Duobė, sankryžos viduryje įstrigęs automobilis, piko valandos spūstis. Apie tokius įvykius miestas dažniausiai sužino netiesiogiai: iš gyventojo, pranešusio apie duobę, vairuotojo skundo arba kas kelerius metus atliekamo eismo tyrimo. Nė vienas miestas neturi tiek darbuotojų, kad vienu metu stebėtų kiekvieną gatvę. Kameros su integruotu DI gali tas pačias gatves stebėti visą parą.
Kameros penkiose sankryžose ir penkiuose autobusuose
Lietuvos bendrovė „AAI Labs“ kartu su Vilniaus viešojo transporto agentūra JUDU ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija sukūrė kamerų sistemą bandomajam projektui Vilniaus centre. Stacionarios kameros buvo įrengtos penkiose šviesoforais reguliuojamose miesto centro sankryžose, o į priekį nukreiptos kameros sumontuotos penkiuose miesto autobusuose. Sistema parodė, kaip eismas juda per judrią sankryžą, kaip dažnai susidaro spūstys ir kuriose vietose reikia atkreipti dėmesį į kelio dangą.
Kiekviena kamera sujungta su nedideliu kompiuteriu, kuris vaizdą analizuoja vietoje. Jis atpažįsta automobilius, autobusus, dviratininkus ir pėsčiuosius. Užuot visą dieną siuntusi vaizdo srautą, sistema 5G ryšiu perduoda objektų skaičius ir trumpus užfiksuotų įvykių vaizdo įrašus. Darbuotojai juos peržiūri valdymo skydelyje ir patvirtina, kas įvyko.
Eismo stebėjimas sankryžose
Viena iš penkių stebėtų vietų buvo Švitrigailos ir Naugarduko gatvių sankryža. Nuo 2026 m. sausio iki birželio pradžios per ją vidutiniškai pravažiuodavo apie 15 000 transporto priemonių per dieną. Kameros parodė, kada sankryža prisipildo ir kuriomis kryptimis iš jos išvažiuoja vairuotojai.
Kameros taip pat pažymi kiekvieną transporto priemonę, sustojusią geltonai pažymėtoje zonoje sankryžos viduryje, kurią vairuotojai privalo palikti laisvą. Taip nutiko kiekvieną bandomojo projekto dieną, o įprastą darbo dieną tokių atvejų buvo apie 12.
Paprasčiausias paaiškinimas būtų per didelis automobilių skaičius, tačiau duomenys parodė ką kita. Vakarinio piko metu per sankryžą pravažiuoja tik apie 5 proc. daugiau transporto priemonių nei vidurdienį, tačiau tikimybė automobiliui įstrigti geltonojoje zonoje padidėja maždaug šešis kartus. Kai sankryža beveik užsipildo, eilės nusidriekia atgal į jos vidurį. Dauguma užblokavimų truko trumpai. Ilgesni atvejai pasitaikė piko metu, o vienas komandos peržiūrėtas įvykis sukėlė eismo spūstį.
Šis skirtumas svarbus kiekvienam spūstyje sėdinčiam žmogui. Jeigu problema būtų vien transporto srauto dydis, vienintelis sprendimas būtų mažesnis automobilių skaičius. Tačiau jeigu sankryžą blokuoja užsikimšęs išvažiavimas, šviesoforų laiką galima sureguliuoti taip, kad automobiliai būtų sulaikomi, kol išvažiavimas atsilaisvins.
Ne kiekvienas perspėjimas reiškė tai, ką iš pradžių atrodė reiškiantis. Komandai rankiniu būdu patikrinus 100 pranešimų apie sankryžos blokavimą, paaiškėjo, kad maždaug kas šeštas buvo susijęs su vairuotoju, kuris geltonojoje zonoje laukė galimybės pasukti į kairę per priešpriešinį eismą. Tai leidžiama. Sistema jau stebi, kuria kryptimi kiekviena transporto priemonė išvažiuoja iš sankryžos, todėl ją galima išmokyti tokių atvejų nepažymėti.
Autobusuose kelias tikrinamas kiekvienos kelionės metu
Miesto autobusas tuo pačiu maršrutu važiuoja daug kartų per dieną, todėl į kelią nukreipta kamera gali tikrinti kelią kiekvienos kelionės metu. Pastebėjusi galimą pažeidimą, kamera užfiksuoja vietą ir trumpą vaizdo įrašą. Vieną kartą pasirodęs ir vėliau nepastebėtas defektas tikriausiai yra klaidingas perspėjimas. Bandomojo projekto metu sistema tose pačiose vietose pakartotinai žymėjo tas pačias pavojingas vietas. Tai kelių priežiūros darbuotojams parodo ne tik tai, kad pažeidimas egzistuoja, bet ir kur jis nuolat atsinaujina.
Sistema patikimiausiai atpažįsta dideles ir aiškias formas, pavyzdžiui, šulinių dangčius. Smulkius arba neryškius pažeidimus, tokius kaip ploni įtrūkimai, aptikti sunkiau, o šešėliai ar nusidėvėję kelio ženklinimai kartais buvo palaikyti defektais. Todėl kiekvieną pažymėtą vietą vis dar patikrina žmogus.
Priežastys svarbesnės už skaičius
Bandomasis projektas buvo nedidelis: penkios sankryžos ir penki autobusai Vilniaus centre. Vis dėlto jis atskleidė dalykų, dėl kurių miestas galėtų imtis veiksmų, pradedant šviesoforų laiko keitimu nuolat užsikemšančioje sankryžoje ir baigiant autobusų maršrutų vietų, kuriose kartojasi tie patys pažeidimai, patikra. Automobiliu ar autobusu keliaujantiems žmonėms tai galėtų reikšti trumpesnes spūstis judriose sankryžose ir anksčiau pastebėtas kelių problemas.
Miestas tokią sistemą gali išbandyti be didelės naujos infrastruktūros. Sankryžų kameros tvirtinamos prie esamų gatvių apšvietimo stulpų ir maitinamos iš gatvių apšvietimo arba šviesoforų elektros tinklo, todėl nereikėjo tiesti naujų elektros linijų. Autobusų įrenginiai važiuoja jau esamais maršrutais.
Kameros tampa vertinga eismo valdymo priemone tada, kai parodo ne tik skaičius, bet ir priežastis. Miestas, matantis, kodėl sankryžoje susidaro spūstis arba kur nuolat atsinaujina tas pats kelio pažeidimas, gali spręsti problemą, o ne tik ją registruoti.
