Auganti infliacija, mokesčių pokyčiai, darbuotojų lūkesčiai ir spartėjantis darbo tempas – šiandien vadovams tenka veikti aplinkoje, kurioje neapibrėžtumo vis daugiau, o sprendimų kaina gali būti itin didelė. Iš jų tikimasi rezultatų, gebėjimo motyvuoti komandą, valdyti pokyčius ir rūpintis darbuotojų gerove. Tačiau kas pasirūpina pačiu vadovu? Kodėl žmogus, kasdien bendraujantis su daugybe žmonių, dažnai neturi su kuo atvirai pasikalbėti, o sprendimus priima vienas?
Apie vadovo vienatvę, jos poveikį sprendimų kokybei ir psichologinį saugumą kalbamės su psichologe, sveikatadarbe.lt lektore Liepa T. Valandis, daugiau nei dešimtmetį besigilinančia į lyderystės psichologiją.
Kodėl nusprendėte kalbėti apie vadovų vienatvę? Juk vadovavimas dažnai siejamas su galia, įtaka ir nuolatiniu buvimu tarp žmonių.
Būtent todėl. Pastebime vadovo galią, atsakomybę, sprendimus, kartais net privilegijas, tačiau retai susimąstome, kokią kainą žmogus sumoka už šį vaidmenį. Vadovui dažnai tenka būti žmogumi, pas kurį ateinama ieškoti atsakymų. O kur jis pats gali ateiti su savo abejonėmis?
Galima turėti didelę komandą, daugybę socialinių ryšių, dalyvauti susitikimuose ir vis tiek neturėti žmogaus, kuriam galėtum pasakyti: „Nežinau, kaip pasielgti“, „Pavargau“, „Sunku“.
Galbūt pati vadovo pozicija sukuria prielaidas vienatvei?
Taip. Kuo aukštesnė pozicija, tuo sudėtingesni tampa santykiai. Vadovas ne visada gali būti visiškai atviras komandai, o aukštesnei vadovybei ar akcininkams ne visada norisi parodyti abejojančią savo pusę.
Atsiranda ir informacinė izoliacija. Vadovas mato problemas, kurios jam išsakomos, tačiau nemato, kiek žmonių nusprendžia jų neišsakyti. Pvz., susirinkime visi pritaria naujai tvarkai, bet koridoriuje jau kalba, kodėl tai neveiks. Vadovas lieka su oficialiu pritarimu, bet be tikrojo grįžtamojo ryšio. Nors mano, kad situaciją kontroliuoja, tuo pačiu nujaučia, kad kažkas labai svarbaus jo komandoje neveikia. Visų pirma neveikia atvirumas.
Dažnai kalbame apie darbuotojų teisę klysti, abejoti ir kalbėti atvirai, tačiau vadovo teisė į visa tai lieka gerokai rečiau aptariama tema.
Psichologinis saugumas – tai galimybė atvirai kalbėti, užduoti klausimus, pripažinti klaidas, išsakyti abejones ir nebijoti, kad už tai būsi pažemintas ar prarasi autoritetą. Manoma, kad vadovas turi sukurti tokią aplinką darbuotojams. O ar pats vadovas gali pasakyti, kad nebespėja, kad sprendimas nepavyko, kad jam reikia pagalbos? Ar jis gali nesutikti su aukštesne vadovybe?
Jei organizacijoje saugu kalbėti tik tiems, kurie neturi didžiausios atsakomybės, turime rimtą paradoksą. Juk psichologinis saugumas komandoje negali būti vienkryptis.
Ar šiandienos ekonominės sąlygos daro įtaką vadovo vienatvei?
Taip. Vadovai turi vienu metu spręsti verslo ir žmonių gerovės klausimus. Pvz., ar didinti atlyginimus, kai auga veiklos sąnaudos? Ar investuoti į dirbtinį intelektą, kai darbuotojai nerimauja dėl savo darbo vietų? Ar mažinti darbuotojų skaičių, kai komanda jau dirba dideliu tempu? Dažnai tenka rinktis tarp kelių nepatogių variantų, o sprendimo priėmimo našta lieka vadovui.
Nuolatinis darbo tempas, didėjanti atsakomybė, neapibrėžtumas ir riboti ištekliai yra ne tik vadovavimo kasdienybė, bet ir veiksniai, galintys didinti psichosocialinę riziką organizacijoje. Kalbėdami apie ją, dažniausiai vertiname darbuotojų darbo krūvį, santykius, emocinę įtampą. Tačiau ar pakankamai matome ir paties vadovo patiriamą krūvį bei galimybę gauti palaikymą?
Kokios dar vienatvės formos būdingos vadovams?
Dirbdama su vadovais pastebiu kelias jų vienatvės formas: sprendimų, moralinę, reikalavimų, santykių ir nepasitikėjimo.
Moralinė vienatvė atsiranda, kai tenka priimti sprendimus, prieštaraujančius asmeninėms vertybėms. Pvz., vadovas žino, kad siekiant išlaikyti pelningumą reikės atsisakyti kelių lojalių darbuotojų, nors pats tiki ilgalaikiu žmonių išlaikymo principu. Arba turi pritarti sprendimui, su kuriuo viduje nesutinka, nes priešingu atveju rizikuoja prarasti savo poziciją.
Reikalavimų vienatvė susijusi su nuolat augančiais lūkesčiais. Šiandien vadovui nebeužtenka išmanyti savo sritį, vadybą ir pasižymėti strateginiu mąstymu. Tikimasi emocinio intelekto, gebėjimo valdyti komandos įtampas, išmanyti technologijas. O klysti, regis, neleidžiama. Darbuotojai skundžiasi augančiais reikalavimais jų darbo funkcijoms, bet ar dažnai girdime vadovus, besiskundžiančius nuolat augančiais reikalavimais jų vaidmeniui? Lūkesčiai vadovui nuolat auga, tačiau palaikymo juk nepadaugėja.
Prie šios vienatvės prisideda ir nepasitikėjimas – ne tik organizacijos viduje, bet ir išorėje, Juk verslo atstovų nepasitikėjimas šalies politika ir nuolat kintančiomis verslo sąlygomis taip pat didina vienišumo jausmą – ypač tuomet, kai vadovui tenka prisiimti atsakomybę už organizacijos ateitį, nors daugelio jai įtaką darančių aplinkybių jis negali kontroliuoti. Taigi, vadovas tarsi turi būti atrama kitiems, tačiau pats ne visada turi į ką atsiremti.
Kuo vadovo vienatvė pavojinga organizacijai?
Vienatvė nėra vien nemalonus jausmas. Jei vadovas neturi galimybės pasitikrinti savo sprendimų, gauti nuoširdaus grįžtamojo ryšio ar pasidalyti sprendimų našta, jis gali ilgiau nepastebėti problemų, priimti sprendimus neturėdamas visos reikiamos informacijos arba emociškai išsekti. Organizacijoje tai gali pasireikšti prastesne komunikacija, mažėjančiu darbuotojų pasitikėjimu, didesne klaidų tikimybe ar vadovo perdegimu. Išsekęs vadovas gali tapti mažiau atviras komandai, sunkiau pastebėti darbuotojų poreikius, o jų problemos gali likti neišgirstos. Ilgainiui tai gali prisidėti ir prie darbuotojų nepasitenkinimo bei kaitos.
Todėl vadovo emocinis išsekimas, paramos ir grįžtamojo ryšio trūkumas taip pat turėtų būti matomi vertinant organizacijos psichosocialinę riziką. Tai nėra vien asmeninis vadovo rūpestis – pasekmes gali pajusti visa organizacija. Taigi, vadovas yra tarsi nematomas, kai kalbame apie jo rizikas, bet labai pastebimas, kai jos ima veikti organizaciją.
Ką organizacijos galėtų padaryti, kad vadovai neliktų vieni su savo iššūkiais?
Pirmiausia – nustoti laikyti vadovą žmogumi, kuriam pagalbos nereikia. Vadovams svarbu turėti konfidencialią erdvę, kurioje galėtų kalbėti ne tik apie rezultatus, bet ir apie sunkumus, abejones, santykius komandoje ar sudėtingus sprendimus.
Tai gali būti vadovų kolegų grupės, mentorystė, išorinės konsultacijos ar profesionali psichologinė pagalba. Bet svarbiausia – organizacinė kultūra, kurioje būtų vietos ne tik vadovo atsakomybei, bet ir žmogiškumui. Juk gebėjimas vadovauti kitiems neturėtų reikšti pareigos visus sunkumus įveikti vienam.
Kokią pagrindinę žinutę norėtumėte perduoti vadovams ir jų komandoms?
Mano žinutė vadovams: jei kartais darbe jaučiatės vieniši, tai nereiškia, kad esate silpni ar netinkami vadovauti. Tačiau nereikėtų vienatvės laikyti neišvengiama vadovavimo dalimi.
Mano žinutė kolektyvams: vadovas nėra vien pareigos, sprendimai ir reikalavimai. Tai žmogus, kuris taip pat patiria įtampą, turi abejonių ir kartais neturi kam jų išsakyti. Todėl kviečiu dažniau ir drąsiau paklausti savo vadovo: „Kaip tu laikaisi?“ Nes vadovo vienatvė pavojingiausia tada, kai tampa įprasta: vadovas pripranta abejoti tylėdamas, pavargti nerodydamas ir spręsti vienas, o organizacija – matyti tik rezultatą.
Vadovai daug kalba apie tai, kaip svarbu girdėti darbuotojus. Bet gal brandi organizacija turėtų gebėti išgirsti ne tik darbuotojus, bet ir vadovus – su jų abejonėmis, sunkumais ir nutylėjimais?
Organizacija, kuri tikisi, kad vadovas bus atrama visiems, bet pati netampa atrama jam, anksčiau ar vėliau susiduria su savo pačios susikurtos organizacinės kultūros kaina. Juk organizacijos stiprybė atsiskleidžia ne tada, kai visi geba susitvarkyti patys, o tada, kai niekam nereikia apsimesti, kad pagalbos jam nereikia.
