tai viena svarbiausių pamokų.
Kiekviena karta turėjo saugoti ir ginti ir perduoti toliau. Tai viena svarbiausių pamokų, kurią suteikia mums tremtiniai, politiniai kaliniai ir visi tie, kurie nepalūžo net pačiomis sudėtingiausiomis aplinkybėmis.
Su pagarba lenkiame galvas prieš visus, kurie kentėjo, buvo tremiami ir kalinami, neteko artimųjų ir savo jaunystės metų. Dėkojame už jų stiprybę, už išsaugotą tikėjimą Lietuva, už tai, kad šiandien gyvename laisvoje demokratinėje valstybėje.
Tegul Gedulo ir vilties diena būna ne tik atminties diena. Tegul ji būna ir dėkingumo diena – žmonėms, kurie nepalūžo, išsaugojo savo tapatybę, kalbą ir tikėjimą Lietuva. O viltis, kurią jie parsivežė iš tremties kartu su savimi, tebūna ir šiandien
About the Author
