Dr. Eglė Stonkutė, Vytauto Didžiojo universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto Vadybos klasterio partnerystės profesorė
Praėjusią savaitę Socialinės apsaugos ir darbo ministerija pristatė dosnų šeimos politikos priemonių paketą, kuriuo numatoma stiprinti paramą šeimoms ir tam skirti 0,77 mlrd. eurų. Su rezultato rodikliais siūlomos priemonės yra nesusietos arba, kitais žodžiais sakant, tai yra „no strings attached“ paketas, kurį siūloma išleisti be įsipareigojimo kažką pasiekti. Kita vertus, panašu, kad atsakomybė už tokio paketo finansinių išteklių šaltinius palikta finansų ministrui ir, netiesiogiai, visiems mokesčių mokėtojams. Turint tai omenyje, svarbu suprasti tokio paketo kainą mokesčių mokėtojams ir spręsti, ką daryti su šia „dovana“ šeimoms.
2026 m. balandį buvo paskelbti „Euroscope“ atlikto Europos Sąjungos šalių gyventojų nuomonės tyrimo rezultatai, kurie labai aiškiai parodė, kad 67 proc. regiono gyventojų mano, jog gynybos finansavimas turi augti. O paklausti, iš kokių šaltinių turi būti finansuojamas šis augimas, 58 proc. nurodė, kad tai turėtų būti daroma daugiau skolinantis.
Keturi iš penkių taip manančių tiki, kad gynybos finansavimas turėtų būti didinamas per bendrą ES skolinimąsi ir tik vienas iš penkių – skolinantis valstybei atskirai. Tik 16 proc. apklaustųjų mano, kad gynybos išlaidų augimas turėtų būti finansuojamas mažinant išlaidas kitoms viešosioms paslaugoms ir socialinėms reikmėms ir tik 7 proc. mano, kad tai turėtų būti sprendžiama didinant mokesčius. Yra ir kitų tyrimų, kurie tik patvirtina tą patį: visuomenės nepalaiko socialinės gerovės atsisakymo (mažinimo) vardan didesnio gynybos finansavimo, bet ir nesutinka su mokesčių didinimu.
Papildomai skolintis artimiausiu metu nėra galimybių
Dabar grįžkime į Lietuvą. Naujosios vyriausybės atstovai jau yra deklaravę, kad neketina didinti mokesčių, o augančius išlaidų poreikius spręs taupymais kitose srityse, ekonomikos augimo ir šešėlio mažinimo dėka. Nebuvo užsiminta apie dar didesnį skolinimąsi. Remiantis naujausiais ES nuomonių tyrimais, tokia politika (skolintis) būtų tai, ko tikisi rinkėjai, kurie kartais pamiršta, kad kartu yra ir mokesčių mokėtojais.
Panagrinėsime tris šeimos politikos priemonių finansavimo galimybes, kai numatomos išlaidos (pagal pristatytą planą, kad didelės dalies mokinių maitinimas bus nemokamas tik nuo 2029 m.) 2027 m. siektų 0,4 mlrd. eurų arba, apvalinant, apie 0,4 proc. punkto BVP didesnes išlaidas arba maždaug dar viena nuo 2026 m. pradėta įgyvendinti mokesčių reforma, kurios fiskalinis efektas šiais metais sieks apie 0,3-0,5 proc. punkto BVP.
Net jei didesnis skolinimasis nebuvo nurodytas kaip sprendimas, verta suprasti, kodėl ir kiek Lietuva yra skolinga bei kodėl papildomai skolintis artimiausiu metu nėra galimybių. LR Finansų ministerijos parengto 2026–2028 m. biudžeto pristatymo medžiagoje pateikiama, kad Lietuvos valstybės sektoriaus deficitas 2027 m. sieks 3 proc., o kartu su išlyga, taikoma gynybos išlaidoms, ir net visus 4,5 procentus. 2028 m., atitinkamai, šis deficitas bus 2,9 proc. ir 3,9 proc.
Pagal Mastrichto kriterijus, valstybės sektoriaus deficitas negali būti didesnis nei 3 proc. (neįskaitant gynybai taikomos išlygos). Kitas Mastrichto kriterijus dar teoriškai paliktų erdvės Lietuvos skolinimuisi (Lietuvos valstybės sektoriaus skola 2027 m. sieks 49,2 proc. BVP, o 2028 m. – 51,2 proc. BVP, kai Mastrichto kriterijus leidžia skolą iki 60 proc. BVP).
Kitais žodžiais tariant, skolintis mes neturime erdvės, dalis gynybos finansavimo kol kas neturi tvarių finansinių išteklių (nes finansuojama didesne skola) ir neturime maržos manevrui atsitikus krizei, nes krizių atvejui reikiamos greitos injekcijos biudžetui negalima sukurti, kai valstybės sektoriaus deficitas siekia numatytas lubas. Taigi, skolinimosi galimybę kol kas reikia pamiršti, nes 0,4 proc. punkto BVP didesnės išlaidos, kurios numatomos šeimos politikos priemonių paketui finansuoti, netelpa jau suplanuotuose biudžeto rodikliuose.
Kas lieka? Lieka galimybė taupyti ir auginti ekonomiką.
Šeimos politikos paketo labui – galimas diržų susiveržimas
Taupymas nemadingu tapo iš esmės nuo 2009 metų. Tačiau reikia pripažinti ir pagrįstai pasididžiuoti visomis po finansų krizės veikusiomis Lietuvos Vyriausybėmis, kurios iš esmės laikėsi fiskalinės drausmės. Tikėkimės ir toliau laikysis. Tačiau nauja Vyriausybė užsimena apie kai kurių sričių kuklesnį gyvenimą, matyt – šeimos politikos paketo labui.
Galimai svarstoma reikšmingiau perskirstyti išlaidas tarp sektorių arba pasiūlyti visiems susiveržti diržus. Jei tai bus daroma solidariai, 0,4 mlrd. eurų perskirstymas galėtų reikšti taupymą (išskyrus gynybos sektorių) visiems kitiems. Toks susiveržimas siektų apie 2 proc. mažesnį kiekvienos kitos srities biudžetą 2027 m., kas atrodytų įgyvendinama. Tik įdomiam palyginimui, toks perskirstymas prilygtų vienos iš energetikos, ekonomikos, teisingumo, kultūros arba valstybės valdymo sričių finansavimo atsisakymą.
Kalbant iš esmės, gal šis sprendimas ir nėra blogas, jei tokie žingsniai paremti viešojo sektoriaus efektyvumo didinimu. Tačiau tokie dalykai ir tokiomis sumomis darosi daug lėčiau ir sunkiau nei to norėtųsi ir tikrai ne per kelis mėnesius iki naujų biudžetinių metų bei naujų numatomų finansinių įsipareigojimų prisiėmimo.
Ekonomikos augimo stebuklas mažai tikėtinas
Dabar apie ekonomikos augimą. Kasmet, jei tai nėra kokie išimtiniai recesijos metai, šalies biudžeto mokestinės pajamos auga apie 7 procentais. 2027 m. jos sieks apie 22,5 mlrd. eurų arba apie 1,4 mlrd. eurų daugiau nei šiais metais. Ir taip, tyrimai rodo, kad dažniausiai mokestinės pajamos auga greičiau nei ekonomika (nominaliai). Tačiau kitų metų ekonomikos augimas jau yra įskaičiuotas ir prognozuojamos išlaidos yra paskirstytos. Didesnis nei numatomas ekonomikos augimas ateinančiais dvejais metais galėtų rastis dėl staigaus investicijų (užsienio ir vietinių investuotojų) padidėjimo (papildysiu, ir jei šiais metais baigtos RRF plano dėka padarytos investicijos realiai padidintų darbo našumą), tarptautinės prekybos balanso gerėjimo.
Tuo tarpu augimas dėl darbuotojų skaičiaus didėjimo jau iš esmės yra išsemtas. Artimiausiu metu numatomas dirbančiųjų skaičiaus mažėjimas, jų atlyginimų augimo lėtėjimas, todėl ir vidaus vartojimo augimas bus lėtesnis. Taigi, realūs yra tik du instrumentai šiandien – tai investicijos ir tarptautinė prekyba. Teoriškai, papildomas 1 proc. punktu greitesnis BVP augimas galėtų generuoti apie 0,2 mlrd. papildomų mokestinių pajamų. Vadinasi, tai išspręstų tik dalį šeimos politikos priemonių paketo finansavimo.
Tačiau vargu bau mes sukursime ateinančiais dvejais metais ekonomikos augimo stebuklą. Ateinantis pusmetis kol kas žada tik labai atšiaurias tarptautinio verslo sąlygas bei didėjančią įtampą mūsų pačių regione dėl augančio Rusijos atakų skaičiaus ir grėsmės masto. Be to, krizė Artimuosiuose Rytuose kol kas tik gilėja. Naftos ir dujų kainos pamažu vėl kyla, nes sklaidosi iliuzijos apie greitą konflikto pabaigą. JAV vis garsiau užsimenama apie naftos ir jos produktų eksporto ribojimus, siekiant suvaldyti kainas vidaus rinkoje. Infliacija vėl kyla, dėl ko artimiausiuose centrinių bankų planuose yra tik tolesnis palūkanų normų didinimas, vadinasi, ir skolinimosi kaštų augimas. Tokiomis sąlygomis verslas gali atidėti numatytas investicijas. O kur dar maisto, transporto, plastiko kainos, Europos Sąjungos gamintojų stūmimas iš Kinijos rinkos ir kinų įmonių augantis įsitvirtinimas ES ekonomikoje.
Šešėlinė ekonomika: rodikliai keičiasi labai lėtai
Remiantis tarptautiniu mastu pripažinta šešėlinės ekonomikos apskaičiavimo metodika (MIMIC), Lietuvoje šešėlinė ekonomika sudaro 20–30 proc. BVP arba 2027 m. teoriškai negautų apie 3,8–5,6 mlrd. eurų potencialių mokestinių pajamų. Tik pakeisti žmogaus ar verslo elgseną yra labai sunku. Remiantis Pasaulio banko duomenimis apie šešėlinės ekonomikos pokyčių dinamiką, rodikliai keičiasi labai lėtai. Lietuvos atveju – po 0,2–0,3 proc. punkto BVP per metus. Taigi, net jei ir šešėlio per 2027 m. ištrauktume 0,3 proc. punkto ekonomikos, tai galėtų siekti iki 0,06 mlrd. eurų per metus papildomų mokestinių pajamų. Akivaizdu, kad tai negelbėja šeimos politikos priemonių paketo finansavimo.
Taigi, lengvo sprendimo ateinantiems dvejiems metams nėra. Kol kas racionaliau būtų skelbti moratoriumą visoms be išimties naujoms politikos priemonėms, užtikrinti jau taikomų politikos priemonių adekvatų finansavimą ir indeksavimą, t. y, vykdyti jau duotus pažadus, tačiau nekurti naujų lūkesčių ir priemonių tol, kol nebus pilnai subalansuotas šalies biudžetas, užtikrintas tvarus finansavimas gynybai.
Galėtų būti atsakingai svarstomos tik papildomos priemonės, kurios realiai padeda auginti ekonomiką ir didinti ilgalaikį biudžeto išlaidų efektyvumą bei kurios gali realiai padėti padidinti gimstamumą (tai padeda daryti ne piniginės išmokos). Nesinorėtų, kad susidurtume su tabu laužymu ir drastišku socialinės paramos ir net pensijų sistemos finansavimo mažinimo sprendimais, kaip tai jau vyksta Didžiojoje Britanijoje, tik dėl to, kad laiku nesugebėjome atsirinkti prioritetų.
Taigi, siūlyčiau kol kas tų siūlomų šeimos politikos priemonių paketo dovanų neišpakuoti ir grąžinti jas siuntėjui.
About the Author
