Viena – siaura sausumos juosta prie Baltijos jūros, kitas – milžiniška jūrinė teritorija priešingoje pasaulio pusėje. Tačiau Klaipėdos universiteto (KU) politikos mokslų doktorantė Eglė Stonkė Australijoje pamatė, kad saugant Kuršių neriją ir Didįjį barjerinį rifą kyla labai panašių problemų. Kaip apsaugoti unikalią gamtą, nekliudant vietos gyventojams, neaukojant turizmo ir ekonomikos. Mėnesį trukusios „Erasmus+“ mokslinės stažuotės įžvalgas Kuršių nerijos valdyseną analizuojanti doktorantė doktorantė ketina pritaikyti savo disertacijoje.
Aukštyn kojomis – ne tik žemėlapyje
„Prieš pat išvykstant kolegė pajuokavo, kad nepamirščiau aprašyti, kaip seksis mėnesį gyventi aukštyn kojomis. Pasirodo, šiame pajuokavime buvo nemažai tiesos: Lietuvą palikau ankstyvą vasarą, Sidnėjuje nusileidau vėlyvą rudenį, o netrukus termometras parodė vieną laipsnį šalčio. Iki tol mano galvoje Australija buvo tik egzotiška ir tropinė šalis“, – pasakoja E. Stonkė.
Atvykus vakarietiška kultūra ir gyvenimo būdas pasirodė pažįstami. Tačiau pradėjusi keliauti rytine pakrante E. Stonkė pajuto tikrąjį šalies kitoniškumą. Šešių valandų kelionė čia laikoma trumpa. Kelio ženklai nurodantys, kad iki kito miesto liko keturi tūkstančiai kilometrų čia nieko nestebina. Doktorantė pamatė ir ilgalaikės sausros paveiktą raudoną, suskilinėjusią žemę, ir drėgnuosius Kvynslando tropikus.
Skirtingas mastelis, tie patys klausimai
Australiją mokslinės stažuotės vieta E. Stonkė pasirinko neatsitiktinai. Disertacijoje ji analizuoja Kuršių nerijos – unikalios saugomos teritorijos ir UNESCO pasaulio paveldo vietovės – valdyseną. Didžiajame barjeriniame rife doktorantė norėjo savo akimis pamatyti, kaip derinami skirtingi interesai, aplinkosauga ir turizmo plėtra.
„Šias teritorijas tiesiogiai lyginti sudėtinga. Kuršių nerija pirmiausia yra sausumos, o rifas – jūrinė saugoma teritorija. Smarkiai skiriasi ir jų mastelis: didysis barjerinis rifas savo užimamu plotu prilygsta Italijai. Vis dėlto nustebau supratusi, kad pagrindiniai valdymo iššūkiai mažai kuo skiriasi. Abiem atvejais reikia ieškoti balanso tarp gamtos ir kultūros paveldo apsaugos, ekonominės plėtros, turizmo ir vietos gyventojų interesų“, – sako KU doktorantė.
Bendraudama su vietos žmonėmis E. Stonkė pamatė, koks svarbus rifas vietos bendruomenėms, Kvynslando valstijai ir visai Australijai. Jos sutikti žmonės akcentavo rifo unikalumą, trapumą ir būtinybę jį išsaugoti ateities kartoms. Kartu tai vienas svarbiausių šalies turizmo objektų: 2024 m. su Didžiuoju barjeriniu rifu susijusios veiklos Australijos ekonomikai sukūrė apie 9 mlrd. Australijos dolerių pridėtinės vertės.
Vienas įdomiausių interesų derinimo pavyzdžių – rifo teritorijos perskirstymas zonomis. Prieš porą dešimtmečių įsigaliojus zonų planui, teritorijos dalis, kurioje draudžiama išteklių gavyba, padidėjo nuo vos kelių iki daugiau nei 30 procentų. Pokytis nepatiko daliai gyventojų, tačiau platus visuomenės įtraukimas, atviras dialogas ir federalinių bei valstijos institucijų bendradarbiavimas padėjo jį įgyvendinti. Šis procesas tapo tarptautiniu darbo su visuomene pavyzdžiu.
Stažuotė ne tik auditorijose
Akademinės stažuotės ašimi tapo vizitas Kvynslando technologijų universitete (angl. Queensland University of Technology, QUT). Dr. Davidas Millsas supažindino KU doktorantę su kolegomis. E. Stonkė savo tyrimą pristatė ir atviro mikrofono (angl. open mic) renginyje, kuriame sulaukė pasiūlymų, kaip analizuoti pasitikėjimo ir kontrolės ryšį. Pasak doktorantės, diskusijas ypač praturtino daugiakultūrė akademinė bendruomenė ir skirtingos jos narių patirtys.
Praktinėje stažuotės dalyje E. Stonkė keliavo po mažesnius Australijos miestus, su verslų atstovais ir mokslininkais diskutavo apie dekarbonizaciją bei žaliąsias inovacijas, o valstijos lygmens konferencijoje-dirbtuvėse stebėjo, kaip kuriamas pasitikėjimas tarp skirtingų interesų grupių. Ji taip pat susitiko su James Cook universiteto mokslininkais, sukūrusiais UNESCO vietovių pažeidžiamumo klimato kaitai vertinimo metodiką. Prieš kelerius metus šie mokslininkai lankėsi Kuršių nerijoje ir prisidėjo vertinant jos pažeidžiamumą keičiantis klimatui.
Pasitikėjimas, kurį galima „pačiupinėti“
Kad ir su kuo kalbėdavo, E. Stonkė vis sugrįždavo prie tos pačios minties: pasitikėjimas, bendradarbiavimas ir skirtingų pusių įtraukimas yra būtini siekiant rezultatų. Remdamasi asmenine patirtimi, doktorantė lygina Lietuvą, Daniją ir Australiją.
„Lietuvoje apie pasitikėjimą tik pradedame kalbėti plačiau. Kartais jis skamba kaip burtažodis, sklandantis ore, bet praktiškai jį „pačiupinėti“ sunku. Danijoje apie pasitikėjimą kalbama mažiau, nes jis dažnai yra savaime suprantama kasdienio gyvenimo dalis. Australijoje apie jį kalbama daug, tačiau dažniausiai labai praktiškai – nuolat ieškoma, kaip jį integruoti į konkrečius procesus ir veiklas“, – lygina E. Stonkė.
Pasak jos australai yra labai šilti, atviri ir komunikabilūs žmonės. Bendradarbiavimas jiems tarsi konstanta. Tai atsiskleidžia ir aplinkosaugos politikoje, kur viešojo sektoriaus institucijos, nevyriausybinės organizacijos, mokslininkai bei vietos bendruomenės buriasi į bendrus tinklus. E. Stonkei ypač įsiminė žemės ūkio konsultavimo ir plėtros programa (angl. extension programme), skirta skatinti tvarų žemės ūkį ir mažinti jo poveikį barjerinio rifo ‚baseino aplinkai. Joje mokslininkai-praktikai tiesiogiai dirba su ūkininkais, o valdžios, mokslo ir ūkininkų atstovai kaip lygiaverčiai partneriai ieško konkrečių sprendimų.
Stažuotės metu E. Stonkė užmezgė naujų akademinių ryšių, parsivežė disertacijai pritaikomų idėjų ir įgijo dar daugiau motyvacijos judėti pirmyn.
„Žinoma, Australijoje, kaip ir kitur, problemų yra. Tačiau bendradarbiavimas čia aiškiai suprantamas kaip vienas svarbiausių veikimo principų. Turėjau nukeliauti į kitą pasaulio pusę, kad dar kartą įsitikinčiau: mano pasirinkta tyrimų kryptis – pasitikėjimo svarba ir jo stiprinimas viešajame valdyme – yra ne abstrakti teorija, o labai praktiškas ir šiandien aktualus klausimas“, – apibendrina E. Stonkė.
Tarptautinė praktika – privaloma
Doktorantė džiaugiasi, kad KU jai suteikė puikias sąlygas dalyvauti tarptautiniuose mainuose.
„Pirmiausia, matyt reikia padėkoti mano doktorantūros vadovui prof. Jaroslav Dvorak už pažintį su Dr. D. Mills. Taip pat Tarptautinių ryšių tarnybai už paraginimą dalyvauti Erasmus+ konkurse ir vėlesnę pagalbą, kad stažuotės procesas būtų sklandus“, – sako E. Stonkė.
Anot jos tokios stažuotės kuria didelę pridėtinę vertę studijoms.
„Kiekviena šalis turi savo specifiką, o galimybė pažinti ją, duoda visapusiškos naudos. Išgirsti apie kolegų tyrimų kryptis, pamatai akademinės kultūros skirtumus, pasidalini savo darbais ir gauni grįžtamąjį ryšį iš vietos profesorių. Tiesiog neįkainojama patirtis. Manau kiekvienam studentui studijų metu reikėtų privalomai išvykti į kitą šalį“, – juokiasi E. Stonkė.
„Erasmus+“ programa studentams suteikia galimybę studijuoti, atlikti praktiką ar dalyvauti trumpalaikiuose mobilumuose užsienio aukštosiose mokyklose ir organizacijose. Pretenduoti į mobilumą galima jau nuo pirmo kurso antrojo semestro. Atrankos vyksta du kartus per metus – rugsėjo ir vasario mėnesiais, o visa informacija apie kvietimus teikti paraiškas skelbiama Klaipėdos universiteto interneto svetainėje, studijų planuose ir studijų kalendoriuje. Paraiškos teikiamos per „Mobility Online“ sistemą. Daugiau informacijos: https://www.ku.lt/lt/studentams/erasmus.
About the Author
