Įsivaizduokime įmonę, veikiančią keliose šalyse. Jos padaliniai tarpusavyje parduoda prekes, teikia paslaugas, dalijasi technologijomis ar kitu turtu. Nuo to, kokia kaina vyksta šie sandoriai, priklauso ir tai, kurioje šalyje lieka pelnas, o kartu – ir kur sumokami mokesčiai.
Daugiau nei šimtą metų šiam klausimui spręsti naudojamas vadinamasis „ištiestosios rankos“ principas* (angl. arm’s length standard). Jį galima apibrėžti gana paprastai: susijusios įmonės turėtų tarpusavyje elgtis taip, tarsi būtų nepriklausomos. Beveik šimtmetį šis principas buvo laikomas tarptautinės mokesčių sistemos pagrindu. Tačiau pasaulio ekonomika nuo šio principo atsiradimo pasikeitė neatpažįstamai. Mykolo Romerio universiteto (MRU) teisės krypties daktaras Ricardo Sergio Schmitz Filho savo disertacijoje „A Reimagined Arm’s Length Standard“ (vadovės – prof. dr. Solveiga Vilčinskaitė (Mykolo Romerio universitetas) ir prof. dr. Ana Paula do Valle-Frias de Madureira e Piedade Dourado (Lisabonos universitetas)) kelia klausimą: ar šimtametį principą dar įmanoma veiksmingai taikyti šiandienos globaliam verslui? Mokslininko atsakymas – ne visai: jis jau nebeatitinka pasaulio, kuriame egzistuoja, o priežasčių tam yra kelios.
Nuo fizinių fabrikų iki integruotų tinklų
Kai buvo kuriamas „ištiestosios rankos“ principas, verslą daugiausia sudarė fabrikai, prekės ir fizinis turtas. Palyginti dvi nepriklausomas įmones tuo metu buvo gana paprasta. Jos veikė atskirai, sudarydavo sandorius rinkoje, ir jų kainas buvo galima vertinti kaip atskaitos tašką. Anot dr. Schmitz Filho, per pastaruosius kelis dešimtmečius šis vaizdas gerokai pasikeitė. Šiandien viena įmonių grupė gali, sakykime, kurti technologiją JAV, tuo pačiu metu – ją gaminti Azijoje, duomenis valdyti Airijoje, o produktus pardavinėti visame pasaulyje. Visos šios įmonės gali veikti kaip vienas organizmas, nors teisiškai priklauso skirtingoms valstybėms. Ir būtent čia, mokslininko teigimu, atsiranda įtampa. „Ištiestosios rankos“ principas vis dar tebesiremia palyginimu, kaip elgtųsi dvi nepriklausomos įmonės. Vis dėlto, kaip galima palyginti nepriklausomas įmones su padaliniais, kurie iš tiesų priklauso vienai organizacijai ir koordinuoja veiklą tokiu būdu, kokio nepriklausomos įmonės tarpusavyje niekada nepasiektų? Kaip nustatyti, kiek pelno „priklauso“ kiekvienai iš šių valstybių?
Tarkime, Lietuvoje veikia tarptautinės įmonės gamykla, o jos seserinė įmonė Vokietijoje rūpinasi technologijomis. Lietuviška įmonė už šias paslaugas moka Vokietijos įmonei. Kiek turėtų kainuoti šios paslaugos? Nuo atsakymo priklausys ir tai, kiek pelno liks Lietuvoje, o kiek – Vokietijoje. Būtent tokius klausimus ir turi padėti išspręsti „ištiestosios rankos“ principas.
Kai bandymas koreguoti sistemą ją tik dar labiau apsunkina
Siekiant neatsilikti nuo pasikeitusios ekonomikos, pats principas per dešimtmečius buvo ne kartą koreguojamas. Tačiau, dr. Schmitz Filho vertinimu, kiekvienas naujas bandymas situaciją, rodos, tik dar labiau apsunkindavo. Buvo sukuriamos naujos išimtys, kildavo nauji interpretavimo klausimai. Rezultatas, pasak mokslininko, – ne aiškesnė, o vis labiau neapibrėžta, nenuspėjama sistema, nes galima rinktis skirtingus palyginimo būdus, skirtingus panašių sandorių pavyzdžius, skirtingai vertinti aplinkybes. Disertacijoje šis reiškinys vadinamas rezultatų atsitiktinumu (angl. randomization): panašiose situacijose veikiančios įmonių grupės, taikydamos tą patį principą, gali gauti labai skirtingus mokestinius rezultatus priklausomai nuo to, kaip konkrečiu atveju interpretuojamas palyginamumas.
Tai nėra vien teorinė problema, kylanti mokesčių teisės specialistams. Tarptautiniam verslui tai reiškia sunkiai prognozuojamas mokestines prievoles, didesnes atitikties sąnaudas ir nuolatinę ginčų su mokesčių administratoriais riziką. Teisininkas šią būklę apibūdina neieškodamas švelnių žodžių – galvos skausmas. Ir, jo nuomone, jį patiria ne tik tos įmonės, kurios sąmoningai bando dirbtinai sumažinti mokesčius. Šis „galvos skausmas“ tenka praktiškai visiems tarpvalstybiniu mastu veikiantiems verslams. Jis tampa realia kliūtimi pačiai ekonomikos integracijai.
Jei principas kelia tiek problemų, natūraliai kyla klausimas: kodėl tarptautinė bendruomenė jo tiesiog neatsisako? Atsakymas, dr. Schmitz Filho nuomonėje, glūdi ne vien teisėje, bet ir politikoje. Mokslininkas primena, kad mokesčių teisė – kaip ir bet kuri kita teisės šaka – neegzistuoja atsietai nuo politinės ir ekonominės aplinkos. „Ištiestosios rankos“ principas iš esmės yra prieš šimtmetį pasiektas politinis susitarimas.
Savo tyrime dr. Schmitz Filho atskleidžia, kad per visą šį laikotarpį tarptautinė bendruomenė ne kartą turėjo progą šio standarto visiškai atsisakyti, tačiau kaskart rinkosi jį koreguoti, o ne keisti iš esmės. Todėl, mokslininko vertinimu, artimiausiu ar vidutiniu laikotarpiu radikalus lūžis nėra nei realistiškas, nei net pageidautinas žingsnis. Juolab kad aiškesnės, plačiai politiškai priimtinos alternatyvos šiuo metu tiesiog nėra. Visgi tai nereiškia, kad sistema turi likti tokia, kokia yra.
Ne tikslesnis rezultatas, o paprastesnė sistema
Būtent čia gimsta disertacijos šerdis – „pergalvotas“ ištiestosios rankos principas. Iki šiol tarptautinė mokesčių bendruomenė daugiausia stengėsi standartą tobulinti ta pačia kryptimi: ieškoti vis tikslesnio, „teisingesnio“ rezultato. Dr. Schmitz Filho teigimu, ši kryptis nuosekliai davė priešingą efektą – didino jau minėtą rezultatų atsitiktinumą, atitikties sudėtingumą ir galiausiai silpnino paties principo funkciją. Tad mokslininkas siūlo pakeisti ne patį principą, o kryptį, kuria jis tobulinama. Užuot siekus vis didesnio tikslumo, daugiau dėmesio verta skirti paprastumui. Toks dėmesio poslinkis, mokslininko įsitikinimu, standartą realiai padarytų efektyvesnį, ne vien teoriškai tikslesnį.
Praktiškai tai reikštų daugiau struktūruotų, formule pagrįstų elementų, mažinančių interpretavimo erdvę ir didinančių mokestinių rezultatų nuspėjamumą. Kartu siūloma modelyje aiškiau atsižvelgti į realią verslo sprendimų logiką. Į tai, ką autorius vadina „racionaliu verslo elgesiu“ (angl. Rational Business Conducts): vertinant tarptautinių grupių sprendimus, matyti ne tik formalią sandorio struktūrą, bet ir teisėtus ekonominius motyvus, dėl kurių verslas taip elgiasi. Anot mokslininko, tokios logikos elementų jau galima pastebėti ir dabartinėje praktikoje, tik tarptautinė bendruomenė apie tai kalba ne taip atvirai, kaip turėtų.
Dr. Schmitz Filho mano, kad tokio pokyčio lyderė galėtų tapti Europos Sąjunga dėl dviejų priežasčių. Pirma – poreikis. Dabartinio standarto sukuriamos kliūtys įmonėms plėstis tarp ES valstybių narių, teisininko vertinimu, gali kelti klausimų dėl suderinamumo su pagrindinėmis ES teisėje įtvirtintomis laisvėmis. Taigi ilgainiui status quo gali tapti nepatogus ir pačiai ES. Antra – galimybės. ES valstybės yra tarpusavyje itin glaudžiai integruotos, todėl turi geresnes sąlygas koordinuoti bendrus sprendimus, nei bet kuris kitas regionas pasaulyje. Būtent šis integracijos lygis suteikia ES realų pranašumą – tiek įgyvendinant koordinuotus vidinius pokyčius, tiek darant bendrą politinį spaudimą platesnei tarptautinei bendruomenei.
Kas laukia, jei niekas nesikeis?
Paklaustas apie rizikos scenarijų – kas nutiktų, jei sistema liktų tokia, kokia yra – dr. Schmitz Filho atsako aštriai, vienu žodžiu: žlugtų.
Kodėl tai turėtų rūpėti ne tik mokesčių teisininkams? Tarptautinių įmonių apmokestinimo principai daugeliui gali atrodyti tolima, techninė tema. Tačiau iš tiesų jos susijusios su dviem labai konkrečiais dalykais, lsusijusiais su kiekviena valstybe ir kiekvienu tarpvalstybiniu mastu veikiančiu verslu. Pirma – valstybių pajamos: mokesčiai yra vienas pagrindinių valstybės finansavimo šaltinių, o tarptautinės įmonės sudaro reikšmingą tų pajamų dalį. Antra – verslo galimybė planuoti: įmonei, veikiančiai keliose šalyse, būtina iš anksto žinoti, kiek kainuos veikla ir kokių mokestinių prievolių tikėtis. Be to, internacionalizacijos procesas tampa brangesnis ir rizikingesnis, nei turėtų būti. Todėl veiksminga tarptautinio apmokestinimo sistema turi tarnauti abiem pusėms vienu metu: padėti valstybėms surinkti joms priklausančius mokesčius ir kartu suteikti verslui kuo daugiau aiškumo.
Taigi mokslininkas siūlo atsižvelgti į realią verslo logiką, kitaip sakant, vadovautis minėtu „racionaliu verslo elgesiu“ (angl. Rational Business Conducts). Taip pat, kai įmanoma, daugiau pasikliauti formulėmis, užuot kaskart ieškojus „tobulai palyginamo“ sandorio: tam tikrais atvejais būtų galima pasitelkti iš anksto nustatytus skaičiavimo principus. Tai sumažintų interpretacijų ir ginčų, o įmonėms būtų lengviau numatyti mokestines prievoles. Anot dr. Schmitz Filho, sprendimus vertėtų priimti nuoseklia tvarka (angl. Sequential Method Rule). Tai reiškia – aiškiau nustatyti, kokiu keliu turėtų būti einama vertinant tarptautinių įmonių sandorius: mažiau „ieškokime savo kelio kiekvienu konkrečiu atveju“, daugiau – aiškios sprendimų sekos.
Dr. Schmitz Filho siūlomas modelis nesiekia nubraukti šimtamečio standarto ir viską pradėti iš naujo. Priešingai, tai – bandymas jį pergalvoti taip, kad jis vėl veiktų šiuolaikiniame pasaulyje.
*Disertacijoje vartojamas terminas „ištiestosios rankos standartas“ (angl. arm’s lengthstandard), kuris yra įsitvirtinęs JAV mokesčių teisėje. Vis dėlto Lietuvos mokesčių teisės ir EBPO terminijos kontekste oficialiai vartojama sąvoka yra „ištiestosios rankos principas“ (arm’s length principle). Šis terminas įtvirtintas EBPO Modelinės mokesčių konvencijos 9 straipsnyje, EBPO Sandorių kainodaros gairėse ir Lietuvos sandorių kainodaros taisyklėse. Nors autoriaus pasirinktas terminas yra pagrįstas tarptautinės teisės raidos ir JAV praktikos analizės kontekste, lietuviškoje santraukoje ar integruojant tyrimo rezultatus į nacionalinę praktiką tikslingiau vartoti terminą „ištiestosios rankos principas“, užtikrinant suderinamumą su Lietuvos teisės aktais ir EBPO terminija (šitą sąvoką pateikė VMI).
Tekstą parengė MRU mokslo komunikatorė Laura Stankūnė
About the Author
