Per pastaruosius mėnesius Lietuvoje keletas valstybės valdomų įmonių vadovų paliko arba buvo priversti palikti postus. Tarp jų Registrų centro, Infrastruktūros valdymo agentūros, Lietuvos oro uostų, „Lietuvos geležinkelių“ grupės vadovai. Tad Lietuvoje vis garsiau keliamas klausimas: ar apskritai atsiras žmonių, norinčių prisiimti atsakomybę už valstybės įmonių vadovavimą?
Ši tendencija vėl paskatino lyginti, kuo iš esmės skiriasi vadovavimas privačiam verslui nuo vadovavimo valstybės valdomai įmonei – ir kodėl vieni pozicijų siekia, o kiti jų vengia. Į šį klausimą kasdien atsako vadovų ir valdybos narių atrankos rinkoje dirbanti ekspertė Laura Duksaitė-Iškauskienė. Pasak jos, priežastis, kodėl nuo valstybės įmonių bėgama, nėra pinigai.
„Neina ne todėl, kad ten mažai arba per mažai uždirba – jie uždirba tikrai gerą atlygį. Jie nenori eiti dėl to, kad bus baudžiami už tai, ko veikiausiai nepadarė. Bus baudžiami už tai, ką daro, ir visą laiką bus kritikuojami, nepadrąsinami ir nepalaikomi“, – advokatų kontoros NOOR tinklalaidėje sako vadovų ir valdybos narių atrankos kompanijos „Master Class Lietuva“ partnerė Laura Duksaitė-Iškauskienė.
Pokalbyje su advokatų kontoros NOOR partneriu, darbo teisės ekspertu Mariumi Rindinu ji atskleidžia, kas iš tikrųjų atbaido kompetentingus kandidatus nuo valstybės sektoriaus. Pasak L. Duksaitės-Iškauskienės, į tokias pozicijas šiandien dažniausiai eina arba patys stipriausi, turintys aiškią viziją ir pasitikėjimą savimi kandidatai, arba tie, kuriems reputacinė rizika tiesiog nebesvarbi.
„Arba turi turėti labai aiškią viziją, ką padarysi, nes bet kokia reputacinė dėmė neprilips, arba didžiulį avantiūrizmą, arba tai yra paskutinė vadovo pozicija prieš pensiją“, – pastebi pašnekovė.
Kokio vadovo iš tikrųjų ieško akcininkai?
Nors valstybės sektoriuje situacija įtempta, privačiame versle akcininkų reikalavimai vadovams per pastaruosius keliolika metų iš esmės nepasikeitė – ir jie nė kiek ne mažesni.
„Aš nesu sutikusi nė vieno akcininko, kuris būtų pasakęs, kad pas jį įmonėje ramu. Niekada nėra gana ir niekada nėra gerai. Kartu ryškėja ir nauja riba: mandagus, pagarbus elgesys su komanda dabar irgi yra privalomas – jei jo nėra, toks vadovas negali išlaikyti komandos“, – sako Laura Duksaitė-Iškauskienė, pabrėždama, kad ambicija ir agresyvus elgesys – ne tas pats.
Įdomu tai, kad kai akcininkas ar verslo įkūrėjas, vadovavęs įmonei, nusprendžia savo vietą užleisti, naujo vadovo atranka rinkoje vadinama „trijų vadovų prakeiksmu“. Akcininkai, pasak Lauros, kartais vieną po kito keičia vadovus, kol pagaliau randa tinkamą, ir, dažniausiai, trečią kartą paskirtas vadovas lieka ilgam.
Valdybos narys – naujoji karjeros viršūnė
Vadovo pozicija valstybės įmonėje šiandien reiškia daug atsakomybės ir riziką be pakankamo pasitikėjimo iš akcininko. Todėl vis daugiau kompetentingų žmonių, užuot siekę tokios vadovo vietos, renkasi kitą kryptį – valdybos nario poziciją. Pasak Lauros, net esami įmonių vadovai, kalbėdami apie savo tolesnę karjerą, dažnai mini norą patekti į valdybą – dažniausiai visai kitoje pramonės šakoje, nei dirbo iki tol. Viena populiariausių tarp pageidaujamų krypčių šiandien – gynybos pramonė, kur nori dirbti tiek vadovai, tiek valdybos nariai.
„Lietuvoje akcininkai vis dažniau savo problemas sprendžia pasitelkdami valdybas. Jie nori daugiau kompetencijos, kontrolės, geresnės valdysenos“, – pokyčius teigiamai vertina pašnekovė.
Šiuo metu didžiausias valdybos narių pozicijų šaltinis Lietuvoje – valstybė: geležinkeliai, oro uostai, Klaipėdos uostas, paštas – įmonės, kurioms reikia ne tik vadovo, bet ir kompetentingos, nepriklausomos valdybos.
Lietuviški vadovai pasaulyje ir kodėl į Lietuvą atvažiuoja vadovauti užsieniečiai
Rinkos ekspertė pastebi ir dar vieną, palyginti naują tendenciją: Lietuvos didžiausios įmonės tampa vis patrauklesnės tarptautiniams vadovams ir valdybos nariams – tiek privačiame, tiek valstybiniame sektoriuje. Pavyzdžiui, pirmojo Lietuvos „vienaragio“ „Vinted“ vadovas – olandas. Panašiai energetikos sektoriuje: EPSO-G grupės įmonėse, tarp jų „Litgrid“ ir „Amber Grid“, nepriklausomais valdybos nariais dirba patyrę vokiečiai ir belgai iš didžiųjų Vakarų Europos energetikos kompanijų.
Kartu ryškėja ir priešinga kryptis – lietuviai vadovai vis rečiau nori išvykti dirbti į užsienį.
„Mūsų vadovai nenori niekur važiuoti iš Lietuvos, nes jiems čia tiesiog labai patinka ir labai gera gyventi. Noras važiuoti kažkur kitur gyventi ir dirbti yra sumažėjęs beveik iki nulio“, – pastebi L. Duksaitė-Iškauskienė.
Tuo metu tarptautiniu mastu Lietuvos vadovai kol kas labiausiai paklausūs į rytus – ypač Ukrainoje, kuri, vykdydama valstybės valdomų įmonių reformą, jau samdo lietuvius patirties turinčius valdybos narius, ypač finansų sektoriuje. Vakarų kryptimi situacija kitokia: iš Vakarų Europos į Lietuvą vadovai ir valdybos nariai atvažiuoja mielai, tačiau lietuvių judėjimas priešinga kryptimi – dar retas reiškinys.
Kad Lietuva taptų patraukli ne tik iš rytų, bet ir iš vakarų pusės, pasak Duksaitės-Iškauskienės, reikia daugiau tarptautiniu mastu atpažįstamų, aiškiai su Lietuva siejamų verslo prekės ženklų. Šiuo metu net tokie sėkmės pavyzdžiai kaip „Vinted“ ar „Revolut“ ne visada suvokiami kaip lietuviškos kilmės įmonės.
„Kuo mes turėsime daugiau tokių gerų pavyzdžių, kurie tapo tikrai globaliomis, tarptautinėmis įmonėmis, tuo labiau akcininkai pasaulyje sakys: man reikia žmogaus, kuris būtų dirbęs „Vinted“ arba „Revolut“, nes man reikia tos patirties“, – teigia pašnekovė.
Pilną pokalbį galima rasti NOOR „Spotify“ ar „YouTube“ kanale.
About the Author
