Nors degalų kainos auga, o elektromobilių pardavimai Lietuvoje siekia naujus rekordus, didžiąją šalies automobilių parko dalį vis dar sudaro senesnės transporto priemonės. Jos aktyviai keičia savininkus antrinėje rinkoje – naudotus automobilius perka ir parduoda ne tik gyventojai, bet ir jų prekyba užsiimančios bendrovės, automobilių parkus valdančios įmonės, nuomos, transporto, statybos ir kitų sektorių verslai.
Kartu su didele naudotų automobilių rinka neišvengiama ir teisinių ginčų. Po sandorio paaiškėję techniniai gedimai, nuslėpti defektai, tikrovės neatitinkanti rida ar automobilio istorija, ankstesni eismo įvykiai bei skirtingas pirkėjo ir pardavėjo supratimas, kokios būklės automobilis iš tiesų buvo parduotas, gali tapti ne tik pretenzijų, bet ir teisminio proceso priežastimi.
O verslui tokio ginčo kaina gali būti gerokai didesnė nei automobilio remontas. Tam tikrais atvejais pirkėjas gali siekti nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį, susigrąžinti už automobilį sumokėtą kainą ir reikalauti atlyginti kitus patirtus nuostolius.
Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokatas Mantas Baigys atkreipia dėmesį, kad vien tai, jog automobilis yra naudotas, savaime neatleidžia pardavėjo nuo atsakomybės už jo kokybę. „Versle vis dar pasitaiko požiūris, kad naudotas automobilis parduodamas toks, koks yra, todėl po sandorio visa rizika automatiškai pereina pirkėjui. Teisiniu požiūriu situacija nėra tokia paprasta. Automobilio amžius, rida ir natūralus nusidėvėjimas neabejotinai svarbūs vertinant jo būklę, tačiau pardavėjui išlieka pareiga pateikti teisingą informaciją ir neperduoti pirkėjui automobilio su neatskleistais trūkumais, už kuriuos jis atsako“, – sako M. Baigys.
„Naudotas“ nereiškia „be atsakomybės“
Lietuvos teismų praktikoje pripažįstama, kad naudotas automobilis negali būti vertinamas pagal tokius pačius kokybės kriterijus kaip naujas. Pirkėjas turi įvertinti jo amžių, ridą, ankstesnio naudojimo intensyvumą ir natūralų nusidėvėjimą. Tačiau net ir naudotas automobilis, jeigu šalys nesusitarė kitaip, turi būti tinkamas naudoti pagal įprastą paskirtį.
Vien tai, kad automobilis važiuoja, dar nebūtinai reiškia, kad jis yra tinkamos kokybės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad naudoto automobilio kokybė vertinama atsižvelgiant ir į tai, ar juo galima naudotis pagal paskirtį be didelių trikdžių, nepatogumų ar papildomų sąnaudų.
Verslui tai ypač aktualu todėl, kad ginčo objektu dažnai tampa ne tik pats gedimas, bet ir tai, ką pardavėjas apie automobilį žinojo, ką nurodė pirkėjui ir kas buvo užfiksuota sutartyje.
Rida, eismo įvykiai, esami techniniai gedimai, ankstesni reikšmingi pažeidimai ar kitos automobilio vertę ir tinkamumą naudoti lemiančios aplinkybės gali turėti esminę reikšmę. Teismų praktikoje yra buvę atvejų, kai klaidingai nurodyta automobilio rida pripažinta tokiu reikšmingu neatitikimu, kuris gali sudaryti pagrindą reikalauti nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį. Pasak advokato, atsukta rida paslėptas defektas. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad ridos suklastojimą reikėtų vertinti ne tik kaip melagingos informacijos apie parduodamą daiktą pateikimą, bet ir kaip paslėptą daikto trūkumą, kurio pasekmės jį įsigijusiam asmeniui pasireikš vėliau – tiek būtinybe esminius automobilio agregatus, detales keisti kur kas anksčiau nei galima buvo planuoti įsigyjant automobilį, tiek valdant mažesnės vertės, nei sumokėtą daiktą, tiek gaunant ženkliai mažesnę, nei turėtų kainą pardavimo atveju.
„Profesionaliam automobilių pardavėjui ypač rizikinga sutartyje apsiriboti bendromis formuluotėmis, kad pirkėjas automobilį apžiūrėjo ir dėl jo būklės pretenzijų neturi. Tokia sąlyga savaime nėra universalus skydas nuo atsakomybės. Kilus ginčui bus vertinama, ką pardavėjas žinojo ar turėjo žinoti, kokią informaciją pateikė, kokie trūkumai buvo atskleisti ir ar pirkėjas realiai galėjo juos nustatyti“, – pažymi AVOCAD advokatas M. Baigys.
Kada automobilis gali „sugrįžti“ pardavėjui?
Viena finansiškai skaudžiausių ginčo baigčių automobilių prekybos verslui – pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimas ir restitucija. Tokiu atveju pardavėjui gali tekti susigrąžinti automobilį ir grąžinti už jį gautą kainą, o priklausomai nuo konkrečios situacijos gali kilti klausimas ir dėl kitų pirkėjo patirtų nuostolių.
Tačiau kiekvienas po automobilio pardavimo nustatytas gedimas automatiškai nereiškia, kad pirkėjas gali grąžinti transporto priemonę ir pareikalauti visos sumokėtos kainos.
Tai iliustruoja ir naujausia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. 2026 m. teismas, nagrinėdamas ginčą dėl nekokybiško automobilio, akcentavo teisių gynimo būdų eiliškumą ir sutarties nutraukimo, kaip griežčiausios priemonės, pagrįstumą. Vartojimo santykiuose pardavėjui paprastai pirmiausia turi būti suteikta galimybė užtikrinti tinkamą sutarties vykdymą – pašalinti trūkumą ar pakeisti prekę, o sutarties nutraukimui turi egzistuoti įstatyme numatytos sąlygos.
Svarbu tai, kad ši konkreti byla buvo susijusi su vartojimo pirkimo–pardavimo santykiais. Kai naudotą automobilį savo verslo veiklai perka juridinis asmuo, vartotojams nustatyta speciali apsauga savaime netaikoma. B2B santykiuose dar didesnę reikšmę įgyja sutarties sąlygos, abiejų šalių profesionalumas, iki sandorio atliktas automobilio patikrinimas ir konkretūs pardavėjo pareiškimai bei garantijos dėl transporto priemonės būklės.
„Sutarties nutraukimas yra labai rimta teisinė pasekmė, todėl vien fakto, kad po sandorio automobilis sugedo, nepakanka. Reikia atsakyti į daug klausimų: ar trūkumas egzistavo automobilio perdavimo metu, ar pirkėjas apie jį žinojo arba galėjo žinoti, ar pardavėjas pateikė teisingą informaciją ir kiek pats trūkumas yra reikšmingas. Būtent šios aplinkybės dažniausiai ir nulemia ginčo kryptį“, – aiškina M. Baigys.
Gedimą radęs pirkėjas taip pat turi pareigų
Rizikų turi ne tik pardavėjas. Automobilį savo veiklai perkanti įmonė taip pat turėtų pasirūpinti įrodymais dar iki sudarant sandorį.
Svarbūs gali būti automobilio diagnostikos duomenys, serviso išvados, istorijos ataskaitos, skelbimo kopija, pardavėjo pateikta informacija ir šalių susirašinėjimas. Jeigu gedimas nustatomas jau po automobilio įsigijimo, reikšmę įgyja ir tai, kaip elgiasi pats pirkėjas.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nagrinėjęs situaciją, kai pirkėjas pardavėją apie automobilio trūkumus informavo tik jau pradėjęs remonto darbus. Dėl to pardavėjas neteko galimybės pats įvertinti nustatytų gedimų ir pasirinkti jų šalinimo būdo. Šios aplinkybės buvo reikšmingos sprendžiant dėl pardavėjo atsakomybės ir atlygintinų išlaidų.
„Jeigu po sandorio nustatomas rimtas gedimas, pirmas žingsnis neturėtų būti automobilio išardymas ar brangus remontas savo pasirinkimu. Pirmiausia trūkumą reikėtų tinkamai užfiksuoti ir apie jį informuoti kitą sutarties šalį. Priešingu atveju net ir pagrįstą reikalavimą vėliau gali būti gerokai sunkiau įrodyti“, – komentuoja AVOCAD advokatas.
Keli sakiniai sutartyje gali kainuoti dešimtis tūkstančių
Automobilių prekyba užsiimančioms įmonėms viena svarbiausių praktinių taisyklių – kuo tiksliau užfiksuoti parduodamos transporto priemonės būklę.
Jeigu žinoma apie konkrečius gedimus, ankstesnius pažeidimus, atliktus reikšmingus remonto darbus ar kitus svarbius trūkumus, juos verta aiškiai įvardyti sutartyje arba jos priede. Taip pat svarbu išsaugoti automobilio diagnostikos, remonto ir aptarnavimo dokumentus, ridą pagrindžiančius duomenis bei informaciją, kuri buvo pateikta pirkėjui prieš sudarant sandorį.
Atsargiai reikėtų vertinti ir informaciją skelbimuose. Jei automobilis reklamuojamas kaip „idealios būklės“, „be defektų“, nurodoma konkreti rida ar pateikiami kiti kategoriški teiginiai apie jo istoriją ir techninę būklę, kilus ginčui tokia informacija gali tapti reikšmingu įrodymu, kokios automobilio savybės pirkėjui buvo deklaruotos.Kita vertus, ir automobilį perkanti įmonė neturėtų manyti, kad sutarties nutraukimas visais atvejais bus paprasčiausias kelias. Ginčo atveju reikės vertinti trūkumo pobūdį ir reikšmingumą, jo atsiradimo momentą, pardavėjo pateiktą informaciją, galimybę gedimą pašalinti ir pačios sutarties sąlygas.
„Naudoto automobilio sandoryje keli sakiniai sutartyje gali lemti dešimčių tūkstančių eurų ginčo baigtį. Todėl tiek parduodančiam, tiek perkančiam verslui svarbu ne tik pasirašyti standartinę transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį, bet ir tiksliai užfiksuoti faktinę automobilio būklę, žinomus trūkumus, šalių pareiškimus bei atsakomybės ribas. Kuo daugiau neaiškumų paliekama sandorio metu, tuo daugiau erdvės ginčui lieka vėliau“, – apibendrina AVOCAD advokatas Mantas Baigys.
About the Author
