Valstybinė darbo inspekcija (VDI) primena, kad darbuotojų sauga ir sveikata nėra tik techninių taisyklių rinkinys ar formalus darbuotojo parašas instruktavimo lape ar žurnale. Tai – gyvybiškai svarbi socialinės partnerystės ašis, jungianti darbdavius, darbuotojus ir valstybę bendram tikslui – siekti, kad kiekvienas darbuotojas iš darbo namo grįžtų sveikas.
VDI atkreipia dėmesį, kad kasmet įmonėse įvyksta nelaimingų atsitikimų darbe, susijusių su netinkamu ar nepakankamu įmonių vidinio vidaus eismo organizavimu. Šiais metais VDI gavo du pranešimus apie mirtinus sužalojimus.
Abu darbuotojai žuvo transporto priemonėms važiuojant atbuline eiga
2026 m. kovo 30 d. UAB „K K“ vairuotojas A. L., statybvietėje išlipęs iš vandenvežės transporto priemonės kabinos, judėjo pėsčiomis darbo zonoje link frezos, siekdamas patikrinti vandens kiekį. Tuo pačiu metu kitos įmonės – subrangovo UAB „J H“ – darbuotojo R. G. atbuline eiga vairuojamas sunkvežimis kliudė A. L., kuris tuo metu buvo ties galiniu dešinės pusės sunkvežimio ratu. Partrenktas ir pervažiuotas darbuotojas įvykio vietoje patyrė mirtiną traumą. Buvo pažeisti Kelių eismo taisyklių reikalavimai dėl saugaus važiavimo atbuline eiga bei bendroji pareiga nekelti pavojaus kitiems eismo dalyviams.
2026 m. gegužės 22 d. UAB „G“ plataus profilio statybininkas V. M. statybvietėje ėjo smėlėtu keliu pažiūrėti, kaip vykdomi betonavimo darbai. Darbuotojui einant link ekskavatoriaus, tuo pačiu keliu link jo atbuline eiga važiavo UAB „R“ darbuotojo D. M. vairuojamas sunkvežimis, vykęs pakrauti grunto. Sunkvežimis partrenkė V. M. – darbuotojas buvo prispaustas po sunkvežimio antros vairuojamos ašies dešiniuoju ratu ir patyrė mirtiną traumą. Liudininkų parodymais, statybvietėje dėl vykdomų statybos darbų buvo didelis triukšmas, o sunkvežimiui važiuojant atbuline eiga neveikė garsinis signalas arba jo nesigirdėjo. Kelias taip pat buvo labai minkštas ir klampus, todėl sunkvežimio vairuotojas, siekdamas neužklimpti, važiuodavo greičiau.
Pažymėtina, kad abiejų šių nelaimingų atsitikimų darbe aukomis tapo darbuotojai, kurie patys tuo metu transporto priemonių nevairavo.
„Tokie įvykiai labai aiškiai parodo, kad įmonės vidaus eismo sauga negali būti vertinama tik iš vairuotojo perspektyvos. Transporto priemonių judėjimo zonoje rizika kyla ir pėstiesiems darbuotojams, kurie gali atsidurti aklojoje zonoje, neišgirsti įspėjamojo signalo ar neturėti saugaus, nuo transporto atskirto judėjimo maršruto“, – pabrėžia Darbuotojų saugos ir sveikatos skyriaus vedėjas-vyriausiasis darbo inspektorius Saulius Balčiūnas.
Aklosios zonos, triukšmas ir susikertantys srautai – pavojinga kombinacija
Analizuojant darbuotojų saugos ir sveikatos pažeidimus, išryškėja tendencija: gamyklų kiemuose, sandėliuose, statybvietėse ir logistikos centruose įvykstantys incidentai yra vieni pavojingiausių. Dažnas ir tragiškas scenarijus – transporto priemonės važiavimas atbuline eiga, kai dėl riboto matomumo, vadinamųjų aklųjų zonų, triukšmingos aplinkos, neveikiančių ar netinkamai veikiančių garsinių ar kitokio pobūdžio signalų bei netinkamai organizuojamo eismo, pavyzdžiui, neatskirtų darbuotojų ir transporto judėjimo srautų, judantys krautuvai, sunkvežimiai ar kitos transporto priemonės kliudo ir sunkiai ar mirtinai sužaloja pėsčius darbuotojus.
Nelaimės pasekmės nesibaigia įvykio vietoje
Svarbu pabrėžti, kad darbuotojai dėl patirtų, ypač sunkių, sužalojimų gali tapti neįgalūs, grįždami į darbo rinką patirti potrauminio streso sindromą, nuolatinį nesaugumo jausmą ir baimę vėl patirti traumą. Neretai išsivysto nepilnavertiškumo jausmas, panikos priepuoliai prisiartinus prie darbo technikos ar depresija, reikalaujanti ilgos profesionalios reabilitacijos, o nedarbingumo laikotarpiu darbuotojai gali jausti finansinį nesaugumą bei patirti socialinę atskirtį.
Ilgalaikių ir dažnai negrįžtamų pasekmių gali patirti ir tie darbuotojai, kurių atliekami veiksmai sukelia ar turi įtakos nelaimingiems įvykiams. Patirtos psichologinės traumos gali apsunkinti grįžimą į darbo rinką, tolesnį darbą su tais pačiais įrenginiais, transporto priemonėmis ar kitoje panašioje aplinkoje.
„Nelaimingo atsitikimo pasekmės nesibaigia įvykio vietoje. Jos gali lydėti nukentėjusį darbuotoją, jo šeimą ir kitus įvykio dalyvius daugelį metų, – akcentuoja S. Balčiūnas. – Todėl prevencinės priemonės turi būti vertinamos ne kaip formalumas, o kaip reali galimybė išvengti negrįžtamų pasekmių.“
Nelaimingi atsitikimai darbe neretai sukelia sunkių pasekmių ne tik nukentėjusiems darbuotojams ir jų šeimoms, bet ir pačioms įmonėms. Jos gali prarasti patyrusius, ilgai ugdytus specialistus, o tai sutrikdo kasdienę veiklą ir sukelia rimtų veiklos bei finansinių iššūkių.
Kai vienoje vietoje dirba kelios įmonės, sauga – bendras rūpestis
Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 30 straipsnyje nustatytos ir dviejų ar daugiau darbdavių pareigos organizuojant darbus toje pačioje darbo vietoje ar darbo vietose: „Du ir daugiau darbdavių, atlikdami darbus toje pačioje darbo vietoje ar darbo vietose, organizuoja darbą taip, kad būtų garantuota visų darbuotojų sauga ir sveikata, neatsižvelgiant į tai, kuriam darbdaviui darbuotojas dirba. Siekdami apsaugoti darbuotojus nuo nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų, darbdaviai bendradarbiauja ir koordinuoja veiksmus, įgyvendindami darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų nuostatas, ir informuoja vienas kitą, darbuotojų atstovus, darbuotojų atstovus saugai ir sveikatai bei darbuotojus apie galimus pavojus ir rizikos veiksnius, prireikus parengia bendradarbiavimo ir veiksmų koordinavimo tvarkos aprašą.“
Rizika turi būti valdoma dar prieš transporto priemonei pajudant
Pažymėtina, kad įmonės teritorijoje transporto priemonių eismas turi būti organizuojamas pagal atitinkamos transporto rūšies eismo taisykles, o už visų rūšių transporto priemonių saugaus eismo organizavimą įmonės teritorijoje atsako darbdaviui atstovaujantis asmuo arba jo pavedimu darbdavio įgaliotas asmuo, kaip nustatyta Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 17 straipsnyje.
VDI akcentuoja, kad darbdaviai, vertindami profesinę riziką, pirmiausia turėtų identifikuoti pavojus, susijusius su transporto priemonių naudojimu darbo vietose: įvertinti jų judėjimo greitį, važiavimą atbuline eiga, krovinių pakrovimą ir iškrovimą, pervežimą, taip pat nustatyti asmenis, kurie gali būti sužeisti, t. y. vairuotojus, krovėjus, kitus darbuotojus ir lankytojus.
„Vien tik darbuotojo instruktavimo nepakanka, jeigu pati darbo aplinka ir eismo organizavimas nėra saugūs. Darbdavys turi įvertinti, kur kertasi pėsčiųjų ir transporto priemonių judėjimo keliai, ar galima šiuos srautus fiziškai atskirti, ar pakanka matomumo, ženklinimo ir signalizavimo priemonių bei ar jos iš tiesų veikia“, – sako S. Balčiūnas.
Svarbu nustatyti prioritetus, kuriems pavojams pirmiausia taikyti prevencines priemones, jas įgyvendinti ir periodiškai peržiūrėti profesinės rizikos vertinimą, ypač tuomet, kai atsiranda pokyčių: padidėja transporto priemonių skaičius, pradedamos naudoti naujos transporto priemonės, transportuojami kitokie nei įprastai ar kitokių gabaritų kroviniai, pakeičiamos transporto judėjimo schemos, padidėja pėsčiųjų ar lankytojų srautas, suprastėja matomumas ir kt.
Vertinant riziką visada tikslinga konsultuotis su darbuotojais – jų žinios ir praktinė patirtis gali padėti užtikrinti, kad pavojai būtų nustatyti tinkamai, o įgyvendinamos darbuotojų saugos ir sveikatos priemonės iš tiesų didintų saugumą. Darbdaviai taip pat turėtų atkreipti dėmesį, ar tinkamai veikia transporto priemonėse įrengtos signalizavimo sistemos, reaguoti į darbuotojų ar jų atstovų pranešimus apie sutrikimus ir laiku juos pašalinti.
Daugiau praktinių patarimų, kaip saugiai organizuoti pėsčiųjų ir transporto priemonių judėjimą įmonės teritorijoje, pateikiama VDI parengtose Įmonės vidaus eismo organizavimo metodinėse rekomendacijose.
About the Author
