Dr. Eglė Stonkutė, Vytauto Didžiojo universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto Vadybos klasterio partnerystės profesorė
Praėjusią savaitę buvo registruoti pagrindinius 2027 m. Lietuvos biudžeto rodiklius įtvirtinančių įstatymų projektai. Daugiausia dėmesio sulaukė planuojamas didesnis deficitas ir sparčiau auganti valstybės skola. Finansų ministerijos vertinimu, valstybės skola augs nuo 43,8 proc. BVP 2026 m. iki 54,3 proc. BVP 2029 m. O Valstybės kontrolė įspėja, kad skola sparčiai artėja prie 60 proc. BVP ribos, ir pabrėžia, kad didėjant skolinimosi poreikiui valstybė praranda finansinę erdvę reaguoti į netikėtus ekonominius ar geopolitinius sukrėtimus.
Todėl kyla klausimas: kiek Lietuva gali sau leisti skolintis? Ir ar galime savo skolinimosi galimybes vertinti taip pat, kaip didžiųjų valstybių?
Mano nuomone, labiau nei vien kitų metų biudžeto rodikliai neramina juos formuojančių asmenų argumentacija, kuria grindžiamas naujų išlaidų poreikis ir būtinumas, kai kartu programuojamas didesnis deficitas bei sparčiau auganti valstybės skola.
Ši argumentacija man primena 2009 m. amerikiečių komediją „Įsivaizduok tai“ („Imagine That“). Joje finansų ekspertas ir darboholikas tėvas, kurį vaidina Eddie Murphy, pradeda konsultuotis dėl investicijų su savo dukros įsivaizduojamo pasaulio gyventojomis – karaliene Kvali ir princesėmis Kupida, Sopida bei Mopida. Ir jam ima sektis. Filme taip būna. Tačiau neramu, kai žodžiai „įsivaizduojame“ ir „įsivaizduojama“ tampa argumentais, kuriais aiškinamas biudžeto išlaidų poreikis. Būtent tokiai žodžiais buvo aiškinamas naujo šeimos politikos paketo finansavimo poreikis. Bijau, kad karalienė Kvali ir princesės Kupida, Sopida bei Mopida nepadės, kai reikės konsoliduoti šalies biudžetą.
Skolintis galima. Tačiau skolintis reikia ne vien žinant, kam išleisi pinigus, bet ir suprantant, kaip juos grąžinsi.
Skolos dydis – dar ne visa istorija
Valstybės skolos ir BVP santykis yra svarbus rodiklis, bet jis neatsako į visus klausimus. Skolos tvarumą lemia kelių veiksnių sąveika: ekonomikos augimas, vidutinė palūkanų norma už visą skolą, pirminis biudžeto balansas ir valstybės gebėjimas ateityje surinkti pajamas.
Paprastai tariant, jei ekonomika auga sparčiau, nei brangsta valstybės skola, skolos santykį su BVP stabilizuoti lengviau. Tačiau jei valstybė nuolat išleidžia gerokai daugiau, nei surenka pajamų, vien ekonomikos augimo gali nepakakti. O sulėtėjus augimui ar išaugus refinansavimo kainai, padėtis gali greitai pablogėti. Tarptautinio valiutos fondo tyrimai rodo, kad šie veiksniai veikia kartu, o pinigų politikos galimybių apribojimai didina priklausomybę nuo fiskalinės drausmės ir finansų rinkų pasitikėjimo.
Lietuvos atveju ši detalė ypač svarbi. Esame euro zonos narė, todėl neturime savarankiškos nacionalinės pinigų politikos ir negalime vienašališkai kurti eurų valstybės deficitui finansuoti. Tai nereiškia, kad Lietuva neturi jokio Europos Centrinio Banko ar euro zonos finansinio stabilumo užtikrinimo mechanizmo. Tačiau mūsų valstybės skolinimosi sąlygos priklauso ir nuo bendros euro zonos aplinkos, rinkų pasitikėjimo bei mūsų pačių fiskalinės politikos.
Todėl lyginti Lietuvos skolos galimybes su JAV ar Japonija vien pagal skolos ir BVP santykį būtų klaida. Skiriasi šių valstybių ekonomikos dydis, finansų rinkų gylis, valiutos statusas ir pinigų politikos režimas. Nėra ir vienos universalios skolos ribos, kuri visoms valstybėms reikštų saugumą ar krizę.
Didžiausia problema – ne tik skola, bet ir tai, ką finansuojame skolindamiesi
2027 m. Lietuvos gynybai planuojama skirti apie 4,8 mlrd. eurų, arba 5 proc. BVP. Tai suprantama ir būtina investicija į valstybės saugumą. Tačiau kai gynybos finansavimas pasiekia tokį mastą, tampa dar svarbiau atsakyti, kokiais tvariais šaltiniais jis bus užtikrinamas ateityje.
Jeigu visos svarbiausios išlaidų kategorijos – gynyba, pensijos, viešojo sektoriaus atlyginimai, parama šeimoms ir investicijos – pristatomos kaip būtinos, o jų finansavimas iš esmės paliekamas skolai, problema niekur nedingsta. Ji tik perkeliama į ateitį.
Čia svarbu atskirti vienkartines investicijas nuo nuolatinių įsipareigojimų. Vienkartinį infrastruktūros ar karinės technikos pirkimą galima finansuoti pagal atskirą ilgalaikį planą. Tačiau nuolat didėjančioms pensijoms, atlyginimams ar kitoms pasikartojančioms išlaidoms būtinos patikimos, pasikartojančios pajamos. Priešingu atveju kiekvienais metais valstybė turi rinktis: didinti mokesčius, mažinti kitas išlaidas arba skolintis dar daugiau.
Tai nereiškia, kad visas valstybės išlaidas reikia vertinti vien pagal tai, ar jos iš karto atsiperka. Švietimas, sveikata, socialinis saugumas ir gynyba turi platesnę visuomeninę vertę. Tačiau kiekvienam naujam įsipareigojimui turi būti aiškiai įvardyta jo kaina, finansavimo šaltinis ir ilgalaikės pasekmės.
Pajamų augimo prielaidos nėra garantija
Kitas klausimas – ar valstybės pajamų prognozės pakankamai atsargios. Mokesčių pajamos priklauso ne tik nuo įstatymuose nustatytų tarifų, bet ir nuo ekonomikos augimo, darbo užmokesčio, vartojimo, pelningumo bei mokesčių surinkimo. Todėl planuojamos pajamos iš šešėlio mažinimo ar spartesnio ekonomikos augimo neturėtų būti laikomos garantuotu finansavimo šaltiniu, kol rezultatai dar nepasiekti.
Valstybės kontrolė yra pabrėžusi, kad Lietuvoje mokesčių surinkimo potencialas dar nėra išnaudotas, o pridėtinės vertės mokesčio atotrūkis išlieka viena iš problemų. Tačiau būsimo geresnio surinkimo negalima iš anksto paversti nuolatinių išlaidų finansavimo garantija.
Taip pat atsargiai vertinčiau prielaidą, kad augant užimtumui ir atvykstant užsienio darbuotojams savaime išsispręs ilgalaikio pensijų finansavimo klausimas. Atvykę darbuotojai gali prisidėti prie pajamų augimo ir socialinio draudimo įmokų, tačiau jų poveikis priklauso nuo užimtumo trukmės, darbo užmokesčio, šeimų atvykimo, išvykimo ir ilgalaikių teisių į socialines išmokas. Migracija gali padėti, bet negali pakeisti ilgalaikės demografinės ir fiskalinės strategijos.
Galiausiai, pelno mokesčio pajamos priklauso nuo įmonių pelningumo ir ekonomikos ciklo. Jų augimas gali būti palankus biudžetui, tačiau jo nereikėtų laikyti nekintamu, ypač jei ekonomikos augimas lėtėja ar išorės paklausa silpnėja.
Kodėl 60 proc. BVP nėra saugumo garantija?
Lietuvos ekonomika maža ir atvira, todėl išorės sukrėtimai – energijos kainų šuoliai, eksporto sulėtėjimas ar geopolitinė krizė – gali greitai paveikti ekonomikos augimą ir biudžeto pajamas. Valstybės kontrolė įspėja, kad iki 2029 m. skolos aptarnavimo išlaidos gali artėti prie 1,8 mlrd. eurų. Tai pinigai, kuriuos reikės skirti palūkanoms, o ne naujoms mokykloms, ligoninėms, infrastruktūrai ar gynybos pajėgumams.
Maža skola savaime negarantuoja gero biudžeto, kaip ir didelė skola savaime nereiškia krizės. Tačiau spartus skolos augimas, didelis deficitas ir neaiškus nuolatinių išlaidų finansavimas mažina valstybės galimybes reaguoti į ateities iššūkius. Būtent tai ir yra fiskalinė erdvė – galimybė pasiskolinti ar padidinti išlaidas tada, kai to iš tiesų prireikia, nesukeliant grėsmės valstybės finansų tvarumui.
Todėl klausimas nėra, ar Lietuva apskritai gali skolintis. Klausimas – ar šiandien skolindamiesi išsaugome galimybę skolintis rytoj, kai pasirinkimo gali nebelikti.
Mano vertinimu, 2027 m. biudžetui reikia ne vien ambicingų išlaidų pažadų, bet ir aiškaus atsakymo į tris klausimus: kurios išlaidos yra būtinos, kokiais tvariais pajamų šaltiniais jos bus finansuojamos ir kaip bus mažinamas deficitas, jei ekonomika augs lėčiau, nei tikimasi.
Nes kai ateis laikas konsoliduoti biudžetą, įsivaizduojamas pasaulis nepadės. Padės tik iš anksto priimti sprendimai, atsakingai suplanuotos išlaidos ir realistiškas valstybės finansų vertinimas.
About the Author
