„Nepriklausomybės pradžioje ir Lietuvos meno laukui atsivėrė pasaulis, kūrėsi naujos meno galerijos, radosi galimybių išvykti į užsienį, tuo laiku mums visko trūko. Ypač žinių ir patirties. Supratome, kad susibūrę kartu galėsime nuveikti daugiau“, – šiandien sako viena iš Lietuvos meno galerininkų asociacijos iniciatorių, nuo pat įkūrimo asociacijos prezidente renkama Diana Stomienė.
Šiais metais Lietuvos meno galerininkų asociacija (LMGA) švenčia trisdešimties metų jubiliejų.
Asociaciją kartu su D. Stomiene kūrę – tuometinė Kėdainių miesto „Rotušės“ galerijos vadovė, šiandien Švedijoje gyvenanti ir kurianti menininkė Dalia Lopez-Madrona, bei dailėtyrininkas Viktoras Liutkus – šiandien šypsosi: asociacijos istorija anuomet prasidėjo ne kaip šiandien įprasta, nuo strateginių planų ar ilgų diskusijų apie institucijų ateitį, o nuo to meto galerininkams aktualiausio klausimo – žinių poreikio. Būtent jų labiausiai trūko meno galerijų kūrėjams – galerijos radosi visiškai tuščioje erdvėje, be vadybos, rinkodaros supratimo, be tarptautinės patirties.
Viskas prasidėjo nuo seminaro
Dailėtyrininkas V. Liutkus tuo metu dirbo Lietuvos kultūros ministerijoje, taip pat buvo susijęs su Europos Tarybos Kultūros komiteto veikla ir turėjo ryšių su užsienio kultūros lauko atstovais. Būtent jam kilo mintis Lietuvoje surengti tarptautinį seminarą, kuriame šalies galerininkai galėtų susipažinti su tuo metu dar visiškai naujomis meno vadybos, rinkodaros ir tarptautinio bendradarbiavimo praktikomis.
„Tiesą sakant, meno vadyba – anuomet „menedžmentas“ – daugeliui buvo visiškai nauji žodžiai, meno rinka dar tik pradėjusi kurtis, – 1996-uosius prisimena V. Liutkus. – Kaip tik turėjau galimybę susipažinti su Austrijos kultūrinio bendradarbiavimo ir švietimo programa „KulturKontakt“. Programa daug dėmesio skyrė Rytų ir Vidurio Europos valstybėms, o nepriklausomybę atkūrusios Baltijos šalys jiems buvo labai įdomios. Programoje atradau Lietuvai simpatizuojančių žmonių, kurie norėjo padėti. Sutarėme, kad parengsiu tarptautinio seminaro Lietuvoje planą.“
Tačiau netrukus paaiškėjo, kad seminarui surengti ir finansavimui iš Austrijos gauti reikia organizacijos. Taip seminaro idėja tapo postūmiu suburti Lietuvos meno galerijų atstovus.
Tuo metu galerijų Lietuvoje jau buvo nemažai. Veikė Stasio Juškaus galerija, 1992-aisiais duris atvėrė „Vartai“, o 1993 metais D. Stomienė įkūrė galeriją „Lietuvos Aidas“. D. Lopez-Madrona vadovavo Kėdainių „Rotušės“ dailės galerijai. Steigdama asociaciją D. Stomienė jau dirbo dailininkų sąjungos galerijoje „Arka“, kurioje telkėsi aktyvus ir iniciatyvus kolektyvas.
„Dirbome, bendravome, mezgėme ryšius, juk anuomet, kai nebuvo nei interneto, nei mobiliųjų telefonų, vieni kitų taip gerai nepažinojome. Vilniuje mums sekėsi gerai, tačiau norėjosi žvelgti plačiau, ištrūkti su parodomis ir lietuvių menininkais į užsienį. Valstybinės meno įstaigos tokių galimybių turėjo, o nevyriausybinės ir privačios galerijos – ne“, – pasakoja D. Stomienė.
Kad suburtume būsimos asociacijos narius, galerijų teko ieškoti visoje Lietuvoje.
„Pamenu, gavome galerijų sąrašus su telefonų numeriais. Kiekvienai skambinome, kalbinome jungtis į asociaciją. Tuo metu nebuvo leidžiama į asociaciją jungtis įstaigoms, turinčioms skirtingą juridinį statusą, todėl kvietėme fizinius asmenis – meno galerijų atstovus. Taip gimė pavadinimas – Lietuvos meno galerininkų asociacija. Subūrėme 38 atstovus iš visos Lietuvos, kurie ir tapo pirmaisiais nariais“, – pirmuosius asociacijos žingsnius prisimena D. Stomienė.
Tarp pirmųjų asociacijos narių buvo aktyviausi to meto galerijų žmonės ir kultūros atstovai – Saulius Pilinkus, Nida Rutkienė, Saulius Vaitiekūnas, Stasys Juškus, Marytė Dominaitė-Gurevičienė iš Vilniaus, Jolanta Lebednykienė iš Panevėžio, Alvydas Stauskas iš Dusetų, Dalia Lopez-Madrona iš Kėdainių, Povilas Alesius, Lolita Vyžintienė, Algė Gylienė iš Kauno, Isroildžonas Baroti iš Klaipėdos, Romualda Atkočiūnienė iš Šiaulių ir kiti.
Pirmoji pamoka – iš užsienio
Seminaras Vilniuje įvyko. Vienintelė tinkama vieta, kurioje buvo galima gyvai versti „KulturKontakt“ lektorių pranešimus, buvo Vyriausybės rūmai Kudirkos aikštėje. V. Liutkui pavyko gauti šias patalpas nemokamai. Tris dienas Lietuvos galerijų atstovai ir menininkai klausėsi patyrusių užsienio meno vadybininkų, galerininkų ir kolekcininkų pranešimų.
„Prisiklausėme labai gerų dalykų, patys taip pat dalyvavome diskusijose, – pasakoja V. Liutkus. – Seminare dalyvavo ir menininkai Nomeda ir Gediminas Urbonai, tuo metu „Kablyje“ įkūrę jaunimo pamėgtą nepriklausomą šiuolaikinio meno galeriją „Jutempus TMP“. Viskas praėjo puikiai, nors svečių kaip reikiant priimti negalėjome. Austrai suprato, kad sėdime finansiniame kalioše, taigi, patys surengė mums vakarienę „Neringos“ restorane.“
Šiandien ši istorija skamba beveik anekdotiškai, tačiau tuomet ji gerai atspindėjo pirmųjų nepriklausomos Lietuvos meno institucijų realybę: entuziazmo ir idėjų buvo daug, o pinigų, patirties ir infrastruktūros – gerokai mažiau.
Pirmasis seminaras tapo tik pradžia. 1997 metais įvyko tarptautinis seminaras Vilnius–Helsinkis–Vilnius. Seminarą kartu su Suomijos meno galerijų asociacija organizavo ypatingų tarptautinių ryšių turėjusi tuometinė Kėdainių „Rotušės“ dailės galerijos vadovė D. Lopez-Madrona. Ji buvo viena pirmųjų Lietuvos kultūros lauko atstovių, dalyvavusių Europos Tarybos ir kitose tarptautinėse programose, įgijusi kultūros projektų vadybos diplomą ir užmezgusi plačius ryšius su užsienio institucijomis.
„Kaip aklai vištai grūdas man nuskilo suburti tokią galerininkų bendruomenę“, – šiandien sako Švedijoje gyvenanti menininkė.
Jos pastangomis į Suomiją išvykę Lietuvos galerininkai susitiko su meno ekspertais ir galerijų vadovais, lankė muziejus, susipažino su kita, jiems nauja, kultūros politikos sistema.
„Man paliko didelį įspūdį Suomijos kultūros tarybos modelis – pinigus skirsto ne ministerija, o nepriklausomi ekspertai“, – prisimena D. Stomienė.
Lietuvoje analogiška taryba buvo įkurta 2012 metais. D. Stomienė teigia, kad tokios patirtys ne tik plėtė Lietuvos galerininkų akiratį, bet ir formavo naują požiūrį į meno infrastruktūrą Lietuvoje.
1998 metais Vilniuje įvyko dar vienas tarptautinis seminaras, šįkart skirtas aukcionų organizavimui ir meno prekybai. Taigi, vos per keletą pirmųjų gyvavimo metų asociacija savo nariams suteikė galimybę susipažinti su įvairiomis Vakarų meno rinkos praktikomis.
Kontaktai atvėrė duris į Europą
„Kai atsivėrė sienos, ėmė megztis tarptautiniai ryšiai, mezgėsi pirmosios pažintys, – pasakoja D. Lopez-Madrona. – Lietuva, jos menininkai, galerijos ir kitos institucijos Europai buvo dar neatrasta erdvė, mus priėmė labai palankiai. Netgi Kėdainiuose pavykdavo surengti tarptautines parodas: bendradarbiavome su Suomijos, Švedijos, Danijos ambasadomis, o diplomatiniu paštu atkeliaudavo jau visiškai sukomplektuotos ekspozicijos. Užmegzti ryšiai buvo svarbiausia – tik jų dėka galėjome veikti ir kurti šiuos meno įvykius.“
Šiandien, žvelgiant iš trisdešimties metų perspektyvos, tuometinis entuziazmas gali atrodyti beveik romantiškai. Tačiau tai buvo laikas, kai tarptautiniai ryšiai mezgėsi ilgais pokalbiais telefonu, laiškais, kelionėmis ir asmeniniais susitikimais.
„Svarbu tai, kad visi šie procesai vyko itin sudėtingomis sąlygomis – be stabilaus finansavimo, technologijų. Tačiau entuziazmo buvo daug, o tie metai suformavo tvirtus ryšius tarp skirtingų miestų galerijų ir žmonių. Per asociaciją atsirado bendrystė, jautėme vienas kito paramą, galėjome tikėtis pagalbos“, – įsitikinusi D. Stomienė.
Ilgainiui bendrystė pradėjo duoti konkrečių rezultatų – galerijos stiprėjo, formavo savo programas, pradėjo dalyvauti užsienio meno mugėse. O 2009 metais, Vilniui tapus Europos kultūros sostine, buvo įgyvendinta ir ilgai brandinta idėja – įkurta tarptautinė šiuolaikinio meno mugė „ArtVilnius“.
Nuo bendruomenės iki „ArtVilnius“
„ArtVilnius“ tapo ne tik vienu svarbiausių LMGA projektų, bet ir reikšmingu visos Lietuvos meno lauko įvykiu. Mugė kasmet sutraukia dešimtis tūkstančių lankytojų, pristato Lietuvos ir užsienio galerijas, menininkus, kolekcininkus ir kuratorius, didina šalies menininkų ir galerijų matomumą tarptautinėje meno rinkoje, edukuoja lankytojus ir kuria erdvę profesiniam dialogui bei tarptautinei tinklaveikai.
„Manau, prieš trisdešimt metų tuose tarptautiniuose seminaruose pasėta sėkla puikiausiai sudygo – 2002 metais įkūriau nuosavą galeriją „Meno niša“, pradėjome rengti meno mugę „ArtVilnius“. Žmonės, kurie anuomet ėjo kartu, buvo nuostabūs, atviri ir degė noru kurti. Tai mus vienijo ir neleido nusiminti, kai ištikdavo nesėkmės“, – šiandien sako D. Stomienė.
Per tris dešimtmečius asociacija iš entuziastų suburtos bendruomenės išaugo į reikšmingą kultūros organizaciją. Šiandien ji vienija 23 narius – galerijas, kuratorius, menininkus ir garbės narius iš įvairių Lietuvos miestų.
Mugėje „ArtVilnius“ kasmet dalyvauja 10–12 asociacijos galerijų – „Rooster“, „Drifts“, „Baroti“, „Meno niša“, „Kauno langas“, „Kunstkamera“, „Terra Recognita“, Dusetų dailės galerija, Kauno, Panevėžio, Klaipėdos miestų galerijos.
Per tris dešimtmečius atsirado daugiau finansavimo šaltinių, fondų, rezidencijų, tarptautinių programų, tačiau išaugo ir konkurencija bei biurokratinė našta.
Dailėtyrininkas V. Liutkus įsitikinęs, kad asociacija ir jos rengiamas „ArtVilnius“ šiandien yra svarbi Europos meno konteksto dalis. „Trisdešimt metų stebiu, kaip veikia asociacija, matau, kaip auga galerijos, randasi nauji autoriai, kaip kuriami tarptautiniai ryšiai, kaip lietuvių galerijos dalyvauja pasauliniuose meno renginiuose. Tai – svarbu. Dėl to ir ėjome į Europą, kad joje galėtume būti lygiaverčiais partneriais, o Lietuvos meno galerininkų asociacija galėtų prisidėti prie Lietuvos kultūros sklaidos“, – jis sako.
Laikas, kurio vis mažiau
LMGA kūrėjai teigia, kad asociacijos santykis su jaunąja galerininkų karta visus tris dešimtmečius išliko svarbus. Akcentuodama kokybę, turinį ir profesinį dialogą, asociacija visada atvira naujiems nariams, – galerijos natūraliai įsilieja į bendrą lauką.
„Atėjome iš to laiko, kai turėjome gerokai daugiau laiko bendrauti, svajoti, generuoti idėjas, kartu keliauti ir mokytis. Dabar to beveik nebeliko – gyvename spaudžiami terminų. Ir man tai nelabai patinka. Su nostalgija prisimenu dienas, kai susitikdavome gyvai, o parodų atidarymą švęsdavome iki vidurnakčio“, – prisimena D. Stomienė.
Asociacijos prezidentei pritaria ir D. Lopez-Madrona. „Rodos, visi tie seminarai, partnerių ir pinigų paieškos anuomet buvo darbas, tačiau šiandien man atrodo – tarsi atostogos. Nepaprastai malonu buvo pabūti su bendraminčiais, sužinoti naujų dalykų. Ir, nors šiandien esame labai užimti, svarbu rasti laiko pabūti kartu gyvai. 28-erius metus gyvenu ne Lietuvoje, bet stebiu viską, kas vyksta, stengiuosi atvažiuoti į „ArtVilnius“ meno mugę. Nuostabu, kokie didžiuliai šuoliai padaryti meno rinkoje, kaip stipriai veikia galerininkai ir galerijos. Jaučiu didžiulę pagarbą žmonėms, įkūrusiems pirmąsias nepriklausomas Lietuvos galerijas. Jie yra pionieriai, sugebėję pakeisti Lietuvos meno žemėlapį. Jų indėlis į šalies kultūrą yra begalinis“, – įsitikinusi Švedijoje gyvenanti ir kurianti menininkė D. Lopez-MadronaDaugiau istorijų apie LMGA pradžią ir pokyčius bus galima išgirsti meno mugės „ArtVilnius’26“ studijoje „ArtVilnius Talks“. Mugės šeštadienį, 14 valandą, Lietuvos meno galerininkų asociacijos 30-mečiui skirtame pokalbyje organizacijos istoriją ir pokyčius prisimins asociacijos prezidentė, „ArtVilnius“ vadovė D. Stomienė, mugės meno vadovė Sonata Baliuckaitė Arlauskienė, galerininkas Saulius Vaitiekūnas, LMGA atstovė Švedijoje D. Lopez Madrona. Pokalbį moderuos menotyrininkas dr. V. Liutkus.
17-oji tarptautinė šiuolaikinio meno mugė „ArtVilnius’26“ vyks spalio 1–4 dienomis Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“. Mugę organizuoja Lietuvos meno galerininkų asociacijos viešoji įstaiga „ArtVilnius“, finansuoja Lietuvos kultūros taryba, globoja Vilniaus miesto savivaldybė. Mugės mecenatas – advokatų kontora COBALT, generalinis partneris – „EIKA Group“.
About the Author
