2026 m. sausio 13 d. pranešimas žiniasklaidai (Seimo naujienos ● Seimo nuotraukos● Seimo transliacijos ir vaizdo įrašai)
1991 m. sausio 13-ąją žuvusio Lietuvos laisvės gynėjo, 1-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordino kavalieriaus Apolinaro Juozo Povilaičio sūnaus Roberto Povilaičio kalba iškilmingame Laisvės gynėjų dienos 35-mečio minėjime ir Laisvės premijos įteikimo ceremonijoje:
Gerbiami Sausio 13-osios žuvusiųjų artimieji,
Lietuvos laisvės gynėjai,
Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente,
Gerbiami Seimo Pirmininke ir Ministre Pirmininke,
Buvę valstybės vadovai,
Užsienio valstybių ambasadoriai,
Gerbiama Ukrainos ambasadore,
Gerbiami šio iškilmingo posėdžio dalyviai,
Sausio 13-oji mums primena labai aiškų pasirinkimą. Tą naktį buvo ginami ne pastatai – buvo ginama teisė laisvai kalbėti, galvoti, girdėti ir žinoti, kas vyksta. Neatsitiktinai viena pagrindinių puolimo krypčių buvo radijas ir televizija. Buvo suprasta paprasta tiesa: jeigu nutildomas laisvas balsas, tampa lengviau nutildyti ir visuomenę. Todėl žmonės stojo ginti institucijų, kurios skleidė informaciją ir neleido melui tapti vienintele tiesa.
Per 35 metus Lietuva daug pasiekė. Didžiuojuosi laisva Lietuva. Didžiuojuosi tuo, kad šiandien aiškiai ir nedviprasmiškai remiame Ukrainą, kurią užpuolė agresorius – režimas, neigiantis tautų teisę gyventi laisvai.
Tačiau kartu turime pripažinti – ne visos kovos dėl laisvės yra baigtos. Atrodo, kad 35 metai yra pakankamas laikas atsisveikinti su sovietiniu palikimu. Tačiau jis vis dar gyvas. Kartais – taip akivaizdžiai, kad kyla labai paprastas, bet nepatogus klausimas.
Kodėl Lietuvoje, praėjus 35 metams po Sausio 13-osios, vis dar yra gatvių, įamžinančių sovietų karinių oro pajėgų pulkininko Jurijaus Gagarino vardą?
Sovietų aukšto rango karininko, karinės aviacijos, karinių naikintuvų piloto ir instruktoriaus atminimą menančias gatves iki šiol galime rasti Vilniaus ir Pasvalio rajonuose. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras yra konstatavęs, kad J. Gagarino gatvės pavadinimas pažeidžia Lietuvos Respublikos draudimo propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas įstatymą.
Kalbėdami apie Sausio 13-ąją, privalome kalbėti ir apie teisingumą – apie tai, kaip mums sekėsi įvertinti sovietų įvykdytus nusikaltimus.
Šioje vietoje noriu ir pasidžiaugti, ir išreikšti apgailestavimą dėl kai kurių Sausio 13-osios bylos aspektų.
Noriu padėkoti Generalinės prokuratūros prokurorams, kurie po ilgo ir sudėtingo darbo perdavė Sausio 13-osios baudžiamąją bylą teismui, ir teismams, kurie ją nagrinėjo. Tai buvo būtinas ir istoriškai svarbus žingsnis.
Tačiau šiame procese ne viskas vyko sklandžiai. Pradėjus gilintis į baudžiamąją bylą ir pradėjus kelti Michailo Gorbačiovo atsakomybės klausimą, gavau Generalinės prokuratūros raštą, kurio paskutinis puslapis buvo skirtas ne mano pateiktiems argumentams, o detaliai išdėstytai prokurorų nepriklausomumo doktrinai, nurodant konkrečias teisės normas ir galimą teisinę atsakomybę už poveikį prokurorams.
Man, kaip nukentėjusiajam, tai buvo aiškiai suprantamas signalas: neik toliau, nesikišk, nekelk klausimų. Nors man nebuvo pareikštas joks formalus kaltinimas, šio rašto turinys ir tonas buvo akivaizdžiai nukreiptas į tai, kad atgrasytų mane nuo tolesnio gilinimosi į Sausio 13-osios bylą.
Tai buvo ne teisinis dialogas su nukentėjusiuoju, o institucinis perspėjimas tylėti. Tokią žinutę suvokiau ne kaip pavienį nesusipratimą, o kaip institucinio požiūrio problemą. Nukentėjusiojo teisė kelti klausimus nėra spaudimas prokuratūrai.
Noriu padėkoti advokatui Albertui Butai už daug metų teiktą profesionalią teisinę pagalbą, gilinantis į baudžiamosios Sausio 13-osios bylos aplinkybes.
Apgailestauju, kad Michailo Gorbačiovo, tuometinio Sovietų Sąjungos Prezidento ir vyriausiojo karinių pajėgų vado, atžvilgiu nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl aplaidaus vado pareigų vykdymo, nors tokia atsakomybė aiškiai numatyta Baudžiamajame kodekse. Suprantantiems Sovietų Sąjungos hierarchinę struktūrą akivaizdu, kad Sovietų Sąjungos Gynybos ministerijai, Vidaus reikalų ministerijai ir Valstybės saugumo komitetui pavaldžių pajėgų kariniai veiksmai negalėjo vykti be aukščiausio politinio ir karinio lygmens sprendimų.
Taip pat paminėsiu dar vieną reikšmingą bylos epizodą. Sausio 13-osios ikiteisminis tyrimas buvo sustabdytas ne vieną kartą ir bent tris kartus apie šios bylos sustabdymą šimtai nukentėjusiųjų ir kitų proceso dalyvių nebuvo informuoti. Šis faktas buvo nustatytas pačios Generalinės prokuratūros atlikto vidaus vertinimo metu, po mano kreipimosi.
Nepaisant to, buvo nuspręsta nepradėti tarnybinio patikrinimo, apsiribojant vidinių aplinkybių įvertinimu. Sausio 13-osios bylos sustabdymas, neinformuojant kelių šimtų nukentėjusiųjų, nėra procedūrinė smulkmena – tai pasitikėjimo teisingumu klausimas.
Nepavykus iškelti M. Gorbačiovo baudžiamosios atsakomybės, Sausio 13-ąją nužudytųjų artimiesiems liko vienintelė galimybė – civilinis procesas. Nuoširdžiai dėkoju advokatui Mindaugui Gedeikiui, kuris ryžosi imtis šios itin sudėtingos bylos. Taip pat reiškiu pagarbą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinei teisėjų kolegijai, priėmusiai svarbų sprendimą, kad Sausio 13-osios byloje nukentėję asmenys turi teisę siekti žalos atlyginimo ir po M. Gorbačiovo mirties.
Sausio 13-ąją laisvę gynėme nuo tankų. Šiandien valstybę vėl tenka ginti nuo kitos armijos – neapykantą ir melą skleidžiančios botų armijos. Tai centralizuotai koordinuojami netikri socialinių tinklų profiliai, kurie sąmoningai skleidžia melagingą informaciją, kursto neapykantą, kiršina visuomenę ir siekia pakirsti pasitikėjimą valstybės institucijomis bei demokratija. Ši veikla yra valdoma iš tos priešiškos valstybės, kuri šiandien terorizuoja Ukrainą ir kartu kelia grėsmę visam civilizuotam pasauliui.
Kai politinėje retorikoje pradedama ieškoti priešų vietoj sprendimų, kai normalizuojama neapykanta ir visuomenės kiršinimas, tai jau nebėra nuomonių įvairovė – tai pavojus demokratijai. Kai neapykantos skleidėjai ir kurstytojai patenka į valdžią, valstybė pradedama griauti iš vidaus.
Sausio 13-oji mus įpareigoja būti budrius ne tik prieš išorės agresiją, bet ir prieš demokratijos ardymą iš vidaus.
Šiandien nacionalinį transliuotoją norima padaryti patogų – tokį, kuris nekeltų nepatogių klausimų. Tačiau tą akimirką, kai visuomeninis transliuotojas tampa patogus politikams, jis nustoja būti visuomeniniu.
Noriu padėkoti LRT darbuotojams ir žurnalistams už jų profesionalumą, drąsą ir atsakomybę.
Trumpam noriu kreiptis į Ukrainos ambasadorę – Jūsų Ekscelencija Olha Nikitčenko. Ačiū Ukrainai. Ačiū Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms už tai, kad ginate ne tik savo valstybę, bet ir mus visus nuo kraujo ištroškusio agresoriaus.
Slava Ukraini.
Pagarba visiems, ginantiems Lietuvos laisvę.
About the Author
