Rugsėjo 14 d. „airBaltic“ Niujorke kreipėsi dėl apsaugos pagal JAV bankroto kodekso 11 skyrių (Chapter 11). Tai amerikietiška restruktūrizavimo procedūra: įmonė toliau dirba ir teismo prižiūrima derasi su kreditoriais dėl skolų mažinimo, atidėjimo ar keitimo į akcijas. Bendrovė registruota Rygoje, jos lėktuvai, darbuotojai ir keleiviai yra Baltijos šalyse, į JAV ji neskraido. Vis dėlto jos kreditorių reikalavimus dabar spręs JAV bankroto teismas Niujorko pietinėje apygardoje.
Bendrovės vadovai ramina, kad 11 skyrius (Chapter 11) nereiškia likvidavimo, skrydžiai vyksta, o keleivių teisės išlieka. Tačiau restruktūrizavimas nebūna nemokamas, o kai jis vyksta ne toje šalyje, kurioje įmonė iš tikrųjų veikia, kyla problema, kurią teisininkai vadina „forum shopping“, t. y. palankiausio teismo paieškomis. Lietuvos verslui ji aktualesnė, nei gali pasirodyti.
„airBaltic“ atvejis: kas ir kiek sumokės
Panašu, kad didžiausią sąskaitos dalį apmokės senieji bendrovės kreditoriai – 2024 m. išleistų 380 mln. Eur obligacijų savininkai. Rugsėjo 3 d. bendrovė paskelbė susitarusi dėl iki 257 mln. Eur tarpinio finansavimo, kuriame proporcingai galėjo dalyvauti ir esami obligacijų savininkai, tačiau iki jų balsavimo nepriėjo: rugsėjo 14 d. bendrovė kreipėsi į Niujorko teismą su kitu, 350 mln. Eur paketu iš kitų finansuotojų. JAV tai vadinama DIP finansavimu (angl. debtor-in-possession financing) – paskola, kurią įmonė gauna jau vykstant bylai ir kuri grąžinama pirmiau už beveik visas kitas skolas. Rugsėjo 16 d. teismas šį finansavimą patvirtino laikinai.
Obligacijų savininkų reikalavimai užtikrinti bendrovės turtu, tačiau naujiems skolintojams prašoma pirmenybės ir prieš juos. Mainais siūlomas tik žemesnės eilės įkeitimas ir sąlyginiai palūkanų mokėjimai, todėl jų atstovai teisme šią apsaugą pavadino iliuzine. Naujieji pinigai ir brangūs: be maždaug 12 proc. metinių palūkanų mokami trys komisiniai po 5 proc. nuo viso limito, iš viso 52,5 mln. Eur. Panaudojus visą limitą, per devynis mėnesius palūkanos ir komisiniai kartu galėtų siekti iki 84 mln. Eur – beveik dvigubai daugiau nei visas bendrovės 2025 m. nuostolis (44,3 mln. Eur). Be to, iki bylos skelbtuose planuose buvo numatyta dalį obligacijų savininkų reikalavimų konvertuoti į akcijas, t. y. praktiškai nurašyti didelę jų skolos dalį.
Kyla klausimas, ar tai teisinga? Įprastai nuostolius pirmiausia prisiima akcininkai, tik po jų kreditoriai. Latvijos valstybė, valdanti apie 88 proc. akcijų, pagal iki bylos skelbtus planus išlaikytų ne mažiau kaip 25 proc. ir vieną akciją, nors į akcijas konvertuotų ir savo reikalavimus. JAV bankroto kodekso § 364(d) leidžia naujam finansavimui suteikti pirmenybę prieš esamus įkeitimus tik tada, kai įmonė negali gauti kredito kitaip ir kai esamiems įkaito turėtojams užtikrinama tinkama apsauga (angl. adequate protection). Kai kreditoriai prieš dvi savaites praktiškai jau buvo beveik pritarę kitokiai alternatyvai, tai įrodyti gali būti sunku.
Latvijos Valstybės kontrolė dar 2025 m. pažymėjo, kad valstybė, į bendrovę investavusi apie 545 mln. Eur, elgėsi labiau kaip pinigų maišas, iš kurio buvo semiama, nei kaip kompetentinga ir reikli savininkė. Nepaisant to, dabar didesnę šios nesėkmės kainos dalį, panašu, teks prisiimti obligacijų savininkams.
Kodėl Niujorkas: teismo vieta lemia, kiek atgaus kreditoriai
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) 2025 m. spalio 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-113-381/2025 priminė vieną pagrindinių tarptautinio bankroto taisyklių – lex fori concursus. Pagal ją, nemokumo bylai ir jos pasekmėms taikoma bylą nagrinėjančios valstybės teisė. Vadinasi, rinkdamasi teismą, įmonė kartu renkasi ir taisykles: kurie kreditoriai gaus pinigus pirmiau, kuriuos sandorius bus galima nuginčyti ir kaip bus vertinama vadovų atsakomybė.
Todėl ES teisė laisvę rinktis teismą riboja. Pagal Reglamentą (ES) 2015/848 dėl nemokumo bylų, pagrindinė byla keliama ten, kur yra įmonės pagrindinių interesų centras (angl. centre of main interests, COMI), t. y. vieta, iš kurios įmonė nuolat valdo savo reikalus ir kurią kaip tokią mato jos kreditoriai. Kol neįrodyta kitaip, laikoma, kad COMI yra registruotos buveinės vieta, o buveinės perkėlimas likus mažiau nei trims mėnesiams iki bylos įmonei nepadeda.
JAV reikalavimai daug švelnesni. Pagal JAV bankroto kodekso § 109(a) 11 skyrių (Chapter 11), byla gali būti keliama įmonei, turinčiai JAV bet kokio turto, o teismai yra pripažinę, kad užtenka net avanso JAV advokatams arba skolos sutarties su Niujorko teisės ir teismingumo išlyga. Taip ir atsiranda spraga: „airBaltic“ COMI yra Rygoje, todėl pagal ES taisykles byla turėtų vykti Latvijoje, tačiau JAV teismas ES reglamento netaiko.
Ar Niujorko sprendimai galiotų Lietuvoje
Automatiškai – ne. Minėtoje 2025 m. spalio 14 d. nutartyje LAT pažymėjo, kad už ES reglamento sistemos ribų iškeltos bylos pripažinimą lemia kiekvienos valstybės nacionalinė teisė. Lietuva ir JAV nėra sudariusios sutarties dėl teismo sprendimų pripažinimo, todėl Niujorko nutartys Lietuvoje galėtų būti vykdomos tik jas pripažinus Lietuvos apeliaciniam teismui. Teismas bylos iš naujo nenagrinėja, o tik įstatyme nurodytus pagrindus, be kita ko, ar sprendimas įsiteisėjęs, ar byla nepriklauso išimtinei Lietuvos ar kitos valstybės teismų kompetencijai, ar kreditoriams buvo sudaryta galimybė gintis ir ar sprendimas neprieštarauja viešajai tvarkai.
Viešosios tvarkos išlyga aiškinama siaurai – ja remtis galima tik išimtiniais atvejais, kai sprendimo pasekmės būtų neleistinos Lietuvos teisinės sistemos požiūriu. Be to, ne ES valstybių bankroto sprendimai Lietuvoje jau yra pripažįstami: pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinis teismas 2025 m. sausio 9 d. nutartimi (Nr. e2T-4-798/2025) pripažino Jungtinės Karalystės nutartį dėl fizinio asmens bankroto. Todėl yra nemaža tikimybė, kad tokia nutartis dėl 11 skyriaus (Chapter 11) taikymo Lietuvoje taip pat būtų pripažinta, o jos turinio Lietuvos teismas nebeperžiūrėtų.
Kol aiškumo nėra, kreditoriai gali atsidurti tarp dviejų pasirinkimų. JAV teismas automatinį išieškojimo sustabdymą laikytų galiojančiu visame pasaulyje, o Lietuvoje jis savaime nieko nesaistytų, todėl kreditorius formaliai galėtų nukreipti išieškojimą į čia esantį turtą arba inicijuoti antrą nemokumo bylą. Tačiau jei toks kreditorius turi verslo ar turto JAV, jam galėtų grėsti JAV teismo sankcijos už tų procedūrų dubliavimą. Bet kokiu atveju dėl tokio teisinio neaiškumo labiausiai nukentėtų nedideli kreditoriai.
Kodėl tai gali nutikti Lietuvoje ir kuo rizikuoja kreditoriai
Teoriškai tokį mechanizmą dėl 11 skyriaus (Chapter 11) taikymo gali susikurti ir Lietuvos įmonės, nes, kaip minėta, JAV kartelė šiai procedūrai taikyti – žema. Pavyzdžiui, technologijų bendrovė, pritraukusi JAV rizikos kapitalo, gali turėti Delavero valstijoje registruotą patronuojančiąją bendrovę, o tada pagal 11 skyrių (Chapter 11) byla keliama visai grupei ir lietuviškos įmonės byla nagrinėjama kartu su ja. Gamybos ar nekilnojamojo turto bendrovė gali išleisti obligacijas ar pasiskolinti pagal Niujorko valstijos teisę, ir vien ta sutartis JAV teismui gali tapti pakankamu ryšiu. Jei tokio ryšio nėra, jį nesunku sukurti prieš pat bylą – atidaryti sąskaitą JAV banke ar sumokėti avansą JAV advokatams. Todėl tikėtina, kad tai tik laiko klausimas, kada ir lietuviškos įmonės ims naudotis 11 skyriaus procedūromis.
Jei Lietuvos įmonė pasirinktų Niujorką, jos kreditoriams pirmiausia būtų sunkiau apginti savo interesus. Tiekėjui, kuriam įmonė skolinga kelis šimtus tūkstančių eurų, dalyvavimas byloje Niujorke su JAV advokatais ir griežtais terminais dažnai kainuotų daugiau, nei jis tikisi atgauti. Pasikeistų ir kreditorių eilė: 11 skyriaus (Chapter 11) byloje teismas gali leisti atsiskaityti su būtinais laikomais tiekėjais anksčiau už kitus, o naujus skolintojus iškelti virš esamų. Kitokios būtų ir sandorių ginčijimo taisyklės, pagal kurias Lietuvoje kreditorius gali nuginčyti jam žalingą skolininko sandorį (actio Pauliana, Civilinio kodekso 6.66 straipsnis), o net darbuotojų ir mokesčių reikalavimų padėtį lemtų JAV taisyklės.
Apibendrinant, „airBaltic“ atvejis rodo, kad 11 skyrius (Chapter 11) pats savaime nėra blogas instrumentas, tačiau pasirinktas be realaus ryšio su JAV jis gali tapti piktnaudžiavimo įrankiu, leidžiančiu perrašyti kreditorių eilę pagal svetimas taisykles, o Lietuvos teismas tokį rezultatą greičiausiai pripažintų. Todėl, kol atsakymų į šią dilemą nėra ir galimybė rinktis teismą lieka atvira, Lietuvos kreditoriams verta bent bandyti apsisaugoti iš anksto: sutartyse aiškiai nustatyti ginčų teismą ir taikytiną teisę, bylos kėlimą ne ES valstybėje laikyti sutarties pažeidimu ir riboti galimybę naujiems skolintojams tapti pirmesniems už esamus. Reikia pripažinti, kad JAV bankroto teismas tokių sąlygų ne visada paisys, tačiau jos suteikia kreditoriams derybų svertų dar iki bylos ir argumentų ginčijant jos vietą. Ar to pakaks, parodys laikas, bet derybų metu tai kainuoja kur kas pigiau nei vėliau ginčytis Manhatene.
Publikaciją parengė:
Advokatų kontoros „Glimstedt“ asocijuotasis partneris, advokatas dr. Justas Sakavičius
About the Author
