Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD vadovaujantis partneris, advokatas Egidijus Langys
Prezidentūros inicijuotas Užsieniečių teisinės padėties įstatymo pakeitimo projektas XVP-1714 juda pirmyn. Vyriausybė jam iš esmės pritaria, tačiau siūlo nemažai korekcijų ir griežtesnių saugiklių.
Transporto sektoriui, kuris jau ne vienerius metus susiduria su vairuotojų trūkumu ir sudėtingomis darbuotojų iš trečiųjų šalių įdarbinimo procedūromis, pati projekto kryptis yra racionali.
Viena svarbiausių idėjų – atskirti terminuotą darbą Lietuvoje nuo ilgalaikės imigracijos.
Ne kiekvienas užsienietis, atvykstantis dvejiems metams dirbti tarptautinių reisų vairuotoju, planuoja čia kurti ilgalaikį gyvenimą. Valstybė turi teisę kontroliuoti migraciją, vertinti nacionalinio saugumo rizikas ir kelti integracijos reikalavimus. Tačiau trumpalaikis darbo santykis ir ilgalaikė imigracija nėra tas pats reiškinys.
Todėl atskiras terminuoto darbo leidimas gali tapti labai reikalingu instrumentu tiek vežėjams, tiek kitoms darbuotojų trūkumą patiriančioms verslo šakoms.
Sveikintinas ir siūlymas Migracijos departamentui iš anksto peržiūrėti prašymus. Verslas neturėtų prarasti darbuotojo vien dėl formalios dokumentų klaidos, kurią galima ištaisyti.
Tačiau kyla esminis klausimas: ar bandydami sukurti lankstesnę sistemą jos iš karto vėl nepadarysime nelanksčios?
Siūloma terminuoto darbo leidimą turinčiam žmogui neleisti dirbti keliems darbdaviams ar keisti darbo funkcijos. Tokio ribojimo logika suprantama – valstybė nori žinoti, pas ką ir kokiam darbui žmogus atvyko. Tačiau realiame versle aplinkybės keičiasi: įmonės reorganizuojasi, funkcijos kinta, darbo santykiai nutrūksta.
Jeigu darbuotojo teisė likti Lietuvoje praktiškai taptų visiškai priklausoma nuo vieno konkretaus darbdavio, tokia sistema ne tik apsunkintų verslą, bet ir paradoksaliai susilpnintų paties darbuotojo padėtį.
Yra ir teisinė rizika. Seimo Teisės departamentas jau atkreipė dėmesį į galimą kai kurių projekto nuostatų neatitiktį ES Vieno leidimo direktyvai, be kita ko, dėl galimybės pakeisti darbdavį ir situacijos netekus darbo. Šias vietas svarstymo metu būtina išspręsti itin tiksliai.
Diskusijų nusipelno ir lietuvių kalbos reikalavimas. Ilgiau Lietuvoje pasiliekančiam žmogui integracijos reikalavimas suprantamas. Tačiau A2 lygį siūlant taikyti jau nuo antro leidimo verta įvertinti, ar tai realistiška konkrečioms profesijoms – ypač tarptautinio transporto sektoriuje, kur didžiąją darbo laiko dalį vairuotojas praleidžia ne Lietuvoje.
Migracijos politikoje lengva nueiti į vieną iš dviejų kraštutinumų: atverti duris per plačiai arba užverti jas taip stipriai, kad darbuotojų trūkstanti Lietuvos ekonomika pradeda bausti pati save.
Šis projektas, mano vertinimu, bando ieškoti vidurio. Todėl vežėjų palankus požiūris į reformos kryptį suprantamas. Tačiau švęsti dar anksti – tai tik svarstomas projektas, o jo vertė priklausys nuo galutinės redakcijos.
Jeigu po visų „saugiklių“ terminuoto darbo leidimas taps toks pat sudėtingas ir nelankstus darbdaviui kaip dabartinė sistema, būsime pakeitę ne migracijos politiką, o tik leidimo pavadinimą.
O tokios reformos verslui tikrai nereikia.
About the Author
