Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro, gimusio prie Laptevų jūros, Vytenio Povilo Andriukaičio kalba minėjime, skirtame Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienoms atminti
Nuostabioji Lietuva, Ekscelencija Prezidente, Pirmininke, bičiuliai, kolegos, šiandien noriu prabilti savo tėvų žodžiais – faksimile eilėraščio, kurį jis parašė 1942 metais Stalbų saloje:
Kur Lena siunčia bangas Lapteviams,
riogso paniūrus Stalbų sala.
Čia liūdnai skamba malda lietuvio,
pavargę akys žvelgia į tamsą!..
Ir pūga verkia, juokias, kvatoja,
tartum išplėšti nori sielas.
Skubėki, laisve, laisve brangioji.
Daug brolių miega ledo kapuos…
Kita eilutė iš šio pageltusio lapelio, iš mano mamos skaitytų mums eilėraščių. Kaip matote, laikas daro savo, tas lapelis gali greitai gal ir subyrėti.
Ar gaila mažo žiedo,
melsvos šlaitų žibutės,
ar tos linksmos dainelės,
mus Lietuvos sesutės?
Čia iš Brazdžionio. Suprantama, kad mes, vaikai, ten, Sibiro platybėse, mokėmės Lietuvos iš šių žodžių. Ir abu šie eiliuoti tekstai jautriai kalba ne tiek apie gedulą. Kalba apie viltį, kad tėvų skausmo surakintą širdžių pražydo Vilties aidai.
85-eri metai prabėgo nuo tos 1941 m. birželio 14 dienos dramatiškų mano tėvams akimirkų, kai jie abu, dar jauni ir su dviem mažyliais, buvo raute išrauti iš jų beprasidedančio gyvenimo Kaune ir ištremti per Altajų į Laptevų jūros Gulagus.
Tai buvo 1941 m. ankstyvas ir lietingas birželio 14 d. rytas. Tėvas to ryto atmosferą Kaune ir savo suėmimą baigiamųjų egzaminų Kauno 4-ojoje gimnazijoje metu bei po to vykusią kratą mūsų šeimos bute Tulpių gatvėje Nr. 9 labai smulkiai aprašė 1973 metais savilaidos išleistoje knygoje „Bausmė be nusikaltimo“. Tuomet dar nedaug kas drįso tokią knygą išleisti. Tėvas drįso. Ir štai mano rankose tas 1941-ųjų metų birželio 14 dienos 11 valandos ryto kratos protokolas, Tulpių gatvėje. Neabejotinai, kad mes puikiai suprantame, jog prie Laptevų jūros liko daug kapų, liko Tit-Ary saloje šiandien pastatytas paminklas.
Bet ne apie tremties kančias, aprašytas šioje knygoje, šiandien noriu kalbėti. Ir ne apie gedulą dėl jų noriu kalbėti. Noriu kalbėti apie viltį.
1940 m. birželio 14 d. Lietuva buvo okupuota, 1941 m. birželio 14 d. – pirmieji masiniai trėmimai. 1977 m. tėvas parašys tokį vilties pageidavimą. Čia jo autentika: „Taigi, birželio 14 diena yra dvigubo gedulo: Lietuvos laisvės netekimo ir lietuvių tautos išvežimo. Tą dieną kiekvienas lietuvis privalo liūdėti ir gedulo ženklą turi dėvėti.“ 1977 metai.
Suprantama, kad tai ne eilės, tai tik publicistika.
Nors šiandien birželio 14 dieną minime platesniu Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienų pavadinimu, bet LTSR Aukščiausiosios Tarybos 1989 m. birželio 9 d. įsaku, 1989 metų įsaku, ta diena buvo pavadinta taikliai – Gedulo ir vilties diena. Žinoma ji buvo pavadinta milžiniško Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio ir Lietuvos atgavimo 1988 metų dėka, kad viltis apėmė milijonus žmonių. Akivaizdu, kad šiandien mes galime tarti, jog štai išsipildė netikėtai ta viltis.
Suprantama, 1978 metais mano tėvas parašo LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui svarstant 1978 metų Konstitucijos projektą tokį pageidavimą: „Lietuvių tauta reikalauja herbe palikti istorinį ženklą – Vytį. Ir tikrąjį, ne iš šalies primestą Lietuvos himną Kudirkos žodžiais.“ Ir pasirašo nesislapstydamas: „Jus gerbiąs Andriukaitis Alfonsas.“
Suprantama už tokius raštus visą laiką yra šaukiami į KBG, visą laiką yra kratų protokolai, visą laiką yra visa tai. Tai mano istorijos dalis. Suprantama, kad 1979 metais tėvas pasirašys dar vieną dokumentą – 45 pabaltijiečių memorandumą, kuris atsidurs Europos Sąjungoje pirmą kartą 1983 m. sausio 13 d. Koks datų sutapimas. Europos Parlamentas priims rezoliuciją dėl padėties Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje, kurioje reikalaus nepriklausomybės atstatymo. Ir vėl vilties datos eina per visą šį laikotarpį. Pagaliau laisvės viltis sugrįžta į Lietuvą galingu Sąjūdžiu, tai mus atves į Kovo 11-ąją, į Lietuvos nepriklausomybės atstatymą, į pavadinimo Lietuvos Respublikos ir herbo susigrąžinimą. Ir vėl viltis, pasakyta 1997 metais, tampa realybe. Taigi 85-eri metai prabėgo nuo to tragiško Lietuvai ir Europai Mes, kaip ir daugelis tautų, praradome valstybingumą. Bolševikų pradėtos tremtys, nacių inspiruotas mūsų piliečių žydų ir kitų žmonių žudymas, tautos politinio pakritimo sąlygomis atsiradę visokio atspalvio kolaboravimai, pagilinę susipriešinimą, mūsų karių aukos antihitlerinės koalicijos pusėje kovojant prieš nacius, naujos stalinizmo baisybės, pokario laisvės kovotojų, partizanų sudėta auka, nekaltos pokario sumaišties aukos – viskas susipina į Holokaustą, į karinius genocido nusikaltimus ir į tą gedulą, kuris apima daugelį šeimų.
Suprantama, mes ir dabar mokomės pažvelgti į savo skaudžius ir šviesius istorijos puslapius atviromis akimis. Tad okupacijų ir genocido aukų akivaizdoj turim likti vienodai jautrūs visiems nukentėjusiems. Turime visomis jėgomis priešintis nesantaikos ir susiskaldymo kurstymui mūsų visuomenei. Turime daug giliau suprasti teisinės valstybės bei demokratijos principų ir žmogaus teisių apsaugos tradicijos svarbą mūsų gyvenime, nes Gedulo ir vilties diena ir yra skirta laisvei bei teisei ir tam didžiajam suvokimui, kad žmogaus orumas niekados, jokiomis sąlygomis negali būti trypiamas. Mes turime išlikti ištikimi Kovo 11-osios priesakui, nes jame įrašyta, kad Lietuva bus ištikima tarptautinės teisės principams. Nepaisydami nieko, kad ją griauna mes turime ją ginti, netoleruoti naujų karinių ar genocido nusikaltimų, nesvarbu, ar tai padaryta Ukrainoje, Gazoje, Sudane, Irane, to iš mūsų reikalauja praeities genocido aukos ir pamokos. Tam mus įpareigoja viltis. Ir suprantama, kad mes puikiai turime atsigręžti į savo du šauklius: Maironį: „Mylėk lietuvį, tą brangią žemę, kame nuo amžių tėvai gyveno“ Ir Justinas Marcinkevičius.
Tai uždaryk mane, Tėvyne, savyje
kaip giesmę gerklėje mirtis uždaro
taip kaip uždaro vakarą naktis, O tu man atsakai: Aš tavo laisvė!
Štai tie žodžiai šiandien patys svarbiausi ir tegul jie skamba Lietuvoje drąsiai. Aš džiaugiuosi, kad aš tavo rankose laikau net 4 pažymėjimus ir Kovo 11-osios signataro ir Europos Parlamento nario ir Laisvės kovų dalyvio ir taip toliau, ir tai įpareigoja mus pasakyti: Tegyvuoja nepriklausoma Lietuva ir tegalvoja taiką kurianti Europos Sąjunga, nes taika yra d
About the Author
