Artėjant Valentino dienai, parduotuvių vitrinas papuošia širdelės, o socialinius tinklus – laimingų porų nuotraukos. Tačiau meilei skirta šventė daugybei žmonių tampa skausmingu priminimu apie jų vienišumą, emocinio ryšio trūkumą.
Technologijų amžiuje, kai galima vienu klaviatūros spustelėjimu pasiekti šimtus kontaktų ir turėti šimtus „draugų” internete, paradoksaliai vis daugiau žmonių jaučia vienišumo ir emocinio atstumo, svetimumo vieni nuo kitų jausmus. Naujausi tyrimai rodo, kad 1 iš 5 europiečių reguliariai jaučiasi vienišas (Eurofound, 2023). Net 27 % 15–29 m. amžiaus asmenų nurodė patiriantys nuolatinį vienišumą. Dėl ilgalaikio vienišumo dažnėjimo ir neigiamo poveikio sveikatai, šiandien visuomenės sveikatos tyrėjai tokią situaciją vadina vienišumo epidemija.
Kas yra vienišumas? Ar tai tas pats, kas vienatvė?
Vienišumas ir vienatvė dažnai kasdienėje kalboje naudojami kaip sinonimai, tačiau turi skirtingas reikšmes. Nors abi sąvokos yra apie buvimą atskirai nuo kitų, vienatvė apima fizinį buvimą atskirai, o vienišumas labiau emocinį. Vienatvė – tai būti vienam, bet nebūtinai dėl to blogai jaustis. Psichoanalitiko W.Bion teigimu, vienatvės erdvėje galima kontempliuoti, būti su savimi, kurti. Gebėjimas būti vienatvėje nuo jos nebėgant stimuliacijomis ir santykių vartojimu yra psichinės brandos požymis. Tuo tarpu vienišumas yra emocinio ryšio trūkumas, kai žmogus gali būti apsuptas kitų, tačiau vistiek jaustis vienišas. „Anima psichologija” psichologė, psichodinaminės psichoterapijos kandidatė Gedvilė Sadauskienė sako, kad vienišumas signalizuoja apie gilų ilgesį ryšio, kuriame gali būti matomas, priimtas ir mylimas toks, koks esi. Vienišumas atsiranda, kai žmogus patiria neatitikimą tarp to, kokių santykių su kitais nori ir kokius juos iš tikrųjų turi.
Kartais vienišumą patiria kiekvienas, tai yra natūralus žmogaus jausmas. Jis gali pasireikšti gyvenimo etapais – po pokyčių, netekčių ar pereinamųjų laikotarpių. Vienišumas tampa sunkumu, kai yra ilgalaikis, intensyvus, skatina socialinį atsitraukimą ir sutrikdo žmogaus kasdienį funkcionavimą, pvz:. miegą, apetitą, darbingumą. Tuomet šalia vienišumo gali ryškėti ir depresijos simptomai.
Ilgalaikis vienišumas kenkia sveikatai
Vienos žymiausių vienišumo tyrėjų dr. Julianne Holt-Lunstad atliktos plačios, 148 longitudinius tyrimus ir daugiau nei 300 tūkstančių dalyvių apėmusios metaanalizės rezultatai parodė, kad socialinių ryšių stoka ir vienišumas padidina mirtingumo riziką panašiai kaip rūkymas ar nutukimas. Vienišumas siejamas su didesne širdies ligų, insulto, miego sutrikimų, depresijos, nerimo, savižudybės rizika, silpnesne imunine sistema. Vieniši vyresnio amžiaus žmonės dėl socialinės stimuliacijos stokos gali susidurti su didesniu pažintinių funkcijų silpnėjimu, demencijos rizika.
Iš kur kyla vienišumas?
Vienišumas dažnai kyla iš ankstyvosios patirties, kai vaikystėje ryšys su tėvais/globėjais buvo nesaugus, neatliepiantis ar pertrauktas. Tokia patirtis gali suformuoti gilų įsitikinimą, kad žmogaus vidinis pasaulis nepakankamas ar per sudėtingas. Nesąmoningai kartodamas patirtį žmogus gali jausti askirumą nuo kitų, bijoti artumo ar rinktis emociškai nepasiekiamus partnerius.
2024 m. Oksfordo universiteto tyrimu analizuota, kaip skaitmeninis bendravimas veikia vienišumo jausmą. Rezultatai parodė, kad trumpalaikėje perspektyvoje asmeniškas virtualus bendravimas (pvz., žinutės ar vaizdo skambučiai) gali sumažinti vienišumą. Tačiau ilgainiui paviršutiniški ir pasyvūs ryšiai socialiniuose tinkluose dažnai sustiprina vienišumą ir izoliacijos pojūtį.
Individualizmo skatinimas, bendruomeniškumo trūkumas, socialinių struktūrų pokyčiai, kaip mažesnės šeimos, urbanizacija, didelis gyvenimo tempas taip pat gali prisidėti prie vienišumo jausmo stiprėjimo.
Ką daryti, jei jaučiatės vienišas?
„Vienišumas yra vidinis kvietimas pirmiausia į santykį su savimi, įsiklausant į savo neišreikštus poreikius, neįvardytus jausmus, pasikartojančius santykių modelius” – sako psichologė G. Sadauskienė. Vienišumas mažėja ne nuo ryšių gausos, o nuo galimybės santykiuose būti savimi, atnaujinti ar užmegzti prasmingas draugystes ir atrasti bendruomeniškumą, pvz.: per grupinius užsiėmimus, savanorystę. Jei vienišumas tampa ilgalaikis ir varginantis, tokiu atveju svarbu kreiptis psichologinės pagalbos, kuri gali padėtisuprasti gilumines šio jausmo priežastis ir atrasti naujus būdus, kaip būti ryšyje su savimi bei kitais.
About the Author
