Rugsėjo pradžioje mokiniai grįžta į klases. Dalis jų naujus mokslo metus pradės galvodami ir apie dar vieną pareigą – socialinę-pilietinę veiklą. Šiemet keičiasi jos tvarka: vyresniųjų gimnazijos klasių mokiniams privalomos veiklos trukmė mažinama nuo 70 iki 40 valandų per dvejus mokslo metus.
Socialinių darbuotojų ir kitų socialinių paslaugų srities darbuotojų profesinių kompetencijų tobulinimo centro ekspertų teigimu, šis pokytis – gera proga iš naujo pagalvoti, kokia iš tiesų yra socialinės-pilietinės veiklos prasmė. Ji neturėtų būti tik dar viena užduotis, kurią reikia pažymėti „paukščiuku“ mokyklos dokumentuose. O savanoriaujant socialines paslaugas teikiančioje įstaigoje ši veikla gali tapti prasminga patirtimi. Čia jaunas žmogus gali iš arti susitikti su žmonėmis, kurių gyvenimo patirtys skiriasi nuo jo paties, o kartu geriau suprasti, ką reiškia empatija, pagarba, atsakomybė ir bendrystė.
Kai „kitas“ tampa tiesiog žmogumi
Apie senatvę, negalią ar socialinius sunkumus mokiniai sužino per pamokas, iš vadovėlių ar socialinių tinklų. Tačiau žinoti apie žmogų ir jį pažinti – du skirtingi dalykai.
Atėję į socialinių paslaugų įstaigą mokiniai gali ne tik išgirsti apie kitokią kasdienybę, bet ir ją pamatyti: pasikalbėti su senjoru, kartu išgerti arbatos, padėti buityje, pažaisti stalo žaidimą ar tiesiog pabūti šalia. Tuomet žmogus, kurį iki tol buvo lengva matyti tik kaip tam tikros socialinės grupės atstovą, tampa konkrečiu asmeniu – su savo gyvenimo istorija, humoro jausmu, pomėgiais ir svajonėmis.
Dienos centro „Šviesa“, kuriame dienos socialinės globos paslaugos teikiamos suaugusiems žmonėms, turintiems intelekto negalią, vyresnioji socialinė darbuotoja Daiva Ivanauskaitė pasakoja, kad pirmasis mokinių apsilankymas beveik visada būna nedrąsus.
„Mokiniai, pirmą kartą atvykę atlikti socialinių valandų, patenka į erdvę, kurioje yra tik suaugę žmonės, o dalis jų atrodo ir elgiasi kiek kitaip, kalba kitaip arba visai nekalba. Tokioje aplinkoje nuostabą ir kartu smalsumą patiria ne tik paaugliai, bet ir kiekvienas žmogus. Todėl pirmą kartą atvykusiam geriausia pradžia yra tiesiog būti ir stebėti – kaip darbuotojai bendrauja, kaip atpažįsta individualius poreikius, kaip kuria santykį.“
Pasak jos, skubėti nereikia. Pirmiausia pakanka apsiprasti, o ryšys užsimezga natūraliai.
„Po kelių apsilankymų mokiniai dažniausiai tampa drąsesni ir patys ima jausti, kad gali kurti santykį – kartu kalbėtis, dalyvauti veiklose, juoktis, padėti ar tiesiog būti kartu. Tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodė neįprasta ar keista, pamažu tampa pažįstama. O tai, kas pažįstama, jau nekelia baimės.“
Kuriamas ryšys tarp kartų
Panašias patirtis kasmet stebi ir Fabijoniškių socialinių paslaugų namų direktorė ir socialinė darbuotoja, Profesinių kompetencijų tobulinimo centro ekspertė Anželika Žolnerukaitė. Ji dirba su senyvo amžiaus žmonėmis, taip pat žmonėmis, patiriančiais Alzheimerio ligą ar kitą demencijos formą.
„Dažniausiai vaikai arba jų tėvai renkasi vietą, kurioje atliks socialinę-pilietinę veiklą, ne pagal veiklos pobūdį ar paslaugų gavėjų grupę, o pagal gyvenamąją vietą. Tai reiškia, kad dažnai jie net nežino, kuo įstaiga užsiima ir su kokiais žmonėmis susidurs. Pirmojo kontakto metu visuomet leidžiame susipažinti su įstaiga, supažindiname su senjorais, personalu, o tada vaikas su tėvais jau sprendžia, ar nori čia atlikti praktiką.“
Anželika pasakoja, kad iš pradžių dauguma mokinių galvoja apie tai, kaip kuo greičiau atlikti privalomas valandas. Tačiau susipažinę su įstaiga ir jos žmonėmis jie dažnai atranda gerokai daugiau galimybių, nei tikėjosi.
„Mokiniai padeda senjorams buityje, kartu gražina aplinką, koncertuoja, vyksta į ekskursijas, organizuoja šaškių turnyrus. Kuriamas labai gražus ryšys tarp kartų – mokiniai išmoksta kažko iš senjorų, o senjorai – iš mokinių. Vyksta abipusiai mainai. Labai smagu, kad mokiniai kasmet sugrįžta pas senjorus, su kuriais jau užmezgė ryšį.“
Socialinis darbuotojas padeda kurti santykį
Pirmasis apsilankymas socialinių paslaugų įstaigoje gali kelti nemažai klausimų. Kaip pradėti pokalbį? Ko geriau neklausti? Kaip elgtis, jei žmogus bendrauja kitaip nei įprasta? Todėl socialinis darbuotojas čia svarbus ne tik kaip žmogus, kuris supažindina su įstaiga ar paskirsto veiklas. Jis padeda mokiniui suprasti, kas vyksta aplinkui, ir atrasti būdą būti šalia kito žmogaus.
„Pirmo susitikimo metu svarbu paaiškinti, kad mokinys ateina ne „gelbėti pasaulio“, o susitikti su skirtingais žmonėmis, mėginti juos pažinti, kurti santykį ir kartu kažką įdomaus nuveikti“, – sako Daiva.
Socialinis darbuotojas gali padėti mokiniui pamatyti žmogų, o ne tik jo negalią, amžių ar gyvenimo aplinkybes. Susipažįstant su konkrečiu žmogumi atsiranda galimybė pamatyti jo charakterį, pomėgius, gebėjimus, gyvenimo istoriją. Kartu mokinys gali suprasti ir svarbų skirtumą tarp empatijos ir gailesčio: žmogui gali reikėti pagalbos, tačiau tai neatima jo teisės rinktis, būti gerbiamam ir pačiam spręsti dėl savo gyvenimo.
Socialinis darbuotojas gali padėti mokiniui suprasti, kad prieš siūlant pagalbą pirmiausia verta pastebėti, ko žmogui iš tiesų reikia.
„Vienas žmogus aukštas, kitas žemas, vienas vaikšto, kitas „sėdi rateliuose“, vienas kalba, kitas kalba mažai arba visai nekalba. Vienas bendrauja noriai, kitam reikia daugiau laiko apsiprasti. Svarbu paaiškinti, kad kitoniškas elgesys neturėtų kelti nerimo“, – pabrėžia Daiva Ivanauskaitė.
Anželika Žolnerukaitė priduria, kad dirbant su demencija patiriančiais senjorais mokinius svarbu iš anksto supažindinti ir su ligos ypatumais.
„Asmenys, sergantys tam tikromis ligomis, kartais nori paliesti, paglostyti, jaunus žmones palaiko savo vaikais ar anūkais. Labai svarbu vaikui paaiškinti, kad toks elgesys tam žmogui yra normalus, parodyti, kaip nusibrėžti ribas. Paprastas, žmogiškas, pagarba grįstas bendravimas yra geriausia dovana senjorams.“
Socialinis darbas – ne vien pagalba buityje
Susitikimas socialinių paslaugų įstaigoje mokiniui gali būti ir pirmoji proga iš arčiau pamatyti, ką iš tiesų veikia socialinis darbuotojas. Bendraudamas su specialistais jis gali pamatyti, kaip ieškoma sprendimų, kaip padedama žmogui išlaikyti savarankiškumą ir kaip kuriamas santykis, paremtas ne gailesčiu, o pagarba.
Kasdienybėje apie socialinį darbą vis dar galima susidaryti gana siaurą vaizdą – tarsi jo esmė būtų prižiūrėti žmogų ar padėti išspręsti konkrečią buitinę problemą. Tačiau socialinio darbuotojo darbe svarbu ir tai, kaip žmogui padėti išsaugoti savarankiškumą, atpažinti jo stiprybes, priimti sprendimus, spręsti sunkumus ir išlaikyti teisę pačiam spręsti dėl savo gyvenimo.
Mokiniui, kuriam patikima tikra, prasminga užduotis, atsiveria ir kita atsakomybės pusė. Jis gali pajusti, kad nuo jo pastangų iš tiesų kažkam yra geriau. Tai visai kitokia patirtis nei kelios valandos, praleistos vien tam, kad būtų gautas parašas apie atliktą veiklą.
Empatija prasideda ne nuo teorijos
Abi specialistės sako pastebinčios, kad po kelių apsilankymų keičiasi ne tik mokinių elgesys, bet ir požiūris.
„Pradžioje mokinys pirmiausia pamato žmogaus negalią, jo kitokią išvaizdą ar bendravimo būdą. Tačiau po kurio laiko žmogaus negalia tarsi „dingsta“. Tada mokiniai pradeda matyti žmogų, su kuriuo galima kalbėtis, juoktis, žaisti žaidimus. Jie pastebi, kad juos sieja daugybė bendrų dalykų – piešimas, muzika, sportas, kompiuteriniai žaidimai ar tiesiog noras būti kartu. Kai atsiranda pažinimas, stereotipams lieka vis mažiau vietos“, – pasakoja Daiva.
Anželikos teigimu, ne vieną mokinį nustebina ir tai, kokį aktyvų gyvenimą gyvena dalis senjorų.
„Pas mus vaikai pamato, kad gyvenimas gali būti gražus, aktyvus ir bendruomeniškas net esant kitokioms gyvenimo aplinkybėms. Jie mato, kaip senjoras, judantis tik su techninės pagalbos priemonėmis, skraido oro balionu, vyksta į vaikų darželius su projektais ar aktyviai dalyvauja bendruomenės gyvenime.“
Tokios patirtys gali būti svarbios ir platesniam mokinio supratimui apie visuomenę. Socialinė-pilietinė veikla tampa ne vien pagalba konkrečiai įstaigai, bet ir galimybe pamatyti, kaip skirtingi žmonės gyvena šalia mūsų, su kokiais sunkumais susiduria ir kuo gali būti naudingi vieni kitiems.
Pilietiškumas tampa ne vien žiniomis apie valstybę, jos istoriją ar institucijas. Tai – ir gebėjimas pastebėti, kas vyksta aplinkui, prisiimti atsakomybę už savo veiksmus ir paklausti savęs: ką galiu padaryti, kad mano bendruomenėje kitam žmogui būtų geriau?
Socialinės valandos – ne tam, kad būtų „atidirbtos“
Galbūt todėl svarbiausia ne tai, kiek valandų mokinys sukaups, o ką per jas supras apie kitus ir apie save. Daiva siūlo po socialinės-pilietinės veiklos savęs paklausti: ką bendro patyriau ar atradau būdamas kartu su žmogumi, turinčiu intelekto negalią? Šis klausimas padeda pamatyti, kad už kiekvieno skirtumo slypi labai daug panašumų. Visi norime būti išgirsti, priimti, turėti draugų, būti reikalingi ir svarbūs.
PKTC ekspertė Anželika ragina pagalvoti, ką ši patirtis davė man ir ką aš daviau kitam žmogui?
„Vienas vaikas ateis todėl, kad reikia. Kitas išeis išsinešęs daug daugiau – daugiau patirties, daugiau ryšio, daugiau supratimo, kad visuomenė yra įvairi, o senatvė gali būti graži, aktyvi ir prasminga.“
Kur ieškoti prasmingos patirties?
Socialinei-pilietinei veiklai galima rinktis bibliotekas, kultūros įstaigas, gyvūnų globos organizacijas, bendruomenes ar socialinių paslaugų įstaigas. Visos šios veiklos gali būti prasmingos, tačiau jei mokinys nori geriau suprasti žmonių santykius ir socialinio darbo sritį, socialinių paslaugų įstaiga yra viena iš vietų, kur tokios patirties galima įgyti tiesiogiai.
Anot Daivos Ivanauskaitės, pirmiausia verta pagalvoti, kokia savanorystė pačiam būtų prasminga.
„Savanorystė yra įsipareigojimas, todėl svarbu atrasti tokią vietą, kuri augintų kaip asmenį ir atitiktų pomėgius. Vienam labiau patinka veikla su žmonėmis, kitam – padėti organizuoti renginius. Svarbiausia, kad tai nebūtų tik būdas surinkti socialines valandas.“
Anželika Žolnerukaitė pastebi, kad didžiausias atradimas mokiniams dažnai būna labai paprastas.
„Vaikams atrodo, kad pagalba – tai lapų grėbimas ar langų valymas. O paskui jie nustemba supratę, kad kartais didžiausia dovana kitam žmogui yra tiesiog pabūti kartu, pasikalbėti, skirti savo laiko. Toks paprastas bendravimas žmogui gali suteikti prasmės visai dienai. Todėl labai smagu, kad pabuvę pas mus vaikai grįžta ne vieni – atsiveda klasės draugus.“
—
Straipsnį paruošė Socialinių darbuotojų ir kitų socialinių paslaugų srities darbuotojų profesinių kompetencijų tobulinimo centras (PKTC).
PKTC nuolat skiria dėmesį bendruomeniškumui bei žmonių įtrauktį skatinančių praktikų plėtrai. Viena iš tokių praktikų – gebėjimas prasmingai įtraukti jaunus žmones į socialinių paslaugų įstaigų gyvenimą, padėti jiems užmegzti ryšį su paslaugų gavėjais ir socialinę-pilietinę veiklą paversti abipusiai vertinga patirtimi. Jaunų žmonių įsitraukimas į socialinių paslaugų įstaigų veiklą padeda kurti stipresnius ryšius tarp skirtingų kartų ir visuomenės grupių, o kartu augina atviresnes, empatiškesnes ir aktyvesnes bendruomenes.
PKTC įkurtas Lietuvoje 2022 m. siekiant vystyti inovatyvias socialinių paslaugų teikimo praktikas. Centro funkcijas vykdo Lietuvos socialinių darbuotojų asociacija 2025-2027 m. įgyvendindama projektą „PKTC: Inovatyvūs kompetencijų sprendimai“. Projektą finansuoja Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija.
Apie PKTC: facebook.com/pktcentras ir pktc.lt
About the Author
