Kodėl ŽŪM šių plotų neįtraukė į pagalbos paketą?
Lietuvoje šiemet deklaruota 423,1 tūkst. hektarų daugiamečių pievų – ganyklų, tačiau daliai jas naudojančių gyvulininkystės ūkių spalio 13 d. patvirtintame 19,576 mln. eurų skubios paramos pakete nenumatyta kompensacija už pabrangusį kurą. „Zaborės naujienų“ autorė Raimonda Zaborė klausia, kodėl valstybė taiko apribojimus, įpareigoja pievas saugoti ir prižiūrėti, bet nepakankamai įvertina šių darbų išlaidas.
Žemės ūkio ministro Kęstučio Mažeikos patvirtintame įsakyme daugiametės pievos ir ganyklos neįtrauktos į kompensuojamų pasėlių sąrašą, o išmokos už mėsinius galvijus, avis ir ožkas apskritai nenumatytos. Vadinasi, nė vienas iš Lietuvoje deklaruotų 423,1 tūkst. hektarų daugiamečių pievų nesuteikia teisės į kompensaciją už pabrangusį kurą pagal šią priemonę – net ir tais atvejais, kai šiuose plotuose ganomi gyvuliai, šienaujama ir ruošiami pašarai. Taigi, nors šių pievų priežiūra ir naudojimas reikalauja realių kuro sąnaudų, skirstant paramą jos lieko neįvertintos.
R. Zaborės vertinimu, valstybės reikalavimas išsaugoti pievas negali būti atsietas nuo ekonominių galimybių jas prižiūrėti. Pievų išsaugojimas kuria viešąją naudą, tačiau ją užtikrinantys ūkininkai taip pat patiria augančias išlaidas degalams. Todėl toks paramos paskirstymas kelia klausimą dėl valstybės prioritetų: kodėl pagalba numatyta tik praktiškai ekonomiškai stipresniems grūdininkystės ūkiams, o pievas išsaugančių gyvulininkystės ūkių išlaidos paliekamos nuošalyje?
Dalis pievų patenka į teritorijas, kuriose draudžiama jas suarti ar keisti jų naudojimo paskirtį. Ekologinės sistemos veikloje „Ekstensyvus daugiamečių pievų tvarkymas ganant gyvulius“ 2026 m. deklaruota 74,7 tūkst. ha. Šiuos plotus prižiūrintys ūkininkai privalo vykdyti ganymo įsipareigojimus ir laikytis trąšų bei augalų apsaugos produktų naudojimo apribojimų. Toks ūkininkavimas degalų poreikio nepanaikina: jų reikia šienavimui, pašarų ruošimui, vežimui ir gyvulių priežiūrai. Dėl mažesnio pievų derlingumo vienai pašarų tonai tenkančios degalų sąnaudos dažnai yra netgi didesnės.
Ministerija pieno sektoriaus išskyrimą grindžia sudėtingesne jo ekonomine padėtimi ir didesnėmis trąšų sąnaudomis. R. Zaborė neabejoja pagalbos pienininkams reikalingumu, tačiau klausia, kokiais duomenimis remiantis įvertintas degalų pabrangimo poveikis mėsinės galvijininkystės, avininkystės ir ožkininkystės ūkiams. Jeigu pagalbos tikslas – kompensuoti išaugusias degalų sąnaudas, sprendimas neįtraukti šių gyvulininkystės šakų turi būti pagrįstas jų patiriamų išlaidų ir ekonominės padėties vertinimu. Vien trąšų naudojimo skirtumai tokio pagrindimo neatstoja.
Viešųjų lėšų skirstymas turi būti pagrįstas aiškiais kriterijais ir nauda visuomenei. Pusę 19,576 mln. eurų pagalbos paketo – 9,788 mln. eurų – sudaro Lietuvos valstybės biudžeto lėšos. R. Zaborės vertinimu, jas skirstant būtina įvertinti ūkių patiriamus sunkumus, ekonominį pajėgumą ir indėlį į vietos maisto gamybą, regionų gyvybingumą bei biologinės įvairovės išsaugojimą. Todėl turi būti aiškiai pagrįsta, kodėl pagalba praktškai numatyta ekonomiškai stipresniems intensyvios grūdininkystės ūkiams, tačiau už mėsinius galvujus, ganyklas ir mažiau palankas vietoves išmokos nenumatytos.
Autorė ragina ministrą K. Mažeiką pateikti ekonominį pasirinktų paramos gavėjų grupių pagrindimą ir paaiškinti, kaip įvertintos į paketą neįtrauktų gyvulininkystės šakų papildomos degalų išlaidos. Jos vertinimu, viešųjų pinigų paskirstymo pagrįstumą turi būti galima patikrinti pagal paskelbtus duomenis ir aiškius kriterijus.
R. Zaborė taip pat kreipiasi į Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ pirmininką, Europos Parlamento narį Virginijų Sinkevičių, 2026 m. spalio 14 d. perrinktą Europos Parlamento Žaliųjų ir Europos laisvojo aljanso (Greens/EFA) frakcijos vicepirmininku. 2019–2024 m. jis buvo Europos Komisijos narys, atsakingas už aplinką, vandenynus ir žuvininkystę; jo atsakomybės sritys apėmė ES biologinės įvairovės strategiją iki 2030 m., rūšių ir buveinių apsaugą.
Autorės vertinimu, ši patirtis ir dabartinės pareigos suteikia pagrindą tikėtis aiškios jo pozicijos dėl pievas išsaugančių ūkių ekonominio gyvybingumo. V. Sinkevičius vadovauja partijai, delegavusiai žemės ūkio ministrą, todėl jo vertinimas svarbus ir politinės atsakomybės požiūriu. Pati Demokratų sąjunga deklaruoja duomenimis grindžiamus sprendimus, socialiai atsakingą viešųjų finansų valdymą, regionų stiprinimą ir ekonomikos augimo derinimą su aplinkos apsauga.
Todėl R. Zaborė prašo V. Sinkevičiaus viešai įvertinti, kaip jo vadovaujamos partijos deleguoto ministro pasirinktas modelis atitinka šiuos įsipareigojimus. Ji kelia klausimą, kaip europiniu lygmeniu ginami biologinės įvairovės ir gamtos apsaugos tikslai atsispindi nacionaliniuose sprendimuose, nuo kurių priklauso ganyklas prižiūrinčių ūkių galimybės tęsti veiklą.
R. Zaborė siūlo įvertinti galimybę kompensuoti faktiškai patirtas papildomas degalų išlaidas, susijusias su ganomų ir pašarams naudojamų pievų priežiūra. Valstybės aplinkosaugos tikslų įgyvendinimas priklauso ir nuo žmonių, kurie kasdien prižiūri pievas, ruošia pašarus bei laiko gyvulius, galimybių tęsti ūkinę veiklą.
About the Author
