Vietname naujųjų metų pradžią neretai lydi apsilankymas pas būrėją – vieni nori sužinoti, kaip seksis meilės reikalai, kiti klausia apie sveikatą, šeimą, sėkmę ar ateitį. 2022-ųjų pradžioje pas būrėją apsilankiusi Viet Trinh Nguyen nė nenumanė, kad apsilankymas taps kone pranašiškas – būrėja pasiteiravo, ar mergina neplanuoja tais metais išvykti studijuoti į užsienį. Tokia mintis Viet Trinh tuomet atrodė sunkiai įsivaizduojama – ji jau buvo įstojusi į universitetą ir savo ateitį siejo su gimtąja šalimi. Tačiau vos po kelių mėnesių gyvenimas pasisuko visai kita linkme.
„Pamenu, kad į būrėjos klausimą atsakiau neigiamai, nes jau buvau įstojusi į universitetą. Kodėl turėčiau išvažiuoti į užsienį?“ – prisimena Viet Trinh.
Vis dėlto netikėtai pasikeitus šeimos aplinkybėms planus teko keisti ir tuometinei pirmakursei. Praėjus vos keliems mėnesiams po apsilankymo pas būrėją, tai, kas Viet Trinh atrodė sunkiai įsivaizduojama, tapo tikrove – ji paliko Vietnamą ir išvyko į Italiją.
„Atvykau į Italiją vos devyniolikos, jaučiausi visiškai pasimetusi. Neturėjau aiškaus plano, ką veiksiu ateityje, o šalia nebuvo žmogaus, kuris būtų galėjęs patarti ar parodyti kryptį“, – pasakoja ji.
Vietoj kelionės namo – dar viena nauja šalis
Iš pradžių Viet Trinh neplanavo Italijoje pasilikti ilgam – ketino čia baigti studijas, o vėliau grįžti į gimtąjį Vietnamą. „Pradėti gyvenimą naujoje šalyje nebuvo lengva, o ypač sunkiai sekėsi pirmąjį studijų semestrą – daug verkiau, nes nesuprasdavau, apie ką kalbama paskaitose“, – prisimena ji.
Tačiau per kelerius metus pasikeitė ne tik jos kasdienybė, bet ir planai. Apie tai, kas laukia baigus studijas, Viet Trinh rimčiau susimąstė 2025-ųjų žiemą, penkiems mėnesiams išvykusi pagal mainų programą į Čekiją.
Per vieną iš baigiamųjų atsiskaitymų dėstytojas jos paklausė, ką ji norėtų veikti baigusi universitetą ir kaip įsivaizduoja savo profesinę ateitį. „Atrodytų, visai paprasti klausimai, tačiau jie privertė mane rimtai susimąstyti“, – sako Viet Trinh.
Iki tol mergina buvo nusiteikusi baigti studijas ir grįžti į Vietnamą, tačiau po šio pokalbio ėmė svarstyti ir kitas galimybes. Viena jų buvo praktika užsienyje. Netrukus Viet Trinh jau rinkosi iš trijų pasiūlymų – likti Čekijoje ir dirbti su savo dėstytoju, vykti į universitetą Stambule arba atlikti praktiką Kauno technologijos universitete (KTU).
Po pokalbio su KTU atstovais Viet Trinh nusprendė rinktis Kauną, tačiau tuomet teko skubėti – paraiškai parengti, reikalingiems parašams surinkti ir dokumentams pateikti ji turėjo vos dvi dienas. Galiausiai Viet Trinh gavo stipendiją ir atvyko į Lietuvą.
„Dažnai sakoma, kad kai ko nors iš tiesų nori ir esi pasirengęs dėl to stengtis, tau padeda pati visata“, – sako ji. Vis dėlto, Viet Trinh nemano, jog jai tiesiog pasisekė. Pasak jos, ne mažiau svarbu buvo pačiai imtis veiksmų, net jei tuo metu ne visada jautėsi užtikrinta.
„Turėjau pateikti paraišką, pasiruošti, prašyti pagalbos, dalyvauti pokalbiuose ir priimti nelengvus sprendimus. Kai supratau, ko noriu, nebeliko nieko kito, kaip pabandyti. Dabar KTU man yra tarsi durys į ateitį“, – sako Viet Trinh.
Į Kauną atsivežė itališką energiją
Atvykdama į Lietuvą Viet Trinh nelabai žinojo, ko tikėtis. Apie šalį ir jos žmones buvo girdėjusi nedaug, o iš to, ką spėjo perskaityti ir pamatyti internete, suprato, jog lietuviai santūrūs, rimti ir ne itin linkę kalbinti nepažįstamuosius. Po gyvenimo Pietų Italijoje tai atrodė nemažas kontrastas. „Pietų Italijoje netrūko nei saulės, nei juoko, nei atviro bendravimo“, – sako ji.
Italijoje Viet Trinh ne tik studijavo, bet ir dirbo restorane, todėl kasdien bendravo su daugybe žmonių. Anot jos, būtent ten ji pati tapo atviresnė ir drąsesnė, įprato lengvai užmegzti pokalbį net su visai nepažįstamais žmonėmis.
Kaune jos energiją pastebėjo ir aplinkiniai. Jau antrąją praktikos dieną viena iš kolegių universitete nustebusi paklausė, kaip jai pavyksta nuolat šypsotis ir iš kur ji turi tiek energijos.
Tąkart Viet Trinh prisipažįsta kiek sutrikusi ir nežinojusi, ką atsakyti. Dabar ji turi atsakymą: „Manau, kad tiesiog atsivežiau su savimi į Lietuvą dalį Pietų Italijos energijos.“
Praktika KTU Tarptautinių ryšių departamente Viet Trinh leido į jai gerai pažįstamą situaciją pažvelgti iš kitos pusės. Studentų registracijos dienų metu ji sutiko daugybę jaunuolių, kurie ką tik buvo atvykę į svetimą šalį, bandė susigaudyti naujame universitete ir nerimavo dėl dalykų, kurie jai pačiai prieš kelerius metus buvo lygiai tokie pat svetimi. „Labai greitai supratau, kaip jie jaučiasi, nes pati buvau tai patyrusi“, – sako ji.
Dar vieną pažįstamą situaciją Viet Trinh pamatė pradėjusi dirbti su studentų užklausomis. Studijuodama Italijoje ji pati ne kartą siuntė laiškus su užklausomis universiteto darbuotojams ir, jei jų atsakymas užtrukdavo, laišką pakartodavo. Tik pradėjusi praktiką KTU ji pamatė, kiek daug tokių laiškų kasdien pasiekia Tarptautinių ryšių departamentą. „Prisiminusi, kokia pati buvau, dabar šiek tiek gėdijuosi“, – juokiasi Viet Trinh.
Santūrūs, bet nuoširdūs – tokius lietuvius pažino Viet Trinh
Gyvenimas Lietuvoje Viet Trinh pateikė ir daugiau netikėtumų. Vienas jų – supratimas, kad klausimai, kuriuos Vietname galima drąsiai užduoti net ką tik sutiktam žmogui, čia gali nuskambėti pernelyg asmeniškai.
Viet Trinh pasakoja, kad gimtinėje visai įprasta pasiteirauti apie žmogaus amžių, šeimą, santykius, darbą ar ateities planus. Tokie klausimai nebūtinai laikomi smalsavimu – priešingai, jais dažnai parodomas susidomėjimas pašnekovu.
Iš aukščiau išvardintųjų aspektų geras pavyzdys – klausimai apie amžių. Vietname žinoti, kiek žmogui metų, svarbu ir dėl pačios bendravimo kultūros, nes nuo to priklauso, kaip į jį kreipiamasi ir kaip parodoma pagarba. Lietuvoje Viet Trinh gana greitai suprato, kad tiesiai paklausti žmogaus amžiaus ne visada dera.
„Dabar prieš ko nors klausdama dažniau pagalvoju, nes tai, kas Vietname atrodo visiškai įprasta, Lietuvoje gali būti laikoma gana asmenišku dalyku“, – sako ji.
Tačiau ne visi iš anksto susidaryti įspūdžiai apie lietuvius pasitvirtino. Nors prieš atvykdama Viet Trinh tikėjosi čia sutikti gerokai santūresnius žmones, bendraudama su jais pastebėjo, kad lietuviams būdingas uždarumas nebūtinai reiškia šaltumą. „Galbūt jie ne visada draugiškumą parodo labai atvirai ar iš karto, tačiau žmonės čia tikrai nuoširdūs“, – sako Viet Trinh.
Gyvenimas Vietname, Italijoje ir Lietuvoje leido jai geriau pamatyti ir tai, kaip per kelerius metus pasikeitė ji pati. Viet Trinh sako iš esmės likusi tuo pačiu žmogumi, tačiau kiekvienoje šalyje išmokusi vis kažko naujo.
„Vietnamas užaugino tą mano versiją, kuri bijojo išeiti iš komforto zonos. Italija išmokė mane atsiverti, o Lietuvoje mokausi pasitikėti savo pasirinkta kryptimi“, – sako ji.
Gruodį pasibaigus praktikai, iš Kauno Viet Trinh tikisi išsivežti ne tik profesinės patirties. Ne mažiau svarbūs jai čia sutikti žmonės, pokalbiai ir kasdienės akimirkos, dėl kurių iš pradžių svetima vieta pamažu tampa sava. „KTU padėjo suprasti, kad nenoriu vien dirbti tarptautinėje aplinkoje – noriu pati prisidėti prie jos kūrimo“, – sako Viet Trinh.
About the Author
