Seimo Pirmininko Juozo Oleko kalba Laisvės gynėjų dienos minėjime ir Laisvės premijos įteikimo ceremonijoje:
Gerbiami Lietuvos žmonės,
Laisvės gynėjai,
Žuvusiųjų artimieji,
Ekscelencijos,
Mieli svečiai ir kolegos,
Šiandien stovėdamas čia jaučiu ir pagarbą, ir dėkingumą, pasididžiavimą, ir atsakomybę.
Praėjo 35 metai nuo tos nakties, kai Lietuvą buvo bandoma palaužti jėga, bet Lietuva pasirinko nepasiduoti, kai visam pasauliui pasakė, kad laisvė mums brangiau už gyvybę.
Tą naktį Lietuva neturėjo tankų, neturėjo ginklų, tačiau turėjo tai, prieš ką ir tankai, ir ginklai, ir agresorius yra bejėgiai – turėjo vienybę, drąsą ir laisvės troškimą.
Prie televizijos bokšto, Radijo ir televizijos komiteto, prie Parlamento susirinko beginkliai žmonės, kurie suprato: valstybę kuriame, saugome ir giname tik mes patys. Laisvės gynėjais tapo gyventojai iš visos Lietuvos – nuo mažo iki seno. Jie važiavo į Vilnių, paromis stovėjo šaltyje ir gintis galėjo tik dainomis ir maldomis.
Leiskite šiandien prisiminti ir savo asmeninę patirtį. Prieš 35 metus, aš būdamas taip pat 35 metų, ėjau sveikatos apsaugos ministro pareigas. Nakties pradžioje dar buvau II, o paryčiais jau III Vyriausybės sveikatos apsaugos ministras. Aš mačiau į ligonines atvežamus sužeistus ir žuvusiųjų kūnus. Mačiau medikus, dirbusius be poilsio. Mačiau jų pyktį okupantui, kuris taip žiauriai žudė ir žalojo, bet dar labiau jutau medikų pasiryžimą gelbėti žmones, išsaugoti jų sveikatą ir gyvybę nepaisant ilgų darbo valandų ir tuo metu jau ateinančio nuovargio. Keturiolika laisvės gynėjų sumokėjo gyvybės kainą, šimtai buvo sužeisti, tačiau Lietuva neklupo. 1991-ųjų sausis parodė, kad valstybė jau nebegali būti sustabdyta.
Šiandien, po 35 metų, galime tvirtai pasakyti, kad mūsų žmonės apgynė ne pastatus, ne šias sienas – jie apgynė teisę patiems spręsti savo likimą. Jie apgynė teisę kalbėti savo kalba. Teisę gyventi be baimės. Teisę būti laisvais žmonėmis savo laisvoje žemėje. ir svarbiausia – teisę būti atsakingais už savo valstybę ir galimybę laisvę perduoti savo vaikams.
Sausio 13-oji primena mums ir kitą tiesą: laisvė niekada nėra duotybė. Ji reikalauja budrumo ir atsakomybės. drąsos stoti prieš neteisybę, net kai tos netiesos pusėje yra didžiulė karinė galia.
Šiandien, minėdami Sausio 13-ąją, mes aiškiai matome: tai, kas 1991-aisiais vyko Vilniuje, šiandien vyksta Ukrainoje. Tik daug baisiau, agresyviau ir nuožmiau. Tas pats agresorius, ta pati jėga, tas pats bandymas tankais, kulkomis ir melu palaužti laisvą tautos valią.
Mes visi aiškiai suvokiame, ką šiandien gina Ukraina. Mūsų žmonės savo krauju ir gyvybėmis gynė tai 1991-aisias. Todėl mūsų pareiga – ne tik prisiminti, bet ir veikti: remti Ukrainą tol, kol bus apginta jos laisvė ir atkurta teisinga taika.
Istorija mus išmokė – nuolaidos agresoriui niekada neatneša taikos, o laisvė apginama tik tada, kai vardan jos stovime kartu.
Sausio 13-oji parodė ir įpareigojo: kai kyla grėsmė laisvei, Lietuva nesiskaldo – Lietuva susitelkia. Kai tauta stovi kartu, jos neįmanoma palaužti.
Deja, kaip minėjau, agresorius ir toliau žvangina ginklais, todėl Lietuvai tenka ruoštis gynybai. Agresorius nepasikeitė. Pasikeitė tik formos ir priemonės. Todėl dabar, kaip ir prieš 35 metus, mūsų stiprybė yra vienybė.
Be to, Sausio 13-oji išmokė – pirmiausiai patys esame atsakingi už savo šalį. Todėl Lietuva gynybai skiria didžiausią biudžetą per visą savo istoriją. Tai aiškus mūsų apsisprendimas: laisvė turi kainą, ir mes pasirengę ją mokėti, kad apgintume valstybę ir savo žmones.
Tiesa, šiandien Lietuva nėra viena. Sausio 13-ąją neturėjome patikimų sąjungininkų ir partnerių, su kuriais dabar stovime petys į petį. Esame NATO ir Europos Sąjungos dalis, priklausome bendruomenei, kuri žino, kad laisvė ginama kartu.
Laisvė yra mūsų pareiga. Saugokime ją ne tik atmintyje, bet ir savo kasdieniais pasirinkimais – taip, kaip tą naktį ją saugojo Laisvės gynėjai: vieningi, atsakingi ir pasiryžę.
Istorija mus išmokė paprastą, bet skaudžią tiesą: laisvę neužtenka išsikovoti, ją reikia ginti vėl ir vėl. Ši pamoka nėra apie praeitį, ji parašyta ir čia esančių, ir visų Lietuvos žmonių likimuose.
Lenkiu galvą prieš sužeistus, žuvusius, prieš jų artimuosius, prieš visus, kurie tą sausį stovėjo šaltyje, virė arbatą, gamino maistą gynėjams, vežė malkas laužams, statė barikadas, stebėjo ir pranešė apie okupantų kariuomenės judėjimus ir darė daug kitų darbų, kurie prisidėjo prie mūsų vieningo gyvo žmonių fronto.
Lietuvių tautą galima spausti, bet nepalaužti. Galima bandyti ją nutildyti, bet ne atimti laisvės.
Kartais pasigirsta klausimas – o įdomu, kaip šiandien elgtųsi Lietuvos žmonės, jei būtų Sausio 13-oji? Esu įsitikinęs, kad elgtųsi lygiai taip pat. Nes turime laisvės geną, paveldėtą iš savo protėvių ir perduodamą iš kartos į kartą. Būtent todėl esame tvirta, laisva ir nepasiduodanti tauta. Tokiais ir išlikime! Su pergalės diena!
About the Author
