Virš 70 procentų mūsų šalies moterų yra vienaip ar kitaip susidūrusios su smurtu intymioje partnerystėje, o Lietuva vis dar yra tarp labiausiai smurto aukas kaltinančių visuomenių. Smurtas neigiamai veikia visas moters gyvenimo sritis, įskaitant ir aktyvų dalyvavimą visuomenės gyvenime. Tad smurtas intymioje partnerystėje yra ne tik asmeninė jį patiriančiųjų problema, bet ir opus klausimas visai visuomenei.
Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto (VU FsF) Psichologijos instituto mokslininkė dr. Zuzana Vasiliauskaitė kartu su prof. Ilona Laurinaityte atliko tyrimą apie intymaus partnerio smurtą patyrusių moterų pilietinį įsitraukimą. Mokslininkės analizavo, kaip ši moterų patirtis susijusi su jų dalyvavimu visuomeniniame gyvenime, kiek svarbus yra institucijų atsakas ir kaip tai siejasi su moterų patiriamu potrauminiu augimu. Mokslininkės parengė ir rekomendacijas institucijoms dėl apsaugos ir pagalbos smurtą patyrusioms moterims organizavimo. Apie visa tai kalbamės su dr. Z. Vasiliauskaite.
Smurtą prieš moteris dažniausiai suprantame kaip problemą, susijusią su moters saugumu, sveikata ir gerove. Kodėl ją susiejote su pilietiškumu?
Stipriai demokratijai reikia žmonių, kurie domisi visuomenės gyvenimu ir aktyviai į jį įsijungia. Tačiau galimybės įsitraukti nėra vienodos – jas lemia ne tik žmogaus noras, bet ir gyvenimo patirtys, kurios gali apsunkinti dalyvavimą. Pilietinis įsitraukimas yra svarbi sveikos ir saugios demokratinės visuomenės sudedamoji dalis. Tyrimų rezultatai atskleidžia, kad aukštas pilietinio įsitraukimo lygis stipriai prisideda prie didesnės žmonių biopsichosocialinės gerovės ir visuomenės sutelktumo. Ten, kur pilietinis įsitraukimas yra stiprus, visuomenė yra atsparesnė manipuliacijoms, poliarizacijai ir demokratijos nuosmukiui. Tai ypač svarbu šiandien, kai susiduriame su dezinformacija ir informaciniais karais.
Mūsų atlikto tyrimo duomenys rodo, kad bent vieną vyro smurto intymioje partnerystėje formą yra patyrusi kas antra Lietuvos moteris, o kas trečia, nors su tuo asmeniškai nesusidūrė, pažįsta tai patyrusią moterį. Nustatėme, kad vienaip ar kitaip su smurtu prieš moteris intymioje partnerystėje yra susidūrusios virš 70 procentų Lietuvos moterų. Taigi kalbame apie didelę visuomenės dalį paveikiančią problemą.
Kokias smurto formas patiria moterys?
33 proc. tyrimo dalyvių nurodė patyrusios psichologinį, tiek pat – ekonominį smurtą. Apie 28 proc. patyrė smurtą pasitelkiant technologijas, pavyzdžiui, gavo grasinančio ar žeminančio turinio žinučių, be moterų sutikimo buvo dalijamasi jų atvaizdais, įskaitant intymaus turinio. Persekiojimą nurodė patyrusios 24 proc. moterų. Seksualinį smurtą patyrė 18 proc., fizinį – 16 proc. apklaustųjų. Bent vieną iš šių dviejų smurto formų patyrė 26 proc. Lietuvos moterų. Panašios tendencijos atsispindi ir Europos Sąjungos lygiu atliktose apklausose.
Šie duomenys atskleidžia, kaip svarbu smurto intymioje partnerystėje netapatinti vien su fiziniu smurtu. Visuose savo tyrimuose analizuoju daugialypes moterų smurto patirtis, o kai dar dirbau Europos lyčių lygybės institute (EIGE), esu inicijavusi klausimų apie ekonominį smurtą įtraukimą į Europos Sąjungos šalyse atliktos ES Pagrindinių teisių agentūros (FRA), EIGE ir EUROSTAT apklausą (2024).
Gausu tyrimų, atskleidžiančių smurto patirties neigiamą poveikį moterų gyvenimams. Žinome ir tai, kad ši patirtis veikia ne tik tiesiogiai su ja susidūrusius asmenis, bet ir visa visuomenė moka aukštą kainą, nes vis dar trūksta efektyvios prevencijos ir savalaikio smurto užkardymo. Europos lyčių lygybės instituto duomenimis, kas metus Lietuvai smurto prieš moteris problema kainuoja mažiausiai 2,3 milijardo eurų. Žinių apie tai, kaip smurto patirtis susijusi su moterų aktyviu įsijungimu į visuomenės gyvenimą, dar trūksta.
Mažiausiai 2,3 milijardo eurų suma atrodo įspūdingai. Kas sudaro šią kainą?
Ši suma apima ir viešųjų paslaugų išlaidas, ir platesnius smurto sukeltus neigiamus padarinius. Tai sveikatos priežiūros, policijos, teismų, specializuotos kompleksinės pagalbos ir socialinių paslaugų išlaidos, susidarančios reaguojant į vyrų smurto prieš moteris problemą. Prie sumos prisideda moterų prarastos darbo dienos, sumažėjęs darbingumas ir dėl to prarandamos pajamos bei indėlis į ekonomiką. Skaičiuojant sumą taip pat vertinama fizinė ir emocinė žala – skausmas, kančia, suprastėjusi gyvenimo kokybė. Vadinasi, kalbame apie gerokai daugiau, nei valstybės biudžeto išlaidos: šią kainą pirmiausia moka pačios smurtą patiriančios moterys, o pasekmės paliečia ir visą visuomenę.
Svarbu nepamiršti ir vaikų – smurto prieš jų motiną pasekmės gali neigiamai paveikti jų saugumą, emocinę gerovę, mokymosi pasiekimus ir kitas gyvenimo sritis. Taip pat žinoma, kad vaikai, liudiję smurtą prieš jų motinas, suaugę dažniau neša šią problemą į kuriamas šeimas – berniukai yra tris kartus dažniau linkę tapti smurtautojais, o mergaitės – smurto aukomis. Tuo atveju, jei vaikai stebi visuomenės ir institucijų aktyvų atsaką suteikiant nukentėjusiam asmeniui efektyvią apsaugą ir savalaikę pagalbą, šis dėsningumas nebegalioja, problema neperduodama ateities kartom.
Kodėl, siekiant įveikti smurto prieš moteris problemą, svarbu lyčiai jautrus požiūris?
Smurtas prieš moteris kyla iš istoriškai susiklosčiusios nelygios moterų ir vyrų padėties visuomenėje ir šeimoje. Smurtas prieš moteris dar yra suprantamas, kaip smurtas dėl lyties, nes yra nukreiptas prieš moterį dėl to, kad ji yra moteris, arba neproporcingai paveikiantis moteris. Smurtą gali patirti ir vyrai, tačiau mes kalbame apie 90 procentų nukentėjusiųjų moterų ir kelis procentus nukentėjusiųjų vyrų, be to, moterų ir vyrų patirtys nėra simetriškos. Smurtas intymioje partnerystėje ir seksualinis smurtas neproporcingai paveikia moteris. Todėl, norint suprasti šių smurto formų struktūrines priežastis ir užtikrinti veiksmingą apsaugą bei pagalbą, būtina atsižvelgti į lyties aspektą.
Intymioje partnerystėje smurtas dažnai tampa nuolatine moters kontroliavimo priemone. Kontroliuojami jos ekonominiai, socialiniai resursai – pinigai, darbas, bendravimas, judėjimas, ribojami ryšiai su artimaisiais. Taip siaurinama jos laisvė priimti sprendimus ir stiprinama priklausomybė nuo smurtaujančio partnerio. Kalbant apie smurtą prieš moteris intymioje partnerystėje, svarbu matyti ne tik atskirus smurto veiksmus, bet ir visą santykiuose kuriamą kontrolės sistemą.
Lyties aspektas svarbus ir vertinant visuomenės bei institucijų atsaką. Institucijų darbuotojų nuostatos smurtą patyrusių moterų ir moterų apskritai atžvilgiu gali neigiamai veikti tai, kaip jie bendraus su nukentėjusiąja – ar ją palaikys ir skatins siekti teisingumo, ar menkins jos patirtį ir kaltins dėl patirto smurto. Veiksmingai apsaugai ir pagalbai suteikti reikia atpažinti ir patį smurtą, ir įveikti neigiamas nuostatas, trukdančias jį patyrusiai moteriai suteikti tinkamą apsaugą ir pagalbą.
Kokia yra jūsų tyrimo esmė?
Siekėme suprasti, kaip tiesioginė ir netiesioginė smurto intymioje partnerystėje patirtis siejasi su moterų pilietinėmis nuostatomis ir pilietiniu elgesiu. Taip pat nagrinėjome institucijų atsaką į moterų patiriamą smurtą ir potrauminio augimo sąsajas su pilietiniu įsitraukimu. Kitaip tariant, mums rūpėjo ištirti, kaip smurtą tiesiogiai ir netiesiogiai patyrusios moterys vertina dalyvavimo visuomenės gyvenime svarbą ir kiek pačios į jį įsitraukia – savanoriauja, prisideda prie bendruomenės iniciatyvų, dalyvauja viešose diskusijose ir pan.
Domėjomės ir smurtą patyrusių moterų patirtimis apsaugą ir pagalbą teikiančiose institucijose – policijoje, specializuotos kompleksinės pagalbos centruose (SKPC) ir Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyboje (VTAĮT). Nagrinėjome potrauminio augimo patirtis tarp tiesioginį ir netiesioginį smurtą patyrusių moterų bei tuo, kaip potrauminis augimas veikia dalyvavimą visuomenės gyvenime.
Apklausėme 1059 moteris. Siekėme, kad tyrimo rezultatai būtų reprezentatyvūs – atspindėtų 18–65 metų Lietuvos moterų patirtis, todėl apklausos imtis buvo sudaryta atsižvelgiant į amžiaus, išsilavinimo ir gyvenamosios vietos kriterijus. Gauti duomenys atskleidė, kad 498 moterys – 47 proc. apklaustųjų – nurodė patyrusios bent vieną vyro smurto formą. Moterų, kurios nėra patyrusios smurto, klausėme, ar jos žino bent vieną moterį, patyrusią vyro smurtą. 29 proc. – beveik trečdalis – atsakė, kad pažįsta kitą su tuo susidūrusią moterį. Įdomu, kad apie 24 proc. moterų nebuvo patyrusios smurto ir nepažinojo kitos tai patyrusios moters.
Kaip smurto patirtis veikia moterų pilietinį įsitraukimą?
Tyrimo rezultatai parodė, kad smurto patirtis veikia moterų pilietinio įsitraukimo nuostatas ir elgesį. Pabrėšiu, kad nuostatos ir elgesys nėra tapatu: galime manyti, kad yra svarbu dalyvauti visuomenės gyvenime, tačiau nerasti tam laiko. Nustatėme, kad stipriausias pilietinio įsitraukimo nuostatas išreiškė moterys, nepatyrusios smurto ir nepažįstančios jį patyrusių moterų; pilietiškai aktyviausios – t. y., tos, kurios dažniau įsitraukia į pilietines veiklas – yra smurto nepatyrusios, tačiau pažįstančios kitas jį patyrusias moteris, respondentės. Galima prielaida, kad matydamos kitų moterų sudėtingus išgyvenimus, jos empatiškai įsitraukia į pilietines iniciatyvas.
Silpniausios pilietinio įsitraukimo nuostatos ir, žinoma, elgesys buvo smurtą patyrusių moterų. Tikėtina, kad tokią moterį įsitraukti stabdo patiriamo smurto dinamika – partnerio kontrolė, izoliacija ir kitos neigiamos pasekmės, ribojančios moters galimybes dirbti, palaikyti socialinius ryšius ir dalyvauti visuomeninėje veikloje.
Visgi smurto patirtis savaime nepaaiškina moterų pilietinio įsitraukimo – itin svarbus yra potrauminis augimas. Tai – teigiami pokyčiai, kai dedamos pastangos įveikti trauminę patirtį, tokie kaip savo stiprybės ir naujų galimybių atradimas, tvaresnių santykių kūrimas. Net 86 proc. smurtą patyrusių moterų nurodė patyrusios potrauminį augimą. Duomenų analizė parodė, kad vykstant potrauminiam augimui smurtą patyrusios moterys labiau įsitraukia į pilietines veiklas.
Taigi labai svarbus yra institucijų atsakas?
Tikrai taip. Svarbu ne tik tai, ką moteris patyrė, bet ir kokio atsako ji sulaukia atskleidusi smurto patirtis – tiek iš aplinkinių, tiek institucijose. Efektyvus institucijų atsakas, apsaugos ir pagalbos suteikimas, yra itin svarbūs, atsižvelgiant į tai, kad moteriai išviešinus smurtą ir siekiant nutraukti smurtinius santykius rizika būti rimtai sužalotai ar net nužudytai padidėja 70 proc. Tyrimai rodo, kad ne tik smurto patirtis, bet ir vėlesnis socialinis ir institucinis atsakas lemia trauminės patirties įveiką arba traumos gilėjimą, o taip pat teisingumo atkūrimą. Toli gražu ne visada pagalbos besikreipianti moteris sulaukia jos poreikius atitinkančios apsaugos ir pagalbos.
Tyrime domėjomės, kas atsitinka, moteriai išviešinus patirtą smurtą ir siekiant apsaugos ir pagalbos iš trijų pagrindinių Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą įgyvendinančių institucijų – policijos, SKPC ir VTAĮT. Rezultatai atskleidė, kad bendrai institucinis atsakas į smurtą patyrusių moterų kreipimąsi buvo labiau netinkamas, nei tinkamas. Kaip labiausiai tinkamas moterų buvo įvertintas SKPC atsakas, šiek tiek žemiau vertinime atsidūrė policija, o žemiausiai atsidūrė VTAĮT, tačiau statistiškai reikšmingo skirtumo tarp šių trijų tarnybų atsako nebuvo.
Matome, kad institucinis atsakas turi būti tobulinamas, juolab jog jis susijęs su kitais svarbiais demokratijos rodikliais. Kuo institucijų atsakas yra geresnis, tuo stipresnis yra moterų pasitikėjimas jomis, o tai yra vienas iš svarbių stiprios demokratijos rodiklių. Taip pat ištyrėme, kad kuo geresnio institucinio atsako moterys sulaukė, tuo stipresnį potrauminį augimą jos patyrė, taip pat ir labiau įsitraukė į pilietines veiklas.
Koks institucijų atsakas yra tinkamas ir koks netinkamas?
Tinkamas atsakas apima įgalinimą, klientui draugišką ir traumos psichologijos žiniomis grįstą pagalbą, smurtinės patirties pripažinimą, pagarbų bendravimą ir realias apsaugos priemones. Pagalbos ir apsaugos priemonės turėtų atitikti moters poreikius ir turimas stiprybes, atsižvelgiant į konkretų atvejį, o ne taikomos šabloniškai.
Netinkamas atsakas, dar žinomas institucinės išdavystės pavadinimu, apima negebėjimą tinkamai reaguoti į pranešimus apie smurtą, netikėjimą pranešimu ir patirties menkinimą, apsaugos ar pagalbos nesuteikimą, aukos kaltinimą.
Tai, kad Lietuva yra viena iš labiausiai smurto aukas kaltinančių visuomenių, neigiamai veikia moterų socializaciją ir pagalbos siekimą. Reikia dėti pastangas, kad nulinė tolerancija smurtui taptų norma visuomenėje, o nukentėjusios moterys sulauktų palaikymo. Visgi nuostatos po truputį keičiasi – tam pasitarnavo kelių nacionalinių ir tarptautinių teisės aktų atsiradimas. Siekiant sumažinti smurto kaštus būtina ratifikuoti Europos Tarybos parengtą konvenciją „Dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo“, nes šis tarptautinis dokumentas numato nuoseklius žingsnius problemai spręsti.
Kokias rekomendacijas pasiūlėte institucijoms?
Šias rekomendacijas jau pristatėme – valstybinių ir nevyriausybinių organizacijų atstovai jas priėmė geranoriškai ir patikino esantys pasirengę bendradarbiauti, siekiant gerinti pagalbos sistemą. Rekomendacijų yra ne viena – paminėsiu kelias bendresnes. Pirmiausia svarbu įgalinti darbuotojus vertinti kiekvieną kontaktą su moterimi kaip reikšmingą intervencijos dalį. Institucijos atsaką moteris patiria per konkretaus darbuotojo žodžius, veiksmus ir priimamus sprendimus. Todėl kiekvieno specialisto gebėjimas pagarbiai išklausyti, pripažinti smurto patirtį, aiškiai informuoti ir neperkelti atsakomybės nukentėjusiajai yra ne mažiau svarbus, nei formalios institucinės procedūros.
Net vienas tinkamai sureagavęs darbuotojas gali sustiprinti moters saugumo jausmą ir pasitikėjimą pagalbos sistema. Menkinantis, kaltinantis ar abejingas atsakas gali tapti institucinės išdavystės patirtimi ir atgrasyti moterį nuo tolesnio pagalbos siekimo. Net ir tais atvejais, kai vienas specialistas negali išspręsti visų moters patiriamų problemų, jis gali ją pagarbiai išklausyti, tikėti jos pasakojimu, nekaltinti dėl patirto smurto, aiškiai suteikti informaciją, imtis jo kompetencijai priklausančių veiksmų ir užtikrinti pagalbos tęstinumą.
Rekomenduojame sukurti aktyvios stebėsenos mechanizmus, leidžiančius sistemingai rinkti ir analizuoti besikreipiančių moterų patirtis, atpažinti pasikartojančias netinkamas institucines praktikas ir laiku imtis korekcinių veiksmų. Tai padėtų institucijoms aiškiai atsiriboti nuo žalingų reagavimo būdų, stiprinti profesinę refleksiją ir kryptingai plėtoti žmogaus teisių principu bei traumos psichologijos žiniomis grįstą atsaką. Labai svarbu dėti aktyvias pastangas, kad neigiamos moterų patirtys nesikartotų.
Beje, apie tai, kad kuriasi saugi aplinka atskleisti patirtą smurtą bent jau apklausų metu, gana paradoksaliai byloja faktas, kad daugiau moterų Lietuvoje prabyla apie seksualinį smurtą. Todėl rekomenduojame teisėsaugos institucijoms proaktyviai domėtis įvairių smurto formų patirtimi, moteriai atskleidus vienos smurto formos patirtį, jautriai klausti ir apie kitas galimas smurto patirtis.
Kaip visuomenė galėtų padėti moterims?
Jautriai reaguokime į kiekvieną smurto patirties atskleidimą, nes apie tai prabilti nėra lengva. Svarbu išklausyti, nemenkinti patirties, atsakomybės už smurtą neperkelti jį patyrusiai moteriai. Paklauskime, kokios pagalbos jai reikia, prireikus kvieskime policiją, padėkime susisiekti su Specializuotos kompleksinės pagalbos centrais ir prisiminkime, kad sprendimai turi būti priimami atsižvelgiant į moters poreikius ir stiprybes gerbiant jos savarankiškumą.
Ypač specialistams svarbu siekti, kad jų atsakas nuo pat pradžių būtų tinkamas. Jeigu padarome klaidą, nebijokime jos pripažinti ir atsiprašyti ir toliau dirbti tinkamai bei profesionaliai. Jei matome sistemines spragas, dėkime pastangas jas šalinti, kad apsaugos ir pagalbos paieškos netaptų dar vienu išbandymu.
Tyrimas atliktas įgyvendinant Lietuvos mokslo tarybos (LMTLT) finansuojamą podoktorantūros stažuotės projektą Nr. S-PD-24-144 „Intymaus partnerio smurtą patyrusių moterų pilietinis įsitraukimas: pagalbos siekimo, institucinio atsako ir potrauminio augimo vaidmuo“.
About the Author
