Mokslo atradimai ir inovacijos prasideda nuo stiprios jaunųjų tyrėjų kartos, todėl doktorantūros studijų kokybė tampa svarbiu visos visuomenės pažangos rodikliu. Kas atsako už disertacijos kokybę, kaip skirtingose šalyse užkertamas kelias nekokybiškiems ar akademinio sąžiningumo reikalavimų neatitinkantiems darbams ir su kokiais iššūkiais susiduria Lietuvos doktorantūra?
Pasak Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos Edukologijos tyrimų instituto vadovės prof. habil. dr. Vilmos Žydžiūnaitės, pasaulinėje praktikoje atsakomybė už galutinę disertacijos kokybę dalijama tarp tyrėjo, jo mokslinio vadovo ir institucijos, tačiau kokybės užtikrinimo mechanizmai skirtingose šalyse gerokai skiriasi.
Skirtingos šalys – skirtingi atsakomybės modeliai
Pasak dr. V. Žydžiūnaitės, Vokietijoje ir Prancūzijoje taikomoje autorinėje sistemoje už disertacijos kokybę ir originalumą iki pat darbo pateikimo asmeniškai atsako doktorantas ir jo mokslinis vadovas. Institucinių filtrų iki gynimo beveik nėra – vadovui nusprendus, kad darbas tinkamas, jis teikiamas fakultetui.
JAV ir Kanadai būdingoje struktūrizuotoje sistemoje atsakomybė paskirstoma kelių profesorių komitetui, kuris darbo kokybę vertina etapais, o dalis studentų atkrinta per kvalifikacinius egzaminus arba tyrimo projekto gynimą. Skandinavijos šalyse svarbiu kokybės užtikrinimo mechanizmu tampa nepriklausomas mokslinis recenzavimas žurnaluose, nes disertaciją sudaro tarptautinėje mokslo spaudoje jau publikuoti straipsniai.
Kinijoje taikomas griežtai centralizuotas, iš amerikietiškos sistemos evoliucionavęs modelis: pirmieji studijų metai skiriami teoriniams kreditams, o kokybę kontroliuoja valstybiniai ir universitetų komitetai. Japonijoje veikia stipria hierarchija pasižyminti laboratorijos sistema – doktorantas integruojamas į profesoriaus vadovaujamą tyrimų grupę, o programa padalyta į magistrantūros ir vėlesnį trejų metų doktorantūros etapą su privalomais mokslo kreditais.
Lenkijoje veikia centralizuotos Doktorantūros mokyklos, kuriose doktorantas laikomas jaunuoju mokslininku, gauna garantuotą stipendiją ir vykdo detalų individualų tyrimų planą. Estijoje doktorantai tapo jaunesniaisiais mokslo darbuotojais, gaunančiais visą atlyginimą pagal darbo sutartis. Latvijoje diegiamas konsorciumų ir doktorantūros mokyklų modelis, pereinant prie struktūrizuotos bendros universitetų priežiūros.
„Lietuvoje pasirinktas hibridinis modelis, kuris sujungia nuolatinę institucinę kontrolę ir griežtą išankstinį filtravimą. Už kokybę bei tyrimo etiką solidariai atsako doktorantas ir mokslinis vadovas, o galutiniu saugikliu, priimančiu teisinius sprendimus dėl neprileidimo prie gynimo, tampa Doktorantūros komitetas“, – aiškina prof. habil. dr. V. Žydžiūnaitė.
Kaip disertacijos „filtruojamos“ iki gynimo?
Kiekviena sistema turi savo būdus užkirsti kelią nekokybiškiems ar nesąžiningiems darbams patekti į viešą gynimą. Anot pašnekovės, Lenkijoje veikia vidurio kadencijos vertinimas: nepriklausoma komisija su išorės ekspertu tikrina individualaus plano vykdymą ir, nustačiusi trūkumų, pašalina doktorantą iš mokyklos.
Kinijos technologinių mokslų srityje teorinį tekstą galima pakeisti realiai pramonėje pritaikomu fiziniu produktu ar patentu, pereinančiu pramonės ekspertų vertinimą. Japonijoje kokybės kontrolė prasideda laboratorijoje – vyresnieji mokslininkai ir vadovas atlieka griežtą teksto bei duomenų auditą, o vėliau preliminariame komiteto egzamine vertinamas tyrimo indėlis į tarptautinę mokslo bendruomenę.
Estijoje kokybės kontrolė susieta su kasmetiniu mokslo projektų rezultatų vertinimu, Latvijoje išorinių recenzentų filtras taikomas dar iki oficialios gynimo tarybos sudarymo.
Lietuvoje disertacija taip pat negali iš karto patekti į viešą gynimą.
„Pirmiausia ji pereina uždarą filtro etapą katedroje, institute ar kitame mokslo padalinyje. Doktorantas pateikia visą disertacijos rankraštį, publikuotų straipsnių kopijas ir plagiato patikros ataskaitą. Tuomet paskiriami bent du nepriklausomi vidiniai recenzentai, kurie vertina tekstą, metodologiją ir rezultatų originalumą“, – akcentuoja dr. V. Žydžiūnaitė.
Oficialiame padalinio posėdyje doktorantas pristato tyrimo esmę, recenzentai pateikia pastabas, o padalinys protokolu priima išvadą – rekomenduoja disertaciją teikti Doktorantūros komitetui gintis arba grąžina ją taisyti.
Jei doktorantas ir vadovas nesutaria
Skirtingose šalyse nevienodai sprendžiamos ir situacijos, kai doktoranto bei jo mokslinio vadovo pozicijos išsiskiria. Tradicinėse autorinėse sistemose vadovo atsisakymas pasirašyti reiškia doktorantūros pabaigą arba būtinybę ieškoti kito vadovo, JAV tokį klausimą balsų dauguma sprendžia komitetas. Lenkijoje konfliktą nagrinėja Doktorantūros mokyklos taryba, siekianti apsaugoti tyrėjo teises.
Japonijoje dėl stipraus lojalumo ir hierarchijos atviri konfliktai su vadovu reti, tačiau rimti nesutarimai sprendžiami per dekanatą arba universiteto ombudsmenus, ieškančius kompromiso, nes pakeisti vadovą toje pačioje mokslo šakoje itin sudėtinga. Estijoje, kur doktorantas yra darbuotojas, taikomi ir darbo teisės reglamentai, Latvijoje konfliktai perduodami jungtinėms doktorantūros mokyklų taryboms.
Lietuvoje doktorantui numatyta galimybė kreiptis tiesiogiai į Doktorantūros komitetą: „Jei doktorantas įvykdė studijų plano reikalavimus, išlaikė egzaminus ir paskelbė reikiamą kiekį straipsnių, tačiau vadovas atsisako pateikti teigiamą atsiliepimą, doktorantas gali pats kreiptis į Doktorantūros komitetą. Šis turi išklausyti abi puses ir skirti nepriklausomus ekspertus. Jei jų išvados patvirtina darbo kokybę, Komitetas gali leisti gintis ir be vadovo parašo, o prireikus paskirti mokslinį konsultantą“.
Plagiatas po gynimo gali kainuoti mokslo laipsnį
Jeigu plagiatas ar duomenų klastojimas nustatomas jau suteikus mokslo daktaro laipsnį, įsijungia teisiniai ir administraciniai mechanizmai. Kaip pasakoja profesorė, pasaulinėje praktikoje universitetai turi autonominę teisę anuliuoti laipsnį ir atšaukti diplomo galiojimą, o tai reiškia akademinės karjeros pabaigą ir skandalą institucijai.
Japonijoje nustačius plagiatą ar duomenų klastojimą laipsnio anuliavimą lydi atleidimas iš darbo, viešas universiteto atsiprašymas ir asmens reputacijos griūtis. Šiaurės šalyse ir Estijoje akademinio nesąžiningumo atvejus tiria specialios nacionalinės etikos komisijos, o nustačius pažeidimą laipsnis anuliuojamas automatiškai.
„Lietuvoje šį procesą reglamentuoja Mokslo ir studijų įstatymas bei Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnyba. Gavus skundą ar įtarimų, universitetas arba Kontrolieriaus tarnyba sudaro nepriklausomą komisiją. Jai patvirtinus plagiato faktą, universiteto rektorius arba senatas sprendžia dėl mokslo daktaro laipsnio naikinimo“, – paaiškina pašnekovė.
Anuliavus laipsnį, asmuo netenka teisės eiti mokslinių ar dėstymo pareigų, privalo grąžinti už mokslo laipsnį gautas išmokas, o valstybės ar ES lėšomis finansuoto darbo atveju gali tekti grąžinti ir tyrimams skirtas lėšas.
Lietuvos doktorantūros iššūkiai
Doktorantūros sistemos ir disertacijų kokybės tobulinimo diskusijose išskiriami iššūkiai, susiję su studijų kultūra, finansavimo modeliais ir procesų valdymu.
Viena svarbiausių sėkmingų studijų sąlygų – mokslinio vadovo ir doktoranto santykis bei akademinis bendradarbiavimas. Nors siekiama tarptautinės praktikos, kurioje vadovas veikia kaip mentorius ir partneris, socialiniuose ir humanitariniuose moksluose kartais juntamas vyresnės kartos metodologinis įdirbis, orientuotas į tradicinius, labiau aprašomojo pobūdžio standartus. Todėl studentams gali pritrūkti orientavimo į naujausias tarptautines tyrimų metodikas, būtinas publikuojantis aukščiausio lygio mokslo žurnaluose.
Kitas svarbus aspektas – vadovų užimtumas. „Vienas profesorius gali vadovauti ne daugiau kaip penkiems doktorantams, tačiau ir toks krūvis riboja galimybes kiekvienam skirti pakankamai kokybiško laiko, išsamiai peržiūrėti tekstus ar analizuoti eksperimentus. Nekonstruktyvi ar mažiau metodologiškai pagrįsta kritika taip pat gali slopinti doktoranto iniciatyvumą ir skatinti jį rinktis pasyvesnį vaidmenį priimant tyrimo sprendimus, užuot nuosekliai ugdžius savarankišką tyrėją“, – pastebi profesorė.
Stipriausi absolventai renkasi ir užsienį
Doktorantūros kokybei įtakos turi ir stojančiųjų pasirengimas. Dalis talentingų, aukštų akademinių pasiekimų ir stiprios motyvacijos magistrų renkasi užsienio universitetus dėl patrauklesnių finansinių sąlygų ir tarptautinio institucijų žinomumo, todėl vietinėms programoms sunkiau pritraukti stipriausius absolventus.
Kita dalis stojančiųjų doktorantūrą pasirenka labiau iš inercijos, tiksliai nesuplanavę karjeros ar mokslo tikslų. Jiems studijų pradžioje kartais trūksta sudėtingų duomenų analizės patirties ar gebėjimo sklandžiai rašyti akademine anglų kalba.
Panašių problemų kyla ir pritraukiant užsienio studentus – daliai jų stinga akademinio rašymo bei anglų kalbos įgūdžių, o tai apsunkina disertacijos rengimą ir integraciją į vietos mokslo bendruomenę.
Kai tyrimams lieka laisvalaikis
Finansinės doktorantų galimybės, anot V. Žydžiūnaitės, taip pat tiesiogiai veikia galimybes visą dėmesį skirti moksliniam darbui.
„Nors doktorantų stipendijos pastaruoju metu didėjo, jos vis dar sunkiai konkuruoja su atlyginimais privačiame sektoriuje. Todėl studentams neretai tenka visą darbo dieną dirbti neakademiniame sektoriuje, o moksliniams tyrimams ir disertacijai lieka laisvalaikis“, – sako ji.
Toks režimas riboja galimybes giliau pasinerti į tyrimus, o darbai kartais rengiami skubotai, orientuojantis į minimalius akademinius reikalavimus. Tai atsispindi ir studijų baigiamumo rodikliuose – priklausomai nuo mokslo krypties, nemaža dalis doktorantų studijų nebaigia arba jas pratęsia ne vieniems metams, o tai ilgainiui mažina pirminį entuziazmą ir profesinę motyvaciją.
Formalūs reikalavimai ir tyrimų kokybė
Socialiniuose ir humanitariniuose moksluose vis dar dažnai reikalaujama didelės apimties monografijų. Joms parengti reikia daug laiko, nors šiuolaikinėje mokslo erdvėje vis labiau vertinami koncentruoti, tarptautinei auditorijai skirti straipsniai.
Tiksliai nustatytas būtinų straipsnių ar kreditų skaičius kartais nukreipia doktorantų dėmesį į formalių kriterijų vykdymą. Publikacijoms tuomet neretai pasirenkami mažesnio cituojamumo indeksą turintys žurnalai, kuriuose lengviau ir greičiau pasiekti minimalius reikalavimus.
„Siekiant kelti mokslo kartelę, doktorantus reikėtų skatinti orientuotis į aukštesnio tarptautinio lygio leidinius. Prie mokslo kokybės prisidėtų ir didesnis atvirumas – mažesnėje akademinėje bendruomenėje kartais pritrūksta nešališko tarptautinio oponavimo, kuris padėtų užtikrinti, kad apginami tyrimai būtų konkurencingi pasauliniu mastu“, – apibendrina prof. habil. dr. V. Žydžiūnaitė.
About the Author
