Vismantas Žukas, „Swedbank“ ekonomistas
Šalies žemės ūkio sektorius susiduria su vis didesniu spaudimu pelningumui. Pastaruosius kelerius metus trąšų kainos augo sparčiau nei grūdų, o pavasarį jų santykis apskritai pasiekė savo aukščiausią tašką. Nors rugpjūčio mėnesį grūdų kaina vėl ženkliai pakilo, o trąšų rinka stabilizavosi, sparčiai tebeauganti dujų kaina situaciją vėl gali paaštrinti. Trąšos įprastai sudaro apie 30–40 proc. visų augalininkystės ūkių gamybos kaštų, tačiau kartu brango ir kitos svarbios sąnaudų kategorijos – chemikalai, kuras bei elektra. Todėl mažėjantys pelnai Lietuvos ūkiams nėra vien pastarųjų metu energijos kainų šoko pasekmė, o veikiau ilgalaikė tendencija.
Augantis kainų spaudimas
Nuo metų pradžios besitęsiantis konfliktas Artimuosiuose Rytuose reikšmingai paveikė pasaulinius prekybos srautus ir padidino žaliavų kainų neapibrėžtumą. Nors nei Lietuva, nei Europos Sąjunga (ES) nėra itin glaudžiai ekonominiais saitais susijusios su Artimųjų Rytų regionu, o Europos trąšų gamybos pajėgumai išlieka reikšmingi, pasaulinėse žaliavų rinkose vietinių ir regioninių ribų beveik nebelieka. Sutrikus tiekimo grandinėms, kainų poveikis greitai paveikia visas rinkas.
Rugpjūčio duomenimis, Europoje azoto trąšų kainos buvo 12% didesnės nei metų pradžioje ir šiuo metu yra ženkliai mažesnės nei per piką balandžio mėnesį. Tačiau nerimą kelia gamtinės dujos – jos nuo metų pradžios pabrango beveik du kartus. Kadangi gamtinės dujos gali sudaryti net 60–80 proc. azoto trąšų gamybos savikainos, jų brangimas tiesiogiai veikia ir trąšas.
Šiuo metu ūkininkus gelbsti pabrangę grūdai – kviečių kaina nuo metų pradžios išaugo 27 proc., rapsų – 23 proc. Visgi dabartinės rinkos prognozės ženklaus tolimesnio augimo nenumato, o rizika trąšų kainoms kilti – didelė.
Papildomus iššūkius kuria ir reguliaciniai pokyčiai. Nuo 2026 m. ES pradėtas taikyti anglies dioksido korekcinis mechanizmas, kuris papildomai apmokestina ir taršiai pagamintas importuojamas trąšas. Kartu keičiasi ir vietos gamintojams taikomos taisyklės – iki 2034 m. bus palaipsniui mažinamas nemokamai skiriamų taršos leidimų kiekis. Tai reiškia, kad kainų padidėjimas ateityje gali būti jaučiamas tiek importuojamoms, tiek ES gaminamoms trąšoms.
Intensyvi augalininkystė ir ribota pasėlių įvairovė Lietuvą daro ypač pažeidžiamą
Lietuvos žemės ūkio sektorius šiems pokyčiams ir kainų svyravimams yra itin jautrus. Šalis itin orientuota į augalininkystę ir yra viena intensyviausiai grūdus auginančių ir eksportuojančių valstybių ES. Palaikyti tokiam intensyvumui reikalingas nuolatinis tręšimas, todėl Lietuva rikiuojasi tarp intensyviausiai azoto trąšas naudojančių šalių visoje Europoje, o pagal vienam hektarui tenkantį jų sunaudojimą nusileidžia tik Lenkijai.
Didelį azoto trąšų poreikį daugiausia lemia kviečių ir rapsų dominavimas pasėlių struktūroje. Šios kultūros yra vienos iš reikliausių tręšimui, o jų plotai per 20 metų patrigubėjo ir pastaraisiais metais užima apie penktadalį Lietuvos teritorijos.
Tokia ūkio specializacija įprastai leidžia pasiekti didesnį produktyvumą, tačiau kartu didina priklausomybę nuo trąšų, todėl kainų šokai Lietuvos žemės ūkį paveikia stipriau nei valstybes, kuriose pasėlių įvairovė didesnė.
Iššūkiai pelningumui tampa ilgalaike tendencija
Didžiausią nerimą šiandien kelia ne pavieniai kainų šuoliai, o ilgalaikė tendencija. Pavyzdžiui, per paskutinius 6 m. ES kviečių kainos išaugo 20-30 proc., o vidutinė azoto trąšų kaina beveik 2,5 karto. Toks brangimas ūkininkams yra itin nepalankus, tad jiems tenka sugerti didėjančias sąnaudas negaunant pakankamai papildomų pajamų už produkciją.
Papildomą spaudimą kelia ir kitos išlaidos. Pesticidų, kuro bei elektros kainos per tą patį laikotarpį taip pat augo dešimtimis procentų. Todėl kalbame ne apie vienos sąnaudų eilutės problemą, o apie bendrą žemės ūkio gamybos kaštų augimą.
Maži ūkiai kenčia labiausiai
Vienas iš būdų mažinti išlaidas yra efektyvinti žemės ūkio veiklą ir tiksliau naudoti trąšas. Tačiau tam reikalingos investicijos į technologijas, logistiką ir procesų optimizavimą. Tokios investicijos ekonomiškai dažniausiai atsiperka didesniuose ūkiuose, todėl būtent jie turi daugiau galimybių prisitaikyti prie besikeičiančių sąlygų.
Mažesniems ūkiams konkuruoti darosi vis sunkiau. Per pastaruosius du dešimtmečius ūkių, auginančių javus penkių hektarų ar mažesniuose plotuose, dalis šalyje sumažėjo nuo maždaug 25 proc. iki 5 proc., o mažesni nei vieno hektaro ūkiai praktiškai išnyko. Didelė dalis jų žemės buvo išnuomota arba parduota stambesniems. Jeigu sąnaudų spaudimas ir toliau išliks, ši koncentracijos tendencija gali tęstis ir ateityje.
Ekologiški ūkiai nėra patraukli alternatyva
Viena iš alternatyvų, kaip sumažinti prastėjančio pelningumo riziką, būtų mažinti mineralinių trąšų naudojimą ir pereiti prie aplinkai draugiškesnio ūkininkavimo. Vis dėlto šiandien ekologiškų ūkių perspektyvos Lietuvoje išlieka sudėtingos.
2025 m. tik 3,2 proc. Lietuvoje užauginto grūdų derliaus buvo iš ekologinių ūkių. Tarp pagrindinių kultūrų – kviečių ir rapsų – ši dalis dar mažesnė.
Tam įtakos turi tiek geografinės sąlygos, tiek ekonominiai veiksniai. Priklausomai nuo auginamos kultūros, ekologinių ūkių derlingumas Lietuvoje yra vidutiniškai 2–4 kartus mažesnis nei intensyvios žemdirbystės ūkiuose. Be to, per pastaruosius penkerius metus organinių trąšų kainos augo panašiu tempu kaip ir mineralinių. Todėl spartus perėjimas prie ekologinio ūkininkavimo galėtų neigiamai atsiliepti maisto kainoms.
Bendrai vertinant, Lietuvos žemės ūkio produktyvumas ilgą laiką buvo paremtas sėkminga specializacija į kelias pagrindines kultūras. Tačiau ta pati specializacija šiandien didina sektoriaus pažeidžiamumą augant sąnaudoms.
Įprastai staigūs struktūriniai pokyčiai žemės ūkyje neįvyksta, bet ilgalaikėje perspektyvoje tik efektyvesnis išteklių naudojimas bei platesnė kultūrų įvairovė gali padėti išsaugoti konkurencingumą.
About the Author
