Šiuo metu Lietuvoje vis daugiau kalbama apie demografinius iššūkius – mažėjantį gimstamumą, besitraukiančias dirbančiųjų gretas ir tai, kad ateityje vienam dirbančiajam teks vis didesnė atsakomybė išlaikyti pensijų sistemą. Šiame kontekste asmeninis pasirengimas pensijai tampa vis svarbesnis. Ir, nors dalis gyventojų pasinaudojo reformos suteikta laisve patiems spręsti dėl sukauptų lėšų, daug žmonių savo sprendimą įvertina iš naujo bei grįžta kaupti II pakopoje.
Pirmąjį 2026 m. pusmetį II pakopoje sudaryta beveik 30 tūkst. naujų kaupimo sutarčių. Viena iš priežasčių – apčiuopiamas rezultatas: žmonės pamatė realiai sukauptas sumas ir tai, kad vidutiniškai fondų sugeneruota grąža daugiau nei dvigubai viršijo jų pačių įmokas.
Tačiau atsiėmus pinigus atsirado kitas klausimas – ką su jais daryti. Sąskaitoje laikomi pinigai savaime neauga, o jų vertę mažina infliacija. Nežinant, kaip juos įdarbinti, ir nenorint investuoti savarankiškai, paprastu būdu pasirūpinti savo finansine ateitimi tampa kaupimas II pakopoje – joje investavimu, įmokų reguliarumu ir ilgalaikiu kaupimu rūpinasi šios srities profesionalai.
Tam tikra prasme jau pats klausimas, kur toliau laikyti ar investuoti atsiimtas lėšas, primena, kokią funkciją atliko II pakopa. Todėl natūralu, kad gyventojai grįžta joje kaupti.
Ilgalaikio investavimo nauda
Pensijų fondai ir toliau augina solidžią grąžą. Nuo 2019 m. gyvenimo ciklo fondų vidutinė grąža pasiekė 109 proc., o kai kurių akcijų fondų – viršijo 130 proc. Tačiau būtent laikas ir kaupimo stabilumas leidžia geriems fondų rezultatams virsti reikšminga sukaupta suma. Reguliariai investuojamos įmokos ilgainiui augina ne tik sukauptą sumą, bet ir vis didesnę jos dalį sudarančią investicinę grąžą.
Pavyzdžiui, jei vidutinį darbo užmokestį gaunantis žmogus kartu su valstybės paskata kas mėnesį skirtų apie 110 eurų, o vidutinė metinė grąža siektų 9 proc., pradėjęs kaupti nuo 18 metų iki 65-erių asmuo teoriškai sukauptų apie 860 tūkst. eurų, o pradėjęs nuo 35-erių – vos apie 187 tūkst. eurų.
Nors tai yra tik iliustracinis skaičiavimas, nes grąža, atlyginimai ir valstybės paskata laikui bėgant kinta, jis aiškiai parodo laiko svarbą – pradėjus vėliau ar kaupimą nutraukus, sudėtinių palūkanų efektas ir rezultatas reikšmingai mažėja.
Gyventojams palanki ir pati II pakopos struktūra. Kitaip nei daugelyje kitų investavimo priemonių, čia gyventojams taikomas pinigų investavimo ir administravimo mokestis yra ribojamas įstatymu. Kitaip nei „Sodros“ pensija, II pakopoje sukauptos lėšos yra paveldimos, o prie kaupimo prisideda ir valstybė, reikšmingai didindama galutinę sumą.
Ilgalaikiam kaupimui svarbūs ir gyvenimo ciklo fondai – juose investavimo rizika pritaikoma pagal amžių. Jaunesniems ji – didesnė, nes yra daugiau laiko atlaikyti rinkų svyravimus ir siekti didesnės ilgalaikės grąžos, o artėjant pensijai rizika mažinama, kad sukauptas turtas būtų stabilesnis.
Gimstamumas sumažėjo kone perpus
Kodėl apie kaupimą svarbu kalbėti jau dabar? 2015 m. Lietuvoje gimė 30,1 tūkst. vaikų, o 2025 m. – vos 17,6 tūkst., arba 42 proc. mažiau. 2026 m. gimusiųjų ir vėl buvo mažiau nei prieš metus, o pensinio amžiaus kasmet sulaukia virš 40 tūkst. Lietuvos gyventojų.
Mažėjant būsimų dirbančiųjų kartoms, vis didesnė našta teks viešajai pensijų sistemai. Lietuvos banko skaičiavimu, vienam pensininkui tenkančių dirbančiųjų skaičius gali sumažėti nuo 2,2 šiemet iki 1,4 2050 m. Todėl vien valstybės sprendimų nepakaks – už būsimas pajamas senatvėje vis daugiau atsakomybės turės prisiimti ir pats žmogus.
Galima sparčiau didinti „Sodros“ pensijas, naudoti rezervą ar ieškoti kitų trumpalaikių priemonių, tačiau jos neišsprendžia problemos, iš ko pensijos bus mokamos po kelių dešimtmečių.
Kol kas geresnio modelio už derinį, kai dalį pensijos užtikrina valstybės perskirstomos dirbančiųjų įmokos, o dalį žmogus sukaupia pats, pasaulis nesugalvojo. Tad šiuo metu būtų racionalu remtis, tobulinti bei stiprinti jau veikiančią daugiapakopę kaupimo sistemą.
Žmonių grįžimas į kaupimą yra pozityvus signalas. II pakopa išlieka optimaliu ir paprastu būdu taupyti disciplinuotai, tad vis daugiau gyventojų įvertina ne tik šiandien atsiimamą sumą, bet ir tai, iš ko reikės gyventi po kelių dešimtmečių.
About the Author
