Simonas Nikartas, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto docentas, kriminologas
Po kelerių metų, praleistų kalėjime, Adrianas kiekvieną rytą pabunda su palengvėjimu. Ant jo kulkšnies prisegta apykojė jam tapo bilietu į laisvę: galimybe valgyti naminį maistą, naudotis telefonu, bendrauti su artimaisiais ir iš naujo planuoti ateitį. „Čia kur kas daugiau laisvės nei tenai. Išėjęs pradėjau ją labiau vertinti, žiūrėti į gyvenimą, kažko siekti“, – pasakoja vyras, kuris iš kalėjimo buvo paleistas lygtinai.
Panašią patirtį liudija ir Kęstas, nuteistas laisvės apribojimo bausme. Jam naktinis buvimas namuose tapo išoriniu ramsčiu, padėjusiu išbristi iš chaotiško naktinio gyvenimo bei priklausomybių: „Mano miego režimas anksčiau būdavo eiti miegoti ketvirtą ryto. Dabar dešimtą vakaro jau miegu, keliuosi penktą, susiradau darbą – man ši priemonė išėjo į naudą, davė motyvacijos susitvarkyti“. Šios patirtys rodo, kad elektroninis stebėjimas gali būti veiksmingesnė ir humaniškesnė priemonė nei įkalinimas.
Vis dėlto greta šių sėkmės istorijų egzistuoja ir kitos, skaudesnės elektroninio stebėjimo patirtys. Vasaros vidurdienį prekybos centre Mindaugas pajunta, kaip jį perveria apsaugos darbuotojo žvilgsnis. Žvilgsnis krypsta ne į veidą, o į masyvų pilko plastiko „riestainį“ virš sportbačio.
„Jie juk nežino, už ką tu su ta apykoje vaikštai. Galvoja: gal čia koks žudikas eina? Ir stovi, spaudžia tave akimis“, – atsidūsta vyras, nuteistas už vairavimą išgėrus. Kitoje šalies pusėje Mikas, pirmą kartą už nesunkų nusikaltimą nuteistas jaunuolis, kas rytą žengdamas į daugiabučio liftą nerimauja, kad kas nors neįeitų kartu: pamatęs kaimyną, jis spaudžia atsitiktinio aukšto mygtuką ir sprunka į laiptinę, kad tik niekas nepastebėtų po laisvomis kelnėmis slepiamo prietaiso. O jauna moteris Monika vakarais pleistrais bando pridengti prietaiso paliktas žaizdas.
Šios prieštaringos patirtys atsidūrė Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto kriminologų Simono Nikarto ir Loretos Matačiūtės tyrimo „STEBIMI“ centre. Lietuvos mokslo tarybos finansuojamo projekto (sutarties Nr. S-MIP-24-20) tyrimas, kuriame interviu buvo atlikti su pusšimčiu dalyvių (nuteistųjų, teisėjų, probacijos pareigūnų), parodė, kad elektroninis stebėjimas gali būti sėkminga priemonė, jeigu ji taikoma individualizuotai ir laikantis žmogaus teisių standartų.
Lietuvoje elektroninis stebėjimas dažniausiai taikomas kaip intensyvi priežiūra (asmens buvimo vietų kontrolė elektroninio stebėjimo priemonėmis). Per pastaruosius kelerius metus jos mastas šalyje išaugo dešimtimis kartų. Jei 2019 m. Lietuvos probacijos tarnybos duomenimis intensyvi priežiūra buvo taikyta vos 79 asmenims, tai 2024 m. šis skaičius pasiekė 2 727, o bendras elektroniniu būdu stebimų asmenų skaičius viršijo 3,4 tūkstančio. 2025 m. šis skaičius kiek mažėjo – elektroninis stebėjimas buvo taikomas 2 753 nuteistiesiems.
Kriminologijoje šis reiškinys žinomas kaip tinklo plėtimo („net-widening“) efektas: priemonė, kurta kaip alternatyva įkalinimui, praktikoje pradedama taikyti asmenims, kurie anksčiau būtų gavę gerokai švelnesnes, laisvėje vykdomas bausmes.
Būtent čia išryškėja vadinamasis institucinės patirties kontrastas. Buvusiems kaliniams apykojė reiškia sugrąžintą laisvę, nes jie jaučia aiškią ribą tarp kalėjimo kameros ir namų, todėl suvaržymus priima kaip suprantamą kontrolę. Tačiau tie, kurie teisti pirmą kartą ir neturi įkalinimo patirties, dažnai suvokia ją kaip papildomą, stigmatizuojančią ir traumuojančią bausmę. Žmonės išgyvena gėdą, izoliuojasi nuo draugų, kaimynų ar net vengia rodytis savo vaikų darželiuose.
Kaip interviu prisipažino Gailius: „Nematau naudos man asmeniškai. Aš geriau jau mėnesį laiko praleisčiau tenai kažkur, nei dabar metus laiko. Per tuos metus negaliu su vaikais išvažiuoti su nakvyne. Į savo vaikų darželį, aišku, neinu, stengiuosi nesirodyti.“
Didžiausia sistemos problema tyrėjai įvardija individualizavimo stoką. Lietuvoje dominuojanti elektroninio stebėjimo forma – intensyvi priežiūra. Tai probacijos arba laisvės apribojimo bausmės dalis, kai nuteistojo dienotvarkė ir buvimo vieta valandų tikslumu kontroliuojama per elektroninio stebėjimo įrangą.
Ši intensyvi priežiūra neretai gana šabloniškai skiriama pirmą kartą nuteistiems neblaiviems vairuotojams ar už finansinius nusikaltimus teistiems asmenims, nors jų padaryti nusikaltimai nesudaro pagrindo poreikiui kontroliuoti jų buvimą tam tikrose vietose. Už smurtą artimoje aplinkoje nuteistas asmuo kartais įpareigojamas naktimis būti bute kartu su auka, todėl kilus konfliktui net negali išeiti pravėdinti galvos, nerizikuodamas pažeisti intensyvios priežiūros sąlygų. Kaip teigė tyrimo dalyviai, pasitaiko ir kuriozinių atvejų, kai intensyvią priežiūrą teismas paskiria ligotam, sunkiai vaikščiojančiam, net paralyžiuotam žmogui ar devyniasdešimtmečiui senoliui.
Nuteistieji dėl jų nešiojamos apykojės vizualumo susiduria su praeivių žvilgsniais, didesniu prekybos centrų apsaugininkų dėmesiu, kai kada ir nedraugiškais komentarais. Apykojės dėvėjimas jiems sukelia gėdos jausmą, jie stengiasi ją slėpti, nesilankyti vietose, kur gali sutikti pažįstamų žmonių. Čia mokslininkai atranda paralelę su Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) jurisprudencija.
Didžiosios kolegijos byloje „Svinarenko and Slyadnev v. Russia“ EŽTT pripažino, kad kaltinamųjų laikymas metaliniame narve teismo salėje žemina žmogaus orumą būtent dėl viešo fizinio demonstravimo. Analogiškai „Gorodnitchev v. Russie“ ir „Hénaf v. France“ bylose teismas pabrėžė, kad kaltinamojo viešas demonstravimas su antrankiais, kai asmuo nekelia realaus pavojaus ar smurto rizikos, yra neproporcinga intervencija, pažeidžianti žmogaus teisę į orumą.
Būtent dėl šio viešo demonstravimo ir stigmatizavimo apykojė socialinėje erdvėje virsta savotišku „skaitmeniniu narvu“, atliekančiu panašią ženklinimo funkciją, kaip narvas ar antrankiai, kurie visuomenei signalizuoja, kad dėvintis apykoję žmogus gali būti pavojingas nusikaltėlis. Jei priemonė skiriama asmeniui, nekeliančiam realios grėsmės, arba tęsiasi nepagrįstai ilgai, ji peržengia leistinos bausmės ribas ir virsta orumą žeminančiu elgesiu.
Be to, techninė įranga vis dar išlieka „lyčiai akla“, sukurta standartiniam vyro kūnui, moterims ji ne tik kelia fizinį skausmą ir trina odą, bet ir sukelia gilesnius išgyvenimus dėl priemonės estetinio poveikio bei apribojimų. Viena tyrime dalyvavusi moteris atviravo apie nuolatinį poreikį slėptis nuo aplinkinių: „Vasarą negali užsidėti suknelės ar šortų, nes akivaizdžiai matosi ir žmonės iškart atkreipia dėmesį. Nuolat tenka dėtis ilgas kelnes, slėpti net nuo savo šeimos narių“.
Nėra tikslinga visiškai atsisakyti elektroninio stebėjimo, tačiau svarbu riboti formalų ir šablonišką šios priemonės taikymą bei skirti daugiau dėmesio jos individualizavimui. Kaip projekto tyrėjai, siūlome Baudžiamajame kodekse nustatyti aiškius intensyvios priežiūros taikymo kriterijus: ją sieti su pakartotinio nusikalstamo elgesio rizika, ypač susijusia su asmens judėjimu ar grėsme kitiems asmenims, bei riboti intensyvios priežiūros taikymą pirmą kartą nuteistiems už nesunkius ir nesmurtinius nusikaltimus.
Taip pat rekomenduojame įstatyme įtvirtinti pareigą teismui vertinti asmens amžių, sveikatos būklę ir apriboti šios priemonės taikymą nepilnamečiams. Siekiant sumažinti elektroninio stebėjimo stigmatizuojantį poveikį svarbu būtų naudoti technologijas, užtikrinančias minimalų vizualumą ir maksimalų jos patogumą.
Galiausiai siūlome riboti šios priemonės taikymą tais atvejais, kai ji tiesiogiai prieštarautų resocializacijos interesams – pavyzdžiui, reikšmingai trukdytų asmeniui įsidarbinti, dirbti, rūpintis vaikais ar palaikyti šeimos ryšius. Technologijos baudžiamojoje justicijoje gali tapti tiltu į laisvę, tačiau tik tol, kol jos netampa aklu ir orumą žeminančiu atpildo įrankiu.
About the Author
