Po bandymo ar grasinimo nusižudyti žmonės patenka į Respublikinės Šiaulių ligoninės Psichiatrijos kliniką, kur teikiama profesionali medikų pagalba. Dvejus metus pacientams, į ligoninę atvykusiems po pirmo bandymo nusižudyti, taikoma ASSIP programa (Atempted Suicide Short Intervention Program). Pasaulinės savižudybių prevencijos dienos proga apie veiksmingą programą kalbamės su Respublikinės Šiaulių ligoninės Psichiatrijos klinikos psichoterapeute Agne GINIOTIENE:
– Kam pirmiausia rekomenduojama ASSIP terapija?
– ASSIP pirmiausia skirta žmonėms, kurie buvo bandę nusižudyti arba išgyveno rimtą savižudybės krizę. Respublikinėje Šiaulių ligoninėje ši programa taikoma pacientams, kurie po pirmo bandymo nusižudyti patenka į Psichiatrijos kliniką. Svarbu pabrėžti, kad ASSIP nėra skirta tik psichikos sutrikimams gydyti. Programa orientuojasi į žmogaus patirtą savižudybės krizę, padeda suprasti, kokios gyvenimo aplinkybės, emociniai išgyvenimai ir asmeniniai pažeidžiamumo veiksniai lėmė krizę bei kaip ateityje atpažinti pavojingas situacijas.
– Koks šios terapijos tikslas?
– Pagrindinis ASSIP tikslas yra užkirsti kelią pakartotiniems bandymams nusižudyti ir padėti žmogui išmokti atpažinti bei valdyti savižudiškos krizės riziką. Terapijos metu pacientas kartu su specialistu analizuoja savo gyvenimo istoriją, savižudybės krizės aplinkybes ir emocinę būseną, kuri paskatino žengti tokį žingsnį. Siekiama, kad pacientas geriau suprastų savo pažeidžiamumą, atpažintų asmeninius įspėjamuosius ženklus ir turėtų konkretų saugumo planą situacijoms, kai vėl gali kilti stiprus emocinis skausmas ar beviltiškumo jausmas.
– Kuo ypatinga ši programa?
– ASSIP išsiskiria tuo, kad į savižudybės krizę žvelgia ne tik kaip į ligos simptomą, bet pirmiausia kaip į žmogaus gyvenimo istorijos ir konkrečių aplinkybių kontekstą turintį veiksmą. Terapija yra trumpa ir aiškiai struktūruota. Ją sudaro trys susitikimai. Pirmojo susitikimo metu, darant vaizdo įrašą, pacientas pasakoja savo istoriją ir aplinkybes, atvedusias į krizę. Antrajame susitikime kartu su terapeutu peržiūrimas šio pokalbio vaizdo įrašas, kas leidžia naujai pažvelgti į savo patirtį ir geriau suprasti krizės raidą. Trečiojo susitikimo metu sudaromas individualus krizės supratimo modelis ir saugumo planas. Dar vienas išskirtinis programos bruožas yra ilgalaikio ryšio palaikymas. Po terapijos pacientas dvejus metus reguliariai gauna asmeninius laiškus iš terapeuto. Tai padeda išlaikyti ryšį, stiprina pagalbos jausmą ir primena apie terapijos metu išmoktas krizių įveikimo strategijas. Moksliniai tyrimai rodo, kad ASSIP reikšmingai sumažina pakartotinių savižudybės bandymų riziką. Programa ypatinga dar ir tuo, kad remiasi nuostata, jog savižudybės krizę patyręs žmogus gali išmokti atpažinti savo pažeidžiamumą, įspėjamuosius ženklus ir taikyti strategijas, padedančias išlikti saugiam ateityje.
– Kokia dar pagalba teikiama ligoninėje žmonėms, bandžiusiems nusižudyti?
– Po savižudybės bandymo žmogui teikiama kompleksinė pagalba. Pirmiausia įvertinama jo fizinė ir psichikos sveikatos būklė, savižudybės rizika, emociniai ir socialiniai sunkumai. Pacientams teikiamos gydytojų psichiatrų, medicinos psichologų, psichoterapeutų, psichikos sveikatos slaugytojų konsultacijos. Esant poreikiui skiriamas medikamentinis gydymas, individuali psichoterapija, organizuojamas tolimesnis gydymas ir stebėjimas psichikos sveikatos centruose ar kitose gydymo įstaigose. Labai svarbu, kad žmogus po krizės neliktų vienas ir gautų nuoseklią pagalbą ne tik stacionare, bet ir grįžęs į įprastą gyvenimo aplinką.
– Kaip artimieji bei pats žmogus gali atpažinti savižudybės rizikos ženklus, tinkamai į juos reaguoti ir paskatinti kreiptis psichologinės pagalbos?
– Kaip jau minėjau savižudybės krizę patyręs ir ASSIP programoje dalyvavęs žmogus gali išmokti atpažinti savo pažeidžiamumą ir taikyti strategijas, padedančias išlikti saugiam ateityje. Artimieji taip pat gali pastebėti ženklus, vedančius žmogų link savižudybės. Dažnai žmonės prieš savižudybės bandymą siunčia tiesioginius arba netiesioginius pagalbos signalus. Riziką gali rodyti kalbos apie beprasmybę, mirtį ar nenorą gyventi, atsiribojimas nuo artimųjų, staigūs elgesio pokyčiai, stiprus liūdesys, beviltiškumas, padidėjęs alkoholio ar kitų psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas. Pastebėjus tokius ženklus svarbiausia neignoruoti situacijos. Artimiesiems reikėtų atvirai ir ramiai paklausti žmogaus, kaip jis jaučiasi, ar jam kyla minčių apie savižudybę. Tyrimai rodo, kad tiesioginis klausimas tokių minčių nesukelia, o priešingai, gali tapti svarbiu žingsniu suteikiant pagalbą. Labai svarbu išklausyti be vertinimo, nenuvertinti žmogaus išgyvenimų ir neskubėti dalyti patarimų. Vietoje frazių „viskas bus gerai“ ar „pagalvok apie kitus“ veiksmingiau sakyti: „Matau, kad tau labai sunku“, „Ačiū, kad pasakei“, „Pabandykime kartu surasti pagalbą“. Jeigu kyla įtarimas, kad savižudybės rizika yra didelė, reikėtų nedelsti ir paskatinti kreiptis į psichikos sveikatos specialistus, psichologą, psichiatrą arba, esant skubiai situacijai, skambinti pagalbos telefonu 112. Kuo anksčiau žmogus sulaukia profesionalios pagalbos, tuo didesnė tikimybė išvengti tragiškų pasekmių.
Nuotr.
Respublikinės Šiaulių ligoninės Psichiatrijos klinikos psichoterapeutė Agnė Giniotienė pacientams, į ligoninę atvykusiems po pirmo bandymo nusižudyti, taiko ASSIP terapiją, padedančią užkirsti kelią pakartotiniems bandymams nusižudyti ir išmokanti žmogų atpažinti bei valdyti savižudiškos krizės riziką.
About the Author
