Kas pasikeičia, kai kultūra iš salės, galerijos ar teatro ateina į kiemą, kuriame žmonės gyvena savo kasdienį gyvenimą? Į erdvę, kurioje kažkas ką tik pastatė dviratį prie laiptinės, vaikas paliko kamuolį ant žolės, balkone džiūsta skalbiniai, o kaimynai vieni kitus pažįsta jei ne vardais, tai bent iš matymo?
Rugpjūčio 17–27 d. į Kauną sugrįžtantis renginių ciklas „Kultūra į kiemus“ ir vėl primins, kad kultūra ne tik laukia žiūrovo institucijoje, bet ir pati gali pasibelsti į žmogaus gyvenamas erdves.
Šių metų programoje dalyvausiantys menininkai – vizualiųjų menų kūrėja Ilona Miknevičiūtė ir teatro režisierius bei aktorius Paulius Markevičius – abu savaip dirba su gyva erdve, žiūrovo įtraukimu ir netikėtumu. Ilonai rūpi bendrakūryba, augalai, žmonių ryšiai ir viešoji erdvė kaip vieta, kurioje gali kažkas užaugti. Pauliui įdomus teatras, kuris palieka saugią sceną ir leidžia žiūrovui atsidurti pačiame vyksmo epicentre.
Jų kūrybos patyrimas skiriasi, bet abu sako tą patį: kiemas ir kaimynystė nėra tik fonas renginiui – jie patys tampa kūrinio dalimi.
Kai kiemas pats padiktuoja taisykles
P. Markevičiaus kuriamas patyriminis teatras dažnai vyksta ne tradicinėje salėje, o vietose, kurios pačios turi savo istoriją, nuotaiką ir taisykles. Kai teatras atsikrausto į gatvę, ji padiktuoja, kaip judės žiūrovai, kur atsiras veiksmas, kokie garsai, atstumai, maršrutai, kliūtys taps būsimo kūrinio dalimi.
Tai reiškia, kad netikėtumas tampa kūrybos medžiaga. P. Markevičius šypsodamasis pripažįsta, kad viešoje erdvėje režisieriui kartais tenka tapti ne tik kūrinio vedliu, bet ir apsaugos darbuotoju, pasimetusių vaikų prižiūrėtoju ar eismo stabdytoju. Tačiau būtent toks gyvas, nenuspėjamas formatas leidžia atsirasti dalykams, kurių neįmanoma suplanuoti repeticijų salėje.
O kiemas, net jei iš pirmo žvilgsnio atrodo paprastesnis už teatrą, galeriją ar istorinę vietą, vis dėlto turi savo nematomą tvarką: su savais įpročiais, kasdieniais keliais, kaimynų teritorijomis, balkonais, langais, vaikų žaidimais, atsitiktiniais praeiviais.
„Kauno kiemuose esu svečias, kiekvieną kartą dar vis atrandantis maloniai stebinančių, netikėtų, įkvepiančių detalių, žmonių, istorijų. Kaunas dosnus jaukumo, turtingas dramaturgijos – mielai leisčiausi į kūrybinę kelionę su tokiu partneriu“, – savo įspūdžiu dalijasi režisierius.
Vietoje tobulos tvarkos – tikro gyvenimo pėdsakai
Tuo tarpu I. Miknevičiūtė, Lietuvoje gimusi ir jau daugiau kaip du dešimtmečius Prancūzijoje kurianti menininkė, daug dirba su skulptūra, instaliacijomis, performansu ir dalyvaujamojo meno formomis. Jos kūryboje žmonės dažnai tampa ne tik žiūrovais, bet ir bendro proceso dalyviais: kartu kuria, augina, perkuria erdves, dalijasi patirtimis ir padeda menui įsišaknyti konkrečioje vietoje.
Menininkei įdomios kasdienybės pilnos erdvės, kuriose gyvenimas jau vyksta pats savaime, ir kartu su tuo gyvenimu kintantys kūriniai.
„Nenoriu kurti projektų, kurie būtų tarsi galutiniai ar nekintantys. Man daug įdomesni kūriniai, kurie gali keistis, augti ir prisitaikyti prie žmonių bei laiko. Jei mes galime keistis, kodėl kūrinys negalėtų? Todėl man artima modulinių kūrinių idėja: jie primena tam tikrą dalyvaujamąją demokratiją – kiekvienas gali prisidėti, palikti savo pėdsaką, o kūrinys vystosi kartu su bendruomene.
Be to, man labai svarbi ir žaidimo idėja. Manau, kad žaidimas nėra vien pramoga – jis kuria pasitikėjimą, ryšį, džiaugsmą ir leidžia žmonėms susitikti kitaip. Šiandien gyvename visuomenėje, kurioje nuolat patiriame įtampą – asmeninę, socialinę, politinę, pasaulinę. Todėl man atrodo svarbu kurti situacijas, kuriose žmonės gali bent trumpam atsipalaiduoti, patirti bendrą džiaugsmą ir kartu kurti. Man atrodo, kad būtent taip lengviau užmegzti dialogą. Žaisdami žmonės tampa atviresni, smalsesni, labiau pasirengę klausytis vieni kitų. Kartais žaidimas gali pasakyti daugiau nei ilgas paaiškinimas“, – sako I. Miknevičiūtė.
Būtent tokios smulkmenos, pasak menininkės, saugo žmonių buvimą, jų santykius ir kasdienio gyvenimo istorijas. Todėl menas kieme jai nėra bandymas pagražinti aplinką iš šalies, o labiau būdas pamatyti, kas joje jau yra, ir iš to kurti naujus ryšius.
Kai žiūrovas pats renkasi atstumą
Kalbant apie meną kieme, neišvengiama ir dalyvavimo tema: štai kaimynas eina nešinas pirkinių krepšiu namo, ar kitą akimirką jis – jau spektaklio dalyvis? Gali nutikti ir taip, bet vis dėlto abu menininkai pabrėžia: dalyvavimas neturi būti prievarta. Niekas nenori ateiti į (ar eiti pro) renginį ir staiga pajusti, kad dabar turės daryti tai, kam nėra pasiruošęs.
P. Markevičius sako, kad žmones dažnai gąsdina pati nuostata, jog „reikės kažką daryti“. Jo manymu, stipriausia patirtis atsiranda ne tada, kai žiūrovas verčiamas veikti, o kai jam paliekama galimybė pasirinkti savo atstumą: būti arčiau, likti nuošalyje, stebėti, įsitraukti, sustoti tik akimirkai arba pasilikti ilgiau.
„Juk stipriausia patirtis turbūt atsiranda tuomet, kai jos nesitiki“, – pabrėžia režisierius.
I. Miknevičiūtė šią mintį papildo iš bendrakūrybos pusės. Jos patirtis rodo, kad žmonės įsitraukia tada, kai jaučiasi saugūs, laukiami ir gerbiami. Vien pakviesti nepakanka: reikia sukurti atmosferą, kurioje žmogus patikėtų, kad jo dalyvavimas nėra formalumas, dekoracija ar graži nuotrauka projekto ataskaitai.
„Tam tikru momentu sąmoningai atsisakiau menininko, stovinčio ant pjedestalo ir vienintelio turinčio teisę kurti, įvaizdžio. Man daug įdomiau dalintis kūrybos procesu ir pakviesti kitus tapti jo dalimi. Kartu su manimi jie tampa savo aplinkos kūrėjais – keičia erdvę, kuria ryšius, atranda vieni kitus ir save. Žinoma, kartu tai reiškia, kad ne viską galiu kontroliuoti. Tačiau šiandien to nebelaikau rizika. Tai tapo kūrybos taisykle, kurią pati pasirinkau. Man patinka būti nustebintai, kartais net pranoktai to, kas gimsta kolektyviniame procese. Mano vaidmuo – ne viską kontroliuoti, o sukurti bendrą kūrybinę dinamiką, kurioje kiekvienas galėtų rasti savo vietą ir patikėti bendru projektu“, – sako I. Miknevičiūtė.
Ne tik augalai: kas auga tarp kaimynų
Šiemet renginių cikle „Kultūra į kiemus“ I. Miknevičiūtė ves dirbtuves „Kas auga tarp mūsų“. Pats pavadinimas, pasak menininkės, turi kelias prasmes. Jis kalba ne tik apie augalus, bet ir apie tai, kas auga tarp žmonių: pasitikėjimą, bendravimą, solidarumą, kartais ir atstumą.
Miesto kieme gamta kartais atrodo kukli: keli medžiai, gėlynas prie laiptinės, vazonas balkone, žolės lopinėlis tarp takų. Tačiau I. Miknevičiūtė įsitikinusi, kad gamta mieste neturėtų būti tik dekoracija.
„Per savo kūrybą nuolat keliu klausimą: kokį gyvenimo būdą mes renkamės? Ar tikrai galime pasirinkti, kaip gyventi mieste? O jei negalime – ką galime padaryti, kad bent iš dalies pakeistume savo aplinką? Man betonas tapo tam tikru urbanizacijos simboliu: jis uždengia žemę, išstumia gyvybę ir kartais sukuria įspūdį, kad miestas kuriamas prieš gamtą, o ne kartu su ja. Aš nesu prieš miestą, tačiau manau, kad turime iš naujo permąstyti savo santykį su juo. Savo projektuose stengiuosi atkurti šį dialogą. Siekiu sugrąžinti gyvybę į miesto erdves ne tik per augalus, bet ir per žmonių įpročius, susitikimus, bendruomeninius sodus, kolektyvinius veiksmus. Man svarbu ne tik apželdinti miestą, svarbu sugrąžinti gyvybę į mūsų kasdienybę ir padėti žmonėms iš naujo atrasti jautrų ryšį su aplinka, gamta ir vieni kitais“, – pasakoja menininkė.
Bendruomenės jausmas ten, kur jo galbūt nebuvo
Galbūt ir dėl to kiemas yra tokia jautri vieta kultūrai: jis nėra nei visiškai privatus, nei visiškai viešas. Jame žmonės gyvena greta, bet nebūtinai kartu. Meninis įvykis vienam vakarui gali tapti proga šią ribą pajudinti: išeiti į lauką, atsisėsti šalia kaimyno, pasikalbėti po renginio, ilgėliau pavakaroti.
P. Markevičius sako, kad menas gali trumpam sukurti bendruomenės jausmą net ten, kur jo anksčiau nebuvo. Žinoma, tikra bendruomenė nesusikuria per vieną vakarą. Tam reikia laiko, pasikartojančių susitikimų, pasitikėjimo. Tačiau vienas įvykis gali priminti, kad tokio buvimo kartu apskritai norisi.
„Bendruomenė, kaip bet koks santykio ir sistemos kūrimas tarp žmonių, užtrunka ilgiau. Tačiau meninis įvykis gali pasėti teigiamą bendrystės poreikio mintį, priminti jos skonį, šilumą, atliepti prigimtinį jausmą būti dalimi ir burtis draugėn“, – sako režisierius.
O I. Miknevičiūtei šiuo požiūriu apie meną patinka galvoti ne kaip apie baigtinį objektą, o kaip apie pradžią: jei po sezono žmonės patys toliau sodina augalus, organizuoja susitikimus, kviečia kaimynus, rūpinasi bendra erdve ar inicijuoja naujus projektus, vadinasi, kūrinys įgavo savo gyvenimą. Tokiu momentu menininkas gali ramiai pasitraukti, nes svarbiausia jau įvyko – žmonės patikėjo, kad jie patys gali kurti savo aplinką.
„Linkiu Kaunui išsaugoti savo atvirumą ir toliau auginti unikalią kultūrinę tapatybę. Norėčiau, kad Kaunas būtų miestas, į kurį žmonės atvyksta ne tik dėl architektūros ar istorijos, bet ir dėl gyvų bendruomenių, kūrybiškumo ir noro veikti kartu. Man atrodo, kad didžiausia bendrakūrybos sėkmė yra ne tai, kad žmonės dalyvavo menininko projekte, o tai, kad po jo pradėjo kurti savo pačių istorijas“, – sako ji.
Su visa „Kultūra į kiemus“ renginio programa galima susipažinti Facebook ir Kauno menininkų namų internetinėje svetainėje.
Renginių ciklą „Kultūra į kiemus“ organizuoja BĮ „Kauno menininkų namai“, palaiko – Kauno miesto savivaldybė ir Lietuvos kultūros taryba.
Renginiai nemokami ir atviri visiems, mylintiems savo gyvenamą vietą ir kultūrą.
About the Author
