Vilniaus universiteto (VU) Filosofijos fakulteto Psichologijos instituto mokslininkų atlikta analizė atskleidė, kad Lietuvos 50 metų ir vyresnių gyventojų atminties rodikliai yra vieni žemiausių Europoje.
Analizei naudoti Europos sveikatos, senėjimo ir išėjimo į pensiją (SHARE) tyrimo duomenys. Šis tarptautinis tyrimas renka informaciją apie 50 metų ir vyresnių Europos gyventojų sveikatą, socialinę bei ekonominę padėtį ir kitus su senėjimu susijusius veiksnius, todėl leidžia palyginti skirtingose šalyse gyvenančių žmonių situaciją. Šiai analizei panaudoti 2021–2022 m. vykdytos devintosios SHARE tyrimo bangos 65 536 dalyvių iš 27 Europos šalių duomenys, tarp jų – 1394 Lietuvos gyventojų.
Ryškiausi skirtumai tarp Lietuvos ir kitų Europos šalių nustatyti vertinant gebėjimą įsiminti ir prisiminti naują informaciją. Tyrimo dalyvių buvo prašoma įsiminti pateiktus žodžius ir juos prisiminti iš karto bei praėjus tam tikram laikui. Lietuvos gyventojų rezultatai prisimenant žodžius iš karto buvo vieni prasčiausių tarp 27 šalių. Vertinant gebėjimą tuos pačius žodžius prisiminti vėliau, prastesni rezultatai nustatyti tik Lenkijoje.
„Gebėjimas įsiminti ir vėliau prisiminti naują informaciją yra vienas iš tų pažintinių gebėjimų, kurie jautriau reaguoja į su amžiumi susijusius pokyčius. Tačiau kalbiniai gebėjimai ir per gyvenimą sukauptos semantinės žinios gali išlikti santykinai stabilesni. Tai gali iš dalies paaiškinti, kodėl Lietuvos gyventojų rezultatai skirtingose užduotyse taip skyrėsi“, – teigia VU Filosofijos fakulteto Psichologijos instituto docentas Vytautas Jurkuvėnas.
Kita vertus, atliekant užduotį, kurioje reikėjo per ribotą laiką pasakyti kuo daugiau tam tikrai kategorijai priklausančių žodžių, Lietuvos gyventojų rezultatai buvo artimesni Europos šalių vidurkiui. Ši užduotis vertina žodinį sklandumą – gebėjimą greitai surasti ir panaudoti atmintyje sukauptas žinias. Kitaip nei naujos informacijos įsiminimas, šis gebėjimas labiau remiasi per gyvenimą sukauptomis žiniomis ir kalbiniais įgūdžiais.
Lietuvos gyventojų pažintinių gebėjimų profilis nėra vienodai nepalankus – Europos kontekste labiausiai išsiskyrė būtent gebėjimas įsiminti ir prisiminti naują informaciją.
Anot VU Filosofijos fakulteto Psichologijos instituto mokslininkės dr. Viktorijos Azumos: „Šie rezultatai svarbūs ir platesniame visuomenės senėjimo kontekste. Pažintinių gebėjimų silpnėjimas vyresniame amžiuje gali turėti įtakos žmonių savarankiškumui ir gyvenimo kokybei, o visuomenės mastu – sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų ir ilgalaikės globos poreikiui.“
Todėl Lietuvos ir kitų Europos šalių skirtumai kelia klausimą ne tik apie tai, kokio masto jie yra, bet ir kas galėtų juos paaiškinti.
Vertinant pažintinių gebėjimų skirtumus tarp šalių, svarbu atsižvelgti į gyventojų amžių, lytį ir išsilavinimą. Įvairūs tarptautiniai tyrimai rodo, kad visi šie veiksniai susiję su individualiais pažintinio senėjimo skirtumais. Ypač nuosekliai tyrimuose išryškėja išsilavinimo reikšmė: jis siejamas ne tik su pažintinių gebėjimų lygiu vyresniame amžiuje, bet ir su jų raida per gyvenimą. Šioje SHARE duomenų analizėje Lietuvos rezultatai išliko vieni žemiausių ir įvertinus šiuos veiksnius. Vadinasi, Lietuvos vietos tarp kitų Europos šalių negalima paaiškinti vien tuo, kad skiriasi jų gyventojų demografinė sudėtis.
Išryškėję skirtumai kelia svarbų klausimą – kokie veiksniai galėtų juos paaiškinti. VU mokslininkų teigimu, tolesniuose tyrimuose bus siekiama įvertinti, kokią reikšmę pažintiniams gebėjimams vyresniame amžiuje turi sveikata, gyvenimo būdas, socialinės ir ekonominės sąlygos bei kiti veiksniai.
Ankstesni tyrimai rodo, kad pažintinis senėjimas priklauso ne tik nuo biologinių procesų – jam reikšmės gali turėti ir per visą gyvenimą besikaupiančios patirtys bei aplinkybės, tarp jų darbo pobūdis, socialinis aktyvumas, įsitraukimas į pažintinius gebėjimus palaikančias veiklas ir kt.
Panašūs skirtumai tarp Europos regionų pastebėti ir ankstesniuose tyrimuose: žemesni pažintinių gebėjimų rodikliai dažniau nustatomi Rytų Europos ir Viduržemio jūros regiono šalyse, o aukštesni – Šiaurės ir Vakarų Europoje.
„Šie skirtumai siejami su nevienodomis socialinėmis ir ekonominėmis sąlygomis, švietimo sistemomis, sveikatos priežiūros prieinamumu ir kitomis per gyvenimą besikaupiančiomis aplinkybėmis. Tai gali būti labai konkrečios gyvenimo patirtys ir galimybės – kiek metų žmogus mokėsi, kokio pobūdžio darbą dirbo, ar turėjo galimybių būti fiziškai ir socialiai aktyvus, užsiimti intelektine veikla, taip pat – kokia buvo jo fizinė, o ypač – psichikos sveikata ir galimybės gauti sveikatos priežiūros paslaugas“, – teigia docentas V. Jurkuvėnas.
Svarbus vaidmuo čia tenka ir per gyvenimą kaupiamam pažintiniam rezervui. Jis siejamas su žmogaus gebėjimu ilgiau išlaikyti pažintinius gebėjimus ir geriau kompensuoti su amžiumi susijusius pokyčius. Pažintinio rezervo kaupimui įtakos gali turėti tai, kiek laiko žmogus skyrė mokslams, ar gyveno aktyvų ir socialiai turiningą asmeninį arba profesinį gyvenimą. Svarbios gali būti ir kitos per gyvenimą sukauptos patirtys.
„Pažintinį aktyvumą svarbu išlaikyti visą gyvenimą. Tam nebūtinai reikia specialių atminties treniruočių – smegenims iššūkiu gali tapti naujos kalbos mokymasis, grojimas muzikos instrumentu ar kitas naujas ir pastangų reikalaujantis įgūdis. Tyrimai rodo, kad tokia veikla vyresniame amžiuje gali padėti palaikyti kai kuriuos pažintinius gebėjimus, nors negalime teigti, kad ji apsaugos nuo demencijos ar kitų neurodegeneracinių ligų“, – sako dr. V. Azuma.
Tolesnė Lietuvos duomenų analizė bus svarbi siekiant išsiaiškinti ne tik tai, kokie yra Lietuvos gyventojų pažintinių gebėjimų rodikliai, bet ir kokios gyvenimo aplinkybės gali būti su jais susijusios. Tai leistų geriau suprasti, kodėl pažintinis senėjimas skirtingose Europos šalyse vyksta nevienodai ir kokie veiksniai gali būti ypač svarbūs Lietuvos gyventojams.
Straipsnis parengtas vykdant projektą „Pažintinio senėjimo veiksniai Lietuvoje: tarptautinių SHARE duomenų lyginamoji analizė“, kuriam finansavimą skyrė Lietuvos mokslo taryba (LMTLT), sutarties Nr. S-LISm-26-2. Projekto vykdytojai – dr. Viktorija Azuma, dr. Vytautas Jurkuvėnas, dr. Olga Zamalijeva.
About the Author
