Valstybinių miškų urėdijos (VMU) Trakų regioninio padalinio Žėronių girininkijos specialistė Agnė Sabaliauskaitė savęs nevadina miško vaiku. Vaikystėje ji svajojo gydyti gyvūnus, tačiau mintį studijuoti miškininkystę pažadino viena senelio nuotrauka. Vis dėlto kelias į darbą miške nebuvo tiesus.
Šiandien Agnė sako pagaliau atradusi profesiją, kurioje kasdien tenka mokytis, stebėti ir ieškoti atsakymų. O po darbo jos laukia dar vienas iššūkis – „Agility“ (liet. vikrumo) sportas, kuriame ji su australų avigane Mela siekia aukščiausių rezultatų.
Ne miško vaikas, bet mišką pasirinko
Nuo dvejų metų Agnė augo bute prie parko. Nors gamta buvo šalia, vaikystėje ją labiau nei medžiai traukė gyvūnai.
„Kai nuvažiuodavau į kaimą, susigaudydavau visus katinus, su šunimis išsibučiuodavau. Visą laiką galvojau, kad noriu būti veterinare“, – prisimena ji.
Mintis apie miškininkystę atsirado netikėtai, Agnei sužinojus, kad anksti žuvęs senelis dirbo miškų ūkyje. Ji pradėjo artimųjų klausinėti, koks buvo jo darbas ir ką apskritai veikia miškininkai.
Domėjimasis netrukus virto konkrečiu pasirinkimu. Paaiškėjo, kad miškininkystės studijose susijungia Agnei artimos sritys – biologija, chemija, gamtos pažinimas ir galimybė dirbti ne vien kabinete.
„Nebuvau užaugusi miške ir neturėjau aiškaus šeimoje perduoto plano tapti miškininke. Tačiau pradėjusi domėtis supratau, kad šioje profesijoje yra daug dalykų, kurie man iš tikrųjų svarbūs“, – pasakoja Agnė.
Miškininkystę ji studijavo Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijoje, o magistrantūros studijas baigė Kopenhagos universitete. Danijoje Agnė prisidėjo prie ilgalaikio mokslinio tyrimo, kuriame buvo analizuojamas anglies kaupimas miškuose.
Tyrimas tuo metu buvo vykdomas jau apie septyniasdešimt metų, tad Agnės studijų laikotarpis buvo tik nedidelė ilgo proceso dalis. Pasak jos, ši patirtis padėjo dar aiškiau suprasti, kad miško procesai trunka dešimtmečius ir gerokai peržengia vieno žmogaus profesinį kelią.
„Smagu prisidėti prie darbo, kurio mastas gerokai peržengia vieno žmogaus studijas ar profesinį kelią. Miške procesai vyksta kitaip – jų rezultatų kartais tenka laukti dešimtmečius“, – sako ji.
Į darbą, kuriame norisi likti
Baigusi studijas ir grįžusi į Lietuvą Agnė ne iš karto pradėjo dirbti miškininke. Kurį laiką ji dirbo banke, vėliau – aplinkosaugos specialiste privačioje įmonėje. Vis dėlto mintis apie darbą pagal įgytą specialybę niekur nedingo.
2025 m. Agnė prisijungė prie VMU Trakų regioninio padalinio Žėronių girininkijos kolektyvo.
„Atėjau galvodama: duokite, parodykite, kaip reikia dirbti miškininkystėje. Norėjau kuo daugiau pamatyti, išmokti ir pagaliau išbandyti tai, kam ruošiausi studijuodama“, – pasakoja ji.
Pradėjus dirbti ypač svarbus tapo kolegų palaikymas. Žėronių girininkijoje, pasak Agnės, ji rado aplinką, kurioje galima klausti, mokytis iš daugiau patirties turinčių specialistų ir pačiai imtis iniciatyvos.
„Dabar pagaliau jaučiuosi savo vietoje. Nebėra vidinio noro vis ieškoti ko nors kito. Liko tik noras mokytis“, – sako Agnė.
Miškininko darbe svarbiausia – pastebėti
Miškininko darbas apima gerokai daugiau nei buvimą gamtoje. Reikia planuoti darbus, stebėti medynų būklę, vertinti pokyčius, pildyti dokumentus ir priimti sprendimus, kurių poveikis gali būti matomas tik po daugelio metų. Todėl šioje profesijoje svarbios ne tik specialybės žinios, bet ir atsakomybė, kruopštumas bei gebėjimas matyti platesnį vaizdą.
Agnė šypsosi, kad vaikščioti po mišką iš tiesų tenka nemažai, tačiau kiekvienas išėjimas turi konkretų tikslą ir reikalauja atidumo. Nors dalis užduočių kartojasi, jos atliekamos vis kitoje vietoje, kitomis oro sąlygomis ir skirtinguose medynuose.
„Pušynas pušynui nelygus, nors mūsų girininkijoje jų daugiausia. Vieną dieną brauniesi per dilgėlyną, kitą vaikštai po pušyną, kuris primena Vingio parką. Kartais atrodo, lyg būtum išėjusi ne dirbti, o pasivaikščioti, tačiau tuo metu turi nuolat stebėti aplinką ir vertinti tai, ką matai“, – pasakoja miškininkė.
Darbų ritmą lemia metų laikai. Vienu metu daugiau dėmesio tenka planavimui, kitu – darbams miške, medynų stebėjimui ar konkrečios situacijos vertinimui. Būtent aiškumo ir kaitos derinys Agnei patinka labiausiai.
„Monotonija – ne man. Mėgstu tvarką ir noriu žinoti, ko siekiu, bet kartu svarbu, kad darbe liktų vietos naujiems atradimams“, – sako ji.
Pamačiusi nepažįstamą augalą, Agnė jį nufotografuoja, ieško informacijos, o prireikus tariasi su kolegomis.
„Kaip gamtoje gali būti nesmalsu?“ – klausia miškininkė.
Todėl miškininkui svarbu ne tik žinoti, bet ir gebėti stebėti, kelti klausimus bei pripažinti, kad ne viską gali žinoti iš karto. Miškas yra sudėtinga sistema, todėl vienas atsakymas dažnai atveria dar daugiau klausimų.
Į mišką – kartu su Mela
Miškininkę į mišką kartais atlydi australų aviganė Mela. Ji – ne tik Agnės augintinė, bet ir „Agility“ partnerė.
Susidomėjimas šia veikla prasidėjo Agnei internete pamačius, kaip borderkolis įveikia šunų vikrumo trasą.
„Pagalvojau: šunys taip gali daryti? Ir aš noriu!“ – prisimena ji.
Pirmiausia atsirado noras išbandyti sportą, o tik vėliau – Mela. Agnė ieškojo protingo, energingo ir aktyviai veiklai tinkamo šuns. Pasirinkusi australų aviganę, ji pradėjo nuosekliai kurti ryšį, be kurio sėkmingai pasirodyti trasoje būtų neįmanoma.
Prieš startą vedlys turi vos kelias minutes įsiminti teisėjo sudarytą trasą, o vėliau bėgdamas tiksliai parodyti šuniui kryptį, kliūčių seką ir reikiamus posūkius.
„Daugelis galvoja, kad tai tik šuns sportas ir jis viską daro vienas. Iš tiesų tai komandinis darbas. Žmogus lygiai taip pat bėga, galvoja, priima sprendimus ir dirba“, – aiškina Agnė.
Agnė ir Mela jau pasiekė aukščiausią – A3 – „Agility“ klasę, yra lipusios ant prizininkų pakylos Lietuvoje ir užsienyje, taip pat dalyvavo atrankoje į pasaulio čempionatą.
Už trumpų pasirodymų trasoje slypi daug darbo. Mela reguliariai atlieka fizinio pasirengimo pratimus, tačiau viena naudingiausių treniruočių vyksta be specialios įrangos – miške. Čia šuniui tenka peržengti šakas, lipti per kelmus, judėti nelygiu paviršiumi ir išlaikyti pusiausvyrą.
Agnė sako, kad darbas miške ir sportas su Mela turi daug bendro. Abiejose veiklose reikia pastabumo, kantrybės, greitos reakcijos ir gebėjimo pasitikėti savo žiniomis. Svarbu ne tik matyti tai, kas yra prieš akis, bet ir numatyti, kas gali nutikti toliau.
„Mano smegenys nuolat kutenamos – vis kažkas vyksta ir vis atsiranda ką išsiaiškinti. Turbūt todėl miškininkystėje jaučiuosi savo vietoje“, – sako Agnė.
