Raminta Girtavičiūtė, „Motieka ir Audzevičius“ vyresnioji teisininkė
Dirbtinis intelektas (DI) daugeliui tapo kasdieniu darbo įrankiu – nuo tekstų ir vaizdų kūrimo, redagavimo, vertimo iki duomenų apdorojimo bei kitų užduočių. Vis dažniau DI vartotojai į „pasaulį“ išleidžia vien DI sukurtus produktus. Tačiau kuo sparčiau vystosi DI, tuo sunkiau atskirti, kada turinio autorius žmogus, o kada – DI. Paviešindami tokį turinį, DI naudotojai ne visuomet susimąsto, kad tam tikrais atvejais gali kilti pareiga aiškiai nurodyti, kad turinys buvo sukurtas ar pakeistas pasitelkiant DI. Vis dėlto DI naudojimas turiniui kurti ir keisti jau yra reglamentuojamas teisės aktais, o reikalavimai dėl tokio turinio skaidrumo tampa vis aiškesni.
Kad padėtų atsakyti į kylančius klausimus, ES parengė Dirbtinio intelekto aktą, kuris numato skaidrumo reikalavimus tam tikram DI sugeneruotam ar modifikuotam turiniui, o Europos Komisija elgesio kodekse detalizuoja, kaip šie reikalavimai galėtų būti įgyvendinami praktiškai.
Didieji DI rinkos žaidėjai suskubo šiuos reikalavimus įgyvendinti ir tuo nereikėtų stebėtis, nes priežiūros institucijos įprastai yra linkusios griežtai bausti pirmiausia lyderiaujančias bendroves.
Didžiosios DI bendrovės skaidrumo reikalavimus įgyvendina ne vien dėdamos „AI“ etiketę. Jie kuria techninius mechanizmus, leidžiančius nustatyti turinio kilmę, – nuo nematomų vandens ženklų iki skaitmeniniu parašu patvirtintų metaduomenų. Tad ko iš jų būtų galima pasimokyti arba į ką atkreipti dėmesį naudojant įrankius?
Kaip didieji DI rinkos žaidėjai įgyvendina reikalavimus?
Didžiosios rinkos žaidėjos, kaip „Anthropic“, „Claude“ DI modelio kūrėja, „OpenAI“ ir „Google“, siekdamos įgyvendinti DI akto reikalavimus, taiko du pagrindinius būdus.
Pirmasis – nematomas vandens ženklas tekste. Jis įterpiamas tiesiai į sugeneruotą tekstą, todėl vartotojas jo nemato, o jis nekeičia teksto prasmės ar skaitomumo. Kadangi žyma yra pačiame tekste, ji gali keliauti kartu su tekstu jį nukopijavus ir kai kuriais atvejais išlikti net po redagavimo.
Antrasis – metaduomenys, kuriuose pateikiama informacija apie tai, iš kur turinys atsirado, kaip jis buvo sukurtas ar redaguotas. Kitaip tariant, DI sistema prie sukurto turinio gali palikti skaitmeninę kilmės žymą, metaduomenis, nurodančius, kad turinys buvo sukurtas ar pakeistas naudojant konkrečią sistemą. Reikia turėti galvoje, kad šiuo atveju vartotojas nebūtinai matys didelę „sukurta DI“ etiketę. Informacija apie turinio kilmę gali būti paslėpta techniniame sluoksnyje ir pastebima tik nuskaičius ją specialiomis priemonėmis.
Vis dėlto įmonės pabrėžia svarbų šių technologijų ribotumą. Žyma nebūtinai reiškia, kad DI sistema yra pirminis turinio autorius. Pavyzdžiui, žmogus gali pasitelkti DI sistemą tik teksto korektūrai, vertimui ar santraukai, tačiau galutinis rezultatas vis tiek gali turėti DI žymą. Analogiškai, jei žymos nėra, tai dar nereiškia, kad DI nebuvo naudotas. Ji gali tapti neaptinkama tekstą stipriai redagavus, perfrazavus, išvertus ar sujungus su kitu turiniu. Failų metaduomenys taip pat gali dingti keičiant formatą, darant ekrano kopiją ar kitaip apdorojant failą.
Pačios rinkos žaidėjos atkreipia dėmesį ir į kitą problemą – ar nesukuriama per daug skirtingų žymėjimų? Jei internete atsiras daug tarpusavyje persidengiančių DI ir teisinių įspėjimų, vartotojui gali būti dar sunkiau suprasti, ką konkreti žyma reiškia.
Dėl šios priežasties rinkos žaidėjos bendradarbiauja tarpusavyje – tarp jų „Apple“, „ElevenLabs“, „Kakao“, „NVIDIA“ ir „OpenAI“ – ir siekia skatinti tarpusavyje suderinamų vandens ženklų bei turinio kilmės standartų naudojimą. Tai svarbu, nes DI turinys nesibaigia toje platformoje, kurioje buvo sukurtas. Vaizdas iš vienos sistemos gali būti įkeltas į kitą platformą, redaguojamas, persiunčiamas ar naudojamas kitame kontekste. Todėl vienos bendrovės viduje veikianti sistema ilgainiui būtų mažai naudinga, jei kitos sistemos jos neatpažintų.
Ką tai reiškia verslui ir turinio kūrėjams?
Ir čia grįžtame prie DI akto skaidrumo reikalavimų esmės. Šio reguliavimo tikslas nėra apsunkinti kiekvieną DI panaudojimo atvejį ar riboti DI kaip kūrybinio ar produktyvumo įrankio naudojimą. Pavyzdžiui, jei reklamoje DI pagalba sukuriamas animacinis kačiukas, dainuojantis apie produktą, jo fiktyvus ir kūrybinis pobūdis paprastai yra akivaizdus. Žmogus supranta, kad mato išgalvotą turinį, todėl tokia reklama savaime nesukuria rizikos, kad žmogus bus suklaidintas dėl to, kas yra tikra, o kas – išgalvota.
Reguliavimo poreikis kyla dėl situacijų, kai DI sukurtas ar pakeistas turinys gali būti palaikytas tikru ir dėl to daryti įtaką žmogaus elgesiui. Pavyzdžiui, pasitelkus DI gali būti sugeneruotas realistiškas įžymybės atvaizdas, sudarant įspūdį, kad ji naudoja ar rekomenduoja tam tikrą produktą, nors iš tiesų šis asmuo su produktu neturi nieko bendro. Tokiu atveju žmogus, nežinodamas, kad turinys buvo sukurtas ar pakeistas DI, gali jį palaikyti autentišku ir priimti sprendimus remdamasis klaidingu įspūdžiu. Todėl, be kitų galimų teisinių klausimų, susijusių, pavyzdžiui, su asmens atvaizdo naudojimu, skaidrumo požiūriu svarbu užtikrinti, kad žmogus suprastų, jog matomas turinys buvo sukurtas ar pakeistas pasitelkiant DI.
Nors DI skaidrumo reikalavimai ir rinkos dalyvių siūlomi techniniai sprendimai savaime šios problemos neišsprendžia, jų praktinė reikšmė tampa vis didesnė. Atsirandant daugiau priemonių, leidžiančių tam tikrais atvejais patikrinti turinio kilmę ar nustatyti DI panaudojimo požymius, verslui tampa vis svarbiau įvertinti, kaip buvo sukurtas viešai pateikiamas turinys. Sąmoningas DI naudojimo nutylėjimas ar klaidinantis teiginys, kad turinys yra visiškai originalus, gali kelti reikšmingą reputacinę žalą.
Todėl verslui svarbu ne tik klausti „ar naudojame DI?“, bet ir „kaip jį naudojame, kas peržiūri rezultatą, kas už jį atsako ir kaip apie DI panaudojimą komunikuojame savo klientams?“.
DI žymėjimas – tik pirmas žingsnis
Didžiųjų rinkos žaidėjų pavyzdžiai rodo, kad DI turinio skaidrumas tampa ne vien teisiniu, bet ir techniniu iššūkiu.
„Anthropic“ daug dėmesio skiria nematomiems vandens ženklams ir failų kilmės metaduomenims. „OpenAI“ renkasi kelių skirtingų signalų kombinaciją. „Google“ daug dėmesio skiria „SynthID“, C2PA ir tarpusavyje suderinamų sprendimų kūrimui.
Visų jų sprendimuose kartojasi ir tas pats įspėjimas – joks techninis žymėjimas nėra tobulas. Metaduomenys gali būti pašalinti, vandens ženklai gali būti prarasti ar tapti neaptinkami, o pats faktas, kad turinys buvo apdorotas DI, nebūtinai pasako, kiek DI prisidėjo prie galutinio rezultato.
Todėl ateityje, tikėtina, kalbėsime ne vien apie „AI“ ikonėlę šalia turinio. Vis svarbesnis taps visas turinio kelias – nuo jo sukūrimo iki publikavimo ir tolesnio dalijimosi.
O verslui pagrindinė taisyklė išlieka gana paprasta: DI naudoti galima ir verta, tačiau kartu reikia suprasti, kada žmogus yra turinio kūrėjas ir redaktorius, o kada DI tampa pagrindiniu jo autoriumi. Nuo to priklausys ne tik tai, kaip turinį reikės žymėti, bet ir kiek skaidri bus pati komunikacija su auditorija.
About the Author
