Paslaugas teikiančių bendrovių direktoriams sprendimus neretai tenka priimti skubiai. Tai gali būti naujos sutarties pasirašymas, papildomų įsipareigojimų klientui prisiėmimas, sprendimai dėl personalo, paslaugų teikimo tęstinumo ar resursų paskirstymo. Ne visada tokiose situacijose yra galimybė operatyviai gauti valdybos pritarimą, ypač kai valdyba faktiškai neveikia arba dalis jos narių yra nepasiekiami, pavyzdžiui, šventiniu laikotarpiu. Tokiais atvejais gali kilti klausimas, ar direktoriaus sprendimas, priimtas be valdybos žinios ar pritarimo, yra teisėtas, ar jis saisto bendrovę ir ar direktoriui dėl to gali kilti asmeninė atsakomybė. Įžvalgomis šia tema dalijasi advokatų kontoros COBALT asocijuota teisininkė Roberta Iškauskaitė.
Pagal Lietuvos teisę, bendrovės direktorius veikia kaip vienasmenis valdymo organas, atsakingas už bendrovės veiklos organizavimą ir atstovavimą jos vardu santykiuose su trečiaisiais asmenimis. Tai reiškia, kad jis įprastai turi teisę savarankiškai priimti sprendimus, susijusius su kasdiene bendrovės veikla, ir prisiimti įsipareigojimus, kurie yra būtini paslaugų teikimui užtikrinti. Kasdienės veiklos srityje direktoriaus savarankiškumas siejamas ne tik su jo diskrecija veikti, bet ir su jam tenkančiomis fiduciarinėmis, t. y. pasitikėjimu tarp įmonės ir jos vadovo grįstomis bei imperatyviomis pareigomis, todėl sprendimų nepriėmimas ar nepagrįstas delsimas tam tikrais atvejais gali būti vertinamas kaip pareigų nevykdymas.
Teismų praktikoje pabrėžiama, kad kasdienės veiklos sprendimai įprastai patenka į direktoriaus kompetenciją. Tai ypač aktualu tais atvejais, kai bendrovėje nėra sudaryta valdyba arba ji faktiškai nedalyvauja operatyviame sprendimų priėmime. Vien tai, kad sprendimas buvo priimtas be atskiro valdybos pritarimo, savaime dar nereiškia, jog direktorius viršijo savo įgaliojimus, sako R. Iškauskaitė: „Pavyzdžiui, jei paslaugų teikimo bendrovės direktorius skubiai pasirašo trumpalaikę paslaugų sutartį su klientu tam, kad būtų užtikrintas paslaugų tęstinumas ar išvengta sutartinių sankcijų, toks sprendimas įprastai laikomas kasdienės veiklos dalimi. Tokiais atvejais jis patenka į direktoriaus kompetenciją.“
Vis dėlto direktoriaus teisės nėra neribotos. Jo kompetenciją gali apibrėžti Akcinių bendrovių įstatymas, bendrovės įstatai ar valdybos sprendimai. Praktikoje dažnai nustatoma, kad tam tikri reikšmingi sprendimai, pavyzdžiui, dėl didelės vertės sandorių, ilgalaikių finansinių įsipareigojimų ar esminių veiklos pokyčių, turi būti priimami tik gavus kito bendrovės organo pritarimą. Tokie apribojimai pirmiausia galioja bendrovės vidaus santykiuose.
„Kita vertus, jeigu direktorius be valdybos ar akcininkų pritarimo sudaro didelės vertės, ilgalaikę paskolos, finansavimo ar investicinę sutartį, kuri nėra būtina kasdieniam paslaugų teikimui, tokia situacija jau gali būti vertinama kaip peržengianti kasdienės veiklos ribas. Trumpai tariant, sprendimo galiojimas priklauso ne vien nuo to, ar buvo gautas valdybos pritarimas, bet ir nuo sprendimo pobūdžio, jo ryšio su kasdiene veikla ir trečiųjų asmenų sąžiningumo“, – pažymi R. Iškauskaitė.
Kaip vertinamas sprendimo teisėtumas
Vertinant, ar direktoriaus sprendimas galioja, svarbu atskirti bendrovės vidaus santykius ir jos santykius su trečiaisiais asmenimis.
Vidaus santykiuose vertinama, ar direktorius laikėsi jam nustatytų įgaliojimų, ar veikė pagal bendrovės vidaus taisykles ir ar vykdė pareigas bendrovės interesais. Santykiuose su trečiaisiais asmenimis didžiausias dėmesys skiriamas jų apsaugai ir teisėtiems lūkesčiams.
Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad jeigu trečiasis asmuo, sudarydamas sandorį su bendrove, galėjo pagrįstai manyti, jog direktorius turi teisę priimti atitinkamą sprendimą, toks sprendimas įprastai saisto pačią bendrovę. Tai galioja ir tais atvejais, kai buvo pažeistos bendrovės vidaus taisyklės.
Pavyzdžiui, jei klientas sudaro paslaugų sutartį su bendrove, bendrauja su jos direktoriumi ir neturi jokio pagrindo abejoti jo įgaliojimais, vėliau vien tai, kad nebuvo gautas valdybos pritarimas, paprastai nesudaro pagrindo nepripažinti sutarties galiojimo.
Kitaip situacija vertinama tais atvejais, kai trečiasis asmuo žinojo arba objektyviai galėjo žinoti, kad direktorius neturėjo teisės veikti be valdybos ar akcininkų pritarimo. Tokiais atvejais sprendimas gali bendrovės neįpareigoti, o atsakomybė gali kilti tiek direktoriui, tiek kitai sandorio šaliai.
„Galima teigti, kad be valdybos pritarimo direktorius gali priimti sprendimą tada, kai sprendimas patenka į kasdienės veiklos ribas, nėra aiškiai apribotas įstatuose ar valdybos sprendimuose ir trečiasis asmuo neturi pagrįstų abejonių dėl direktoriaus įgaliojimų. Tokiais atvejais sprendimas paprastai galioja ir saisto bendrovę“, – apibendrina R. Iškauskaitė.
Kur baigiasi teisė veikti ir prasideda atsakomybė
Kitaip vertinamos situacijos, kai sprendimas yra reikšmingas, susijęs su neeiliniais įsipareigojimais, prieštarauja aiškiems bendrovės organų sprendimams arba sukelia reikšmingą žalą bendrovei. Tokiais atvejais sprendimas gali būti ginčijamas, o direktoriui gali kilti asmeninė civilinė atsakomybė, pasireiškianti pareiga atlyginti bendrovei ar jos kreditoriams padarytą žalą. Pareiga gali kilti, jei nustatoma, kad direktoriaus asmeniškai ar jam sprendimo teise dalyvaujant priimti sprendimai neatitiko įprastos verslo praktikos, buvo priimti pažeidžiant teisės aktų ar bendrovės steigimo dokumentų nustatytą tvarką, pažeistos fiduciarinės pareigos, viršyti įgaliojimai ar akivaizdžiai peržengta protinga ūkinė-komercinė rizika.
Todėl, prieš priimdamas sprendimą be valdybos pritarimo, direktorius turėtų sau atsakyti į tris pagrindinius klausimus: ar sprendimas priskirtinas kasdienei veiklai, ar trečiasis asmuo gali pagrįstai manyti, kad direktorius turi teisę taip veikti, ar sprendimas priimamas sąžiningai ir bendrovės interesais.
Būtent šių aplinkybių visuma praktikoje ir lemia, ar sprendimas bus laikomas teisėtu, ar jis saistys bendrovę ir ar direktoriui dėl tokio sprendimo gali kilti asmeninė atsakomybė.
Teismų praktika rodo, kad vertinant direktoriaus atsakomybę reikšmę turi ne tik pats sprendimas, bet ir tai, kaip jis buvo priimtas. Esminė reikšmė teikiama sprendimo priėmimo procesui, ar jis buvo pagrįstas pakankama informacija, priimtas sąžiningai, nesant interesų konflikto ir neviršijant direktoriui suteiktų įgaliojimų. Tokiomis aplinkybėmis direktoriui paliekama diskrecija prisiimti protingą ūkinę-komercinę riziką. Vien tai, kad sprendimas vėliau pasirodė nuostolingas ar nebuvo pasiektas konkretus ekonominis rezultatas, savaime nereiškia jo neteisėtumo ar asmeninės atsakomybės atsiradimo, kadangi kiekvienu atveju būtina nustatyti ir direktoriaus kaltę.
Praktikoje riziką reikšmingai mažina tai, ar direktorius gali pagrįstai parodyti, jog prieš sprendimą buvo įvertintos faktinės ir finansinės aplinkybės, apsvarstytos alternatyvos, įvertintos rizikos ir visa tai tinkamai pagrįsta. Todėl net ir skubiai veikdamas direktorius turėtų fiksuoti sprendimo motyvus bei skubos priežastis ir apie priimtą sprendimą kiek įmanoma operatyviau informuoti valdybą ar akcininkus.
Kitaip tariant, praktikoje dažniausiai vertinama ne tai, ar sprendimas buvo sėkmingas, o ar jis buvo priimtas laiku, apgalvotai ir bendrovės interesais.
About the Author
