Doc. dr. Giedrius Janauskas, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Lietuvių išeivijos instituto direktorius
1990 m. kovo 12 d. kun. Juozas Šeškevičius San Paule, Brazilijoje, į „GLOBO TV“ kanalo žurnalisto klausimą „Ar Gorbačiovas nepasiųs tankų į Lietuvą?“ sureagavo taip: „Jeigu tai įvyktų, tai pasibaigtų jo perestroika. Lietuvos kelias į nepriklausomybę nesustabdomas.“ Regis, iš tiesų džiugesiu, drąsa ir tikėjimu ateities Lietuva persmelktame pasisakyme atsispindėjo minimo laikmečio lietuvių nuotaikos.
Vasario 16-osios Aktu sukurta Lietuvos valstybė buvo mūsų teisinis, politinis ir moralinis argumentas 1990 m. kovo 11 d. Neatsitiktinai mes visada grįžtame prie 1918 m. minčių, tarsi lygindami jas su dabartimi. Ilgas kelias į mūsų valstybės nepriklausomybės įtvirtinimą dar nėra baigtas, ir šiandien, prisimindami praeityje kilusius iššūkius ir būdus, kaip jie buvo įveikti, turime toliau tęsti pradėtus darbus.
Dabarties iššūkių akivaizdoje, šios iškilmingos šventės proga, kyla noras kalbėti apie idealus ir vertybes, padedančius jaustis vieninga visuma. Nepriklausomybė – didžiausias mūsų turtas. Didžiausia laimė tenka toms tautoms, kurios sukuria savąsias valstybes ir gyvena nepriklausomai. Atkurtasis valstybingumas lietuviams reiškė tradiciją, etninį ir kultūrinį savitumą, istorinės atminties atgaivinimą ir įsipareigojimą sau ir bendruomenei. Lietuvai valstybingumas – tai tarptautinio pripažinimo, nepriklausomybės ir politinės tautos lydinys.
Diasporos veikimo sąlygos
Išeiviai, po antrojo pasaulinio karo iš Lietuvos patekę į išvietintųjų stovyklas, suvokė, jog laisvos Lietuvos vizija sietina su aktyviu veikimu vardan jos. Jie gan greitai tapo vieningi siekdami Lietuvos laisvės. Tačiau dažnai negebėjo sutarti dėl būdų, kuriais Lietuvos laisvė turėtų būti iškovota. Dešimtmečiais atrodė, kad ši kova dėl Lietuvos laisvės vyks sudėtingomis sąlygomis: ir išeivijoje, ir sovietinėje Lietuvoje kovojant atskirus karus. Vis tik, jau Leonido Brežnevo valdymo laikotarpiu, XX a. aštuntajame dešimtmetyje, galime kalbėti apie vis stipresnius lietuvių išeivijos ir sovietinėje Lietuvoje gyvenančiųjų žmonių užmegztus ryšius. Šie sudarė galimybes lietuvių bendruomenių atstovams gauti informaciją iš Sovietų Sąjungos bei dalintis ja su vakarų valstybių politikais.
Demokratinėse valstybėse ėmus sklisti informacijai apie už geležinės uždangos esančią situaciją, formavosi pasitikėjimu grįsti lietuvių santykiai. Aktyvus lietuvių veikimas XX a. devintajame dešimtmetyje kūrė bendrą pilietinio sutelktumo lauką. Tai liudija išeivijos parama Lietuvai, pristatyta ir aptarta akademiniame žurnale „OIKOS“: lietuvių migracijos ir diasporos studijos, VDU atkūrimas bei Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio įsteigimas ir ryšiai su lietuvių išeivija.
Mažųjų pasaulio centrų kūrimas
Šios bendrystės ir artumo akivaizdoje, mano manymu, ir gimsta Kovo 11-osios projektas. Vis dėlto, svarbu nepamiršti to, kad kova dėl Lietuvos laisvės neapsiribojo JAV, Kanados, Europos šalių, Australijos ir, žinoma, Lietuvos žmonių pastangomis. Lotynų Amerikos lietuviai taip pat ženkliai prisidėjo prie to, kad Lietuvos vardas taptų įprastu tarptautinių santykių kontekste. Venesuelos, Kolumbijos, Urugvajaus, Argentinos, Brazilijos ir Čilės lietuviai, kurdami, lenkų eseisto Kšištofo Čyževskio žodžiais tariant, mažuosius pasaulio centrus, dėjo pastangas stiprinti Lietuvą.
Pavyzdžiui, Argentinoje aktyviai veikė tiek Lietuvai išlaisvinti komitetas, tiek Lietuvai pagelbėti komitetas, būta ir daugiau iniciatyvų kitose lietuvių bendruomenėse, rodančių ir jaunatvišką užsidegimą. Štai Kanados lietuvių savaitraštyje „Tėviškės žiburiai“ 1990 m. kovo 27 d. rašoma: „Kanados lietuvių jaunimo sąjunga planuoja vigiliją, siekiant Lietuvos pripažinimo. Pradedant 3 v.p.p. kovo 26 dieną lietuviškas jaunimas budės su trispalve prie parlamento rūmų Otavoje. Ten išbus tol, kol Kanada suteiks Lietuvai pripažinimą.“
Bendrai lietuviams išeivijoje būdingas mažųjų pasaulio centrų kūrimas savo gyvenamojoje erdvėje (atpažįstant kaimynus, įsijungiant į bendruomenes ir kuriant ar tvirtinant saitus, dalyvaujant laisvanoriškų organizacijų veiklose, įprasminančiose kasdienį gyvenimą ir sudarančiose galimybę džiaugtis bei dalintis savosiomis patirtimis) yra, kalbamuoju laiku, neatsiejamas nuo ryšių su Lietuva. Pastangos sutvirtinti bendrystę užmezgant kontaktus ir dirbant kartu kuriant mažuosius pasaulio centrus jau Lietuvoje buvo ryškios. XX a. devintajame dešimtmetyje ir vėliau lietuvių išeivija buvo susitelkusi į paramą Lietuvai visomis kryptimis: politikoje, kultūroje, religinėje ir socialinėje šalpoje, ryšių palaikyme, pinigų perlaidose, technologijose, versle ir moksle.
Esu linkęs tikėti idealais – būti kritiškas, bet tikėti, kad dirbame ir gyvename pagal tuos pačius principus, prisiimdami įsipareigojimus sau ir padėdami kitiems. Australijos lietuvių savaitraštis „Mūsų pastogė“ 1990 m. kovo 19 d. išspausdino interviu su Niukaslo universitete dirbusiu profesoriumi Vytautu Doniela, klausdami jo apie kelionę į atkurtą VDU:
„Mūsų pastogė. Ką dėstysite Kaune? V. D. Kadangi pirmieji studentai buvo priimti tik pereitais metais, savo kursus pritaikiau jų poreikiams. Skaitysiu 2 kursus. Vienas kursas yra apie politinės minties klasikus. Tai bus istorinė analizė apie tai, kaip vakaruose per įvairias teorijas ir išgyvenimus buvo atkeliauta iki demokratijos, ir su kokiais sunkumais susiduria bet kuris politinės struktūros modelis. Antras kursas – apie mentalitetų teoriją. Taip pat analitinis aiškinimas, kaip skirtingos psichologinės struktūros (ypač egalitarinė ir autoritarinė) išsireiškė visuomeniniame, politiniame, religiniame gyvenime, meno pasaulyje. Bus pabrėžta, kaip psichologinės struktūros atsiliepia teorijų formulavime.“
Prof. V. Donielos noras dalintis žiniomis sietinas su jo nuostata aktyviai įsitraukti į atkurtojo VDU veiklas. Išeivijos profesūra, užaugusi vakarietiškųjų universitetų struktūroje, siekė įtvirtinti principines nuostatas.
Įsipareigojimas laisvei
Klausite, kokie gi principai yra ar gali būti svarbūs? Lietuvių pasaulyje susitelkimas ir veikla, neturint valstybės finansinių mechanizmų paramos ir tik dalies pasaulio valstybių tarptautinį palaikymą, lėmė aktyvų pilietinės visuomenės pamatais grindžiamą veikimą. Šiame kontekste iškyla išeivijos paramos Lietuvai, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio, Lietuvos mokslo institucijų palaikomas VDU atkūrimo sumanymas ir įgyvendinimas. Manau, kad verta prisiminti VDU rektoriaus prof. Algirdo Avižienio nubrėžtas gaires, kurios išlieka itin aktualios šiandien:
„Pirmas ir visų svarbiausias uždavinys yra sukurti sąlygas, kurios leidžia pilnai įgyvendinti akademinės laisvės principą. […] Po akademinės laisvės antroji esminė tobulo Universiteto savybė yra aukšta visų darbų kokybė. […] Tai ypatingos pastangos rasti talentingiausius mokslo žmones, dirbančius mūsų studijų srityse ir juos įtikinti, kad jie įsijungtų į mūsų Senato eiles. […] Antroji priemonė kokybei užtikrinti yra aukšto lygio tyrimų darbų suorganizavimas. […] Trečioji kokybės garantija yra gabūs ir visapusiški, plačių interesų studentai ir aspirantai. […] Ketvirtoji priemonė Universiteto prestižui ir jo darbų kokybei užtikrinti yra tobula Universiteto struktūra.“
Nepamirškime, kad vienybės jausmas, kurį kartkartėmis primirštame dėl ekonominių sunkumų, politinių įsitikinimų skirtingumo, tautinių ir religinių skirtybių, besiskiriančių socialinių elgsenų, klajonių po pasaulį ir vis kintančio požiūrio į gyvenimą, egzistuoja. Mus visus jungia prisiimti mūsų Lietuvos piliečių įsipareigojimai ir kultūra, kurią kuriame kartu. Vienas ypatingiausių ir Vasario 16-osios, ir 1990-ųjų Lietuvos piliečius jungiančių potyrių – laisvė.
Kiekvienas laisvės epizodas yra itin svarbus prisimenant laikus, išgyventus be šio pojūčio. Dėl šios priežasties laivės vertė tik dar aiškiau suprantama mums, kurių daliai teko patirti abi jausenas – tiek būnant nelaisvu, tiek laisvu savais pasirinkimais žmogumi. Istorijos tėkmėje būtent laisvė tapo vienu iš svarbiausių mūsų valstybės, tradicijos ir tautos simbolių.
Nepriklausomybės siekis yra bene didžiausias iššūkis – o jo siekiantiems prireikia milžiniškų pastangų ne tik ją paskelbti, bet ir kurti tokią visuomenę, kurioje veiktų daug mažųjų pasaulio centrų. Itin svarbu gebėti išgirsti skirtingas pozicijas, įsiklausyti ir pasiekti kompromisą stiprinant piliečių gerovę. Tai bene svarbiausias iššūkis dabarties kartoms sprendžiant svarbiausius valstybės klausimus ir užtikrinant nepriklausomybę.
About the Author
