Atvėsus orams namuose dažniau pastebime rasojančius langus, drėkstančius paviršius ar tamsėjančius sienų kampus. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad pakaks dažniau praverti langą ar nuvalyti atsiradusią pelėsio dėmę. Tačiau jei problema kartojasi, jos priežasties gali tekti ieškoti kur kas giliau.
„Pelėsis namuose ant sienų ar kitų pastato paviršių gali atsirasti dėl dviejų pagrindinių priežasčių: kai paviršius ilgą laiką išlieka drėgnas, pavyzdžiui, vonios kambaryje, arba kai jis yra šaltas“, – pasakoja Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto (KTU SAF) docentė dr. Jurgita Černeckienė.
Pirmuoju atveju, jei pelėsį pastebime vonios kambaryje, turėtume keisti naudojimosi juo įpročius. Svarbu nusausinti nuolat drėkstančius paviršius – pavyzdžiui, specialiu įrankiu nubraukti ant jų likusius vandens lašus.
Taip pat reikėtų intensyviau vėdinti padidėjusios drėgmės patalpą, kad vandens lašeliai ant paviršių užsibūtų kuo trumpiau. Galima praverti langą, maudymosi metu nustatyti intensyvesnį mechaninio vėdinimo režimą arba naudoti drėgmės jutiklius, kurie vėdinimo sistemą reguliuotų automatiškai.
„Drėgnus paviršius reikėtų palikti kuo atviresnius – neapkrauti jų higienos reikmenimis, neuždengti rankšluosčiais ar kitais daiktais. Taip jie greičiau išdžius ir nesusidarys pelėsiui augti palankios sąlygos. Kadangi pelėsio sporų aplinkoje išvengti beveik neįmanoma, svarbu kontroliuoti sąlygas, skatinančias jų augimą ir plitimą“, – aiškina KTU mokslininkė.
Vien sausinti orą nepakanka
Siekiant išvengti pelėsio, svarbu pasirūpinti ir tinkamu vonios kambario įrengimu. J. Černeckienės teigimu, paviršiai turėtų būti įrengti taip, kad ant jų neužsilaikytų vanduo, o plytelių siūlėse nesikauptų drėgmė. Ne mažiau svarbi ir tinkamai įrengta vėdinimo sistema – oro šalinimo elementai turėtų būti išdėstyti taip, kad drėgnas oras iš patalpos būtų pašalinamas kuo efektyviau.
„Kai yra galimybė rinktis, vėdinimo sistemos oro šalinimo groteles ar vietinį ištraukimo ventiliatorių reikėtų įrengti ten, kur vanduo garuoja intensyviausiai, pavyzdžiui, virš dušo ar vonios. Kartu svarbu užtikrinti, kad būtų vėdinama visa patalpa. Jei oras į vonios kambarį patenka per langą, jo šalinimo vieta turėtų būti kuo toliau nuo lango, o jei per tarpą po durimis – kuo toliau nuo durų“, – dalijasi ji.
Jei pelėsio augimą lemia šalti paviršiai, problemą reikėtų spręsti kitaip – pirmiausia gerinant pastato konstrukcijas.
„Tokiais atvejais dažnai bandoma mažinti tik patalpos oro drėgmę, pavyzdžiui, naudojant elektrinius ar cheminius sausintuvus. Tačiau pelėsį neretai lemia ne vien didelė oro drėgmė, o jos ir žemos paviršiaus temperatūros derinys. Temperatūrai nukritus žemiau rasos taško, ant paviršiaus kondensuojasi drėgmė ir susidaro pelėsiui augti palankios sąlygos“, – aiškina KTU mokslininkė.
Drėgmė dažniausiai kondensuojasi, o pelėsis atsiranda tose vietose, kur konstrukcijų paviršiaus temperatūra yra žemiausia. Riziką gali padidinti ir prie išorinės sienos pristumti baldai. Nors jie pačios sienos konstrukcijos nekeičia, tačiau trukdo šiltam patalpos orui pasiekti jos paviršių. Dėl to siena už baldų išlieka šaltesnė, joje gali kauptis drėgmė ir ilgainiui atsirasti pelėsis.
Pelėsis slepiasi šalčio tilteliuose
J. Černeckienė pažymi, kad pelėsis dažnai formuojasi ties šalčio tilteliais. Tai pastato konstrukcijos vietos, kurių šilumos izoliacinės savybės yra prastesnės nei aplinkinių konstrukcijų. Pavyzdžiui, tokių vietų gali atsirasti dėl sienoje esančių metalinių tvirtinimo elementų, plonesnio šilumos izoliacijos sluoksnio, taip pat ties langų ar durų sąramomis, kurių šiluminės savybės gali būti prastesnės.
„Tokiose vietose paviršiaus temperatūra būna žemesnė net ir tuomet, kai visoje patalpoje oro temperatūra yra vienoda. Dėl to ant šaltesnių paviršių lengviau kondensuojasi drėgmė ir susidaro pelėsiui augti palankios sąlygos“, – dalijasi ji.
Vis dėlto bandymas šią problemą spręsti vien mažinant patalpos oro drėgmę nėra tinkama ilgalaikė strategija. Santykinei oro drėgmei nukritus žemiau 40 proc., tokios sąlygos gali būti nepalankios akių ir kvėpavimo takų gleivinėms bei odai. Kvėpavimo takų gleivinė yra viena pirmųjų organizmo apsaugos nuo infekcijų linijų – tinkamai funkcionuodama ji padeda sulaikyti ir pašalinti įkvepiamus mikroorganizmus bei daleles.
„Todėl prieš nusprendžiant sausinti patalpos orą reikėtų išmatuoti jo santykinę drėgmę. Gyvenamosiose patalpose ji turėtų siekti apie 40–60 proc. Tam galima naudoti paprastus ir palyginti nebrangius drėgmės matavimo prietaisus“, – sako KTU mokslininkė.
Kada langų rasojimas jau įspėja?
J. Černeckienė aiškina, kad kondensatas ant langų susidaro tuomet, kai šiltas ir drėgnas patalpų oras susiliečia su šaltesniu stiklo paviršiumi. Kadangi langai paprastai yra viena šalčiausių pastato konstrukcijos vietų, būtent ant jų drėgmė kondensuojasi dažniausiai.
„Nedidelis langų rasojimas itin šaltomis dienomis, taip pat trumpam po maudymosi ar intensyvaus maisto gaminimo gali būti normalus reiškinys. Tačiau jei langai rasoja nuolat, kondensato susidaro tiek, kad jis teka stiklu žemyn, o langų kampuose ar stiklo paketo ir rėmo sandūroje atsiranda patamsėjimų, vertėtų atidžiau įvertinti langų būklę“, – pažymi ji.
Tokie požymiai gali rodyti, kad stiklo paketas tapo nesandarus arba lango rėmo tarpinės nebeatlieka savo funkcijos. Tokiu atveju gali tekti išvalyti ar pakeisti tarpines, pakeisti stiklo paketą, o kartais – ir visą langą.
„Jei palaikant normalų patalpų drėgnį pelėsis vis tiek atsiranda, tikėtina, kad problemos priežastis slypi pastato konstrukcijose. Tokiu atveju gali tekti užsandarinti mikroplyšius, apšiltinti šalčio tiltelių vietas ar visą konstrukciją, taip pat išvalyti, sutvarkyti arba pakeisti langų ir durų sandarinimo tarpines“, – sako ji.
Pelėsis – tik problemos pasekmė
J. Černeckienės teigimu, rečiau drėgmė konstrukcijose kaupiasi ne dėl kondensacijos, o dėl tiesioginio lietaus ar gruntinio vandens poveikio. Nedideli nesandarumai gali likti ilgai nepastebėti, nes vanduo nebūtinai prasiskverbia į patalpų vidų. Vis dėlto jis gali drėkinti konstrukcijas ir sudaryti palankias sąlygas pelėsiui atsirasti.
„Nustačius tokią problemą, gali tekti remontuoti stogo dangą, lietaus vandens nuvedimo sistemas ar pamatų hidroizoliaciją, taip pat pasirūpinti tinkamu gruntinio vandens nuvedimu nuo pastato“, – dalijasi ji.
Nors su pastato konstrukcijų – sienų, grindų ir kitų elementų – tvarkymu susiję sprendimai paprastai reikalauja didesnių investicijų, jie padeda ilgam pašalinti pelėsio atsiradimo priežastis, sumažinti šildymo sąnaudas ir pailginti pastato eksploatavimo laiką.
„Kad pelėsio problema nėra vien paviršinė, gali išduoti keli požymiai. Susirūpinti reikėtų, jei pelėsio dėmė didėja ar nuvalyta greitai vėl atsiranda, patalpoje jaučiamas specifinis pelėsio kvapas, ima luptis tapetai, dažai ar tinkas. Tokie požymiai gali rodyti, kad problema nėra vien paviršinė – drėgmė gali kauptis konstrukcijų viduje, už gipso kartono plokščių, po grindimis ar sienų sluoksniuose“, – aiškina KTU mokslininkė.
Dažniausia klaida, pasak jos, – tvarkyti tik matomą pelėsio vietą, tačiau nešalinti jo atsiradimo priežasties. Tokiu atveju anksčiau ar vėliau pelėsis probleminėje vietoje atsiras iš naujo.
„Svarbiausia suprasti, kad pelėsis yra ne pati problema, o jos pasekmė. Todėl ilgalaikis sprendimas – ne naikinti matomas dėmes, bet nustatyti ir pašalinti drėgmės kaupimosi priežastį“, – sako J. Černeckienė.
Ji papildo, kad svarbu ne tik pašalinti pelėsio atsiradimo priežastis, bet ir tinkamai išvalyti jau pažeistas vietas. Tam gali būti naudojamos cheminės arba mechaninės priemonės. Naudojant chemines priemones būtina laikytis jų etiketėse pateiktų naudojimo ir saugos nurodymų. Pelėsį šalinant mechaniškai, pažeistos konstrukcijos gali būti keičiamos, o pažeisti paviršiai – nugramdomi.
About the Author
