Viešieji pirkimai dažniausiai suvokiami gana paprastai – perkančioji organizacija perka, tiekėjas parduoda, o už prekes, paslaugas ar darbus sumokama sutarta kaina. Todėl nenuostabu, kad susidūrus su nulinės ar net minusinės kainos pasiūlymais kyla natūralus klausimas – ar tokia praktika apskritai teisėta? Kaip pažymi advokatų profesinės bendrijos TEGOS vyresnioji teisininkė Vitalija Varnaitienė, tokie pasiūlymai gali būti visiškai teisėti, tačiau tik tuo atveju, jei yra tinkamai pagrįsti ir kruopščiai įvertinti.
Neįprastai maža kaina
Viešųjų pirkimų įstatymas nustato aiškius kriterijus, kada tiekėjo pasiūlyta kaina laikoma neįprastai maža. Pavyzdžiui, kai vieno tiekėjo pasiūlymo kaina yra daugiau kaip 30 proc. mažesnė už kitų tiekėjų pasiūlytas kainas arba už sąnaudų aritmetinį vidurkį.
Lietuvos teismų praktika suteikia perkančiosioms organizacijoms teisę ir pareigą tokiais atvejais kreiptis į tiekėją ir prašyti pateikti paaiškinimus. Gavęs tokį prašymą, tiekėjas turi pagrįsti, kaip jis pajėgs tinkamai įvykdyti sutartį už pasiūlytą kainą, o pirkimo vykdytojas – šiuos argumentus kruopščiai įvertinti. Kadangi šį procesą atidžiai stebi ir konkurentai, ginčai dėl „per mažų“ kainų viešuosiuose pirkimuose yra gana dažna praktika.
Kai kaina lygi nuliui
Rečiau, tačiau pasitaiko ir atvejų, kai tiekėjai pasiūlymuose nurodo nulinį įkainį ar net viso pasiūlymo minusinę kainą. Svarbu pabrėžti, kad tokie pasiūlymai savaime nėra neteisėti ir automatiškai nereiškia korupcijos ar kitokio pobūdžio pažeidimų.
Ir šios situacijos gali būti labai skirtingos. Pavyzdžiui, kai perkamos kelios skirtingų prekių kategorijos, o tiekėjas vienai iš jų, pavyzdžiui citrinoms, pasiūlo 0 ct už kilogramą kainą, tuo tarpu kitas prekes įkainoja įprastai. Lietuvos apeliacinis teismas tokį modelį įvardija kaip kryžminį pasiūlymo sudėtinių dalių finansavimą, kai vienos prekių kategorijos nuostolis kompensuojamas iš kitos kategorijos gaunamo pelno.
Visai kita situacija, kuomet visas paslaugų ar darbų paketas yra įkainojamas 0 eurų ar siūlomas net už neigiamą kainą. Tokiais atvejais akivaizdu, kad tiekėjas siekia naudos ne iš tiesioginio atlygio pagal sutartį. Europos Sąjungos (ES) Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad atlygį tiekėjas gali gauti ir netiesiogiai – pavyzdžiui, per patirtų išlaidų kompensavimą, galimybę įgyti reikiamos patirties, patekti į naują rinką, gauti rekomendacijų ar sustiprinti reputaciją.
Pagrindimo svarba ir praktinės rizikos
Esminis aspektas visais atvejais išlieka tas pats – tiekėjas privalo įrodyti, kad yra pajėgus įvykdyti sutartį pagal pasiūlytą kainą. Praktikoje pasitelkiami įvairūs argumentai: įmonės artumas, dėl kurio nepatiriamos transporto sąnaudos, nuosavybės teise valdomas turtas, leidžiantis išvengti nuomos išlaidų, pelningumo ataskaitos, sėkmingai įvykdytų analogiškų sutarčių patirtis, darbuotojų atlygio mokėjimas nepriklausomai nuo darbų apimties ar siekis įgyti kvalifikaciją ateities pirkimams.
Vis dėlto tokie paaiškinimai turi būti realūs, motyvuoti ir pagrįsti įrodymais, o ne apsiriboti deklaratyviais teiginiais. Reikia nepamiršti ir to, kad pagrindimas pirkimo procedūros metu dar negarantuoja sklandaus sutarties vykdymo. Praktikoje pasitaiko atvejų, kai vėliau tiekėjas pripažįsta „apsiskaičiavęs“ ir siekia papildomų pajamų siūlydamas papildomas paslaugas, darbus ar prekes.
Todėl, jei nulinių ar itin mažų kainų pasiūlymai kelia pagrįstų abejonių dėl sutarties įvykdymo kokybės, perkančiosios organizacijos turėtų dar iki pirkimo paskelbimo apsvarstyti kainodaros modelį, galimybę taikyti kokybinius vertinimo kriterijus ir vertinti ne vien mažiausią kainą. Vis dėlto bendra Lietuvos teismų pripažįstama taisyklė išlieka aiški – už pasirinktą pasiūlymo strategiją ir kainodarą atsako pats tiekėjas. Jei jis sugeba pagrįsti, kad pasiūlęs nulinę ar minusinę kainą sutartį įvykdys tinkamai, tokio pasiūlymo atmesti vien dėl kainos nėra pagrindo.
