Latvis Nikita Kazakevičius pirmą sykį Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakultete lankėsi dar būdamas vidurinėje mokykloje. Vaikščiodamas po senuosius universiteto kiemus, susimąstė: „O kas būtų, jeigu aš čia studijuočiau?“ Pranašiška įžvalga išsipildė – atvykęs iš Latvijos universiteto per „Erasmus“ mainų programą, jis mokėsi VU Filologijos fakultete. Anot studento, čia jis galėjo gilintis į tas baltistikos sritis, kurios jį labiausiai domina.
„Man labai patinka studijų turinys, dalykų pasirinkimas ir pats dėstymas. Visa tai džiugina ir motyvuoja mokytis“, – prisipažįsta Nikita. VU jis daug dėmesio skyrė prūsistikai, dialektologijai, onomastikai, istorinei gramatikai ir senajai baltų raštijai.
Neįkainojamą studijų patirtį kuria ne tik paskaitos ar dėstytojai, bet ir erdvės, kuriose vyksta paskaitos, seminarai. Istoriniai VU pastatai, jų jaukumas ir atmosfera, studento manymu, skatina smalsumą ir norą mokytis. „Kai studijuoji tokioje aplinkoje, tai tikrai turi įtakos. Jauti universiteto istoriją, tradiciją ir akademinę dvasią“, – įsitikinęs pašnekovas iš Latvijos.
„Norėjau daugiau sužinoti apie gimtąjį kraštą“
Paauglystėje N. Kazakevičius žavėjosi baltų istorija, kultūra, onomastika, folkloru. „Galbūt šiek tiek romantizavau tuos laikus, bet jie man atrodė paslaptingi ir labai įdomūs“, – pasakoja jis. Ieškant daugiau informacijos apie gimtąjį kraštą, teko susidurti ir su lietuviškais tekstais. Iš pradžių mėgino juos suprasti intuityviai, o vėliau pradėjo kryptingai mokytis lietuvių kalbos. Dėl šių priežasčių dar mokydamasis mokykloje jis šiek tiek kalbėjo lietuviškai.
Susidomėjimą Lietuva stiprino ir šeima. Iš Daugpilio kilęs vaikinas jau vaikystėje susidūrė su lietuvių kalba. Augdamas netoli sienos, jis lankydavosi Lietuvoje – su šeima vykdavo į Zarasus, Vilnių, Kauną ar Klaipėdą, dalyvaudavo muzikos festivaliuose. Nors tiesioginių įrodymų nėra, N. Kazakevičius spėja, kad tarp jo protėvių galėjo būti lietuvių – taip manyti leidžia kai kurios giminės narių pavardės. Vis dėlto lietuvių kalba šeimoje neišliko. Artimesnis ryšys su Lietuva atsirado per krikšto mamos vyro šeimą, kilusią iš Turmanto apylinkių.
Be to, N. Kazakevičius atkreipė dėmesį į lietuvių kalbą ir kasdienėje aplinkoje: Baltijos šalyse įprasta ant produktų etikečių matyti užrašus keliomis kalbomis, pavyzdžiui, lietuviškai pienas, latviškai piens, estiškai piim. Taigi lietuvių kalba nuolat buvo kartu, nors iš pradžių ir nekėlė ypatingo susidomėjimo – vaikinas svarstė studijuoti biologiją. Tačiau galų gale suprato norįs geriau pažinti savo kraštą.
Baigęs mokyklą, įstojo į Latvijos universiteto Baltų kalbų programą. „Per pirmąją antro semestro paskaitą lietuvių kalbos dėstytojas prof. Edmundas Trumpa domėjosi, ar auditorijoje yra mokančių šią kalbą. Pasakiau, kad šiek tiek kalbu lietuviškai. Tai išgirdęs, prof. E. Trumpa juokaudamas atsakė: „Tai gal jums čia ir nebūtina lankytis?“ – šiltai prisimena N. Kazakevičius.
Ruošdamiesi kalbotyros įvado, baltų mitologijos ir kitoms paskaitoms, seminarams, kurso draugai tekstus skaitydavo latviškai, o jis rinkdavosi lietuviškus šaltinius. „Tiesa, prie gramatikų beveik nesėdėdavau – nesimokiau taisyklių, formų, kaip linksniuoti ar kirčiuoti. Gal būtų pravertę, nes visko pasitaiko (juokiasi). Kalbą perpratau natūraliai, panašiai kaip vaikas išmoksta savo gimtąją kalbą“, – šypsosi pašnekovas.
Baltų vardynas: atradimai senuosiuose dokumentuose
Domėdamasis senųjų valdovų ir kunigaikščių praeitimi, jis ėmė kelti klausimus, iš kur atsirado vienas ar kitas vardas, ką jis reiškė ir kokias tradicijas atspindėjo. „Labai norėjau tirti baltų onomastiką. Su senaisiais pagoniškais vardais susidūriau dar domėdamasis istorija. Ypač patraukė dvikamieniai baltų ir slavų vardai. Skaičiau apie kunigaikščius ir svarsčiau – iš kur tas vardas, kokia jo kilmė, kodėl jis būtent tokios formos?“ – prisimena N. Kazakevičius.
Pasak jo, krikščioniškojo vardyno istorija šiandien gana gerai žinoma, tačiau senųjų baltų įvardijimo tradicijos vis dar slepia nemažai paslapčių. „Dabar viskas paprasčiau: apie krikščioniškų vardų, pavyzdžiui, Petras ar Jonas, kilmę galima rasti informacijos net Vikipedijoje. O kalbant apie baltų, slavų, germanų ar kitų indoeuropiečių senąjį vardyną, tenka ieškoti specialios literatūros“, – sako jis.
Būtent dėl to senųjų latvių vardų tyrimai tapo viena svarbiausių jo veiklos sričių. Ankstesnių šios srities darbų nėra daug. „Iš esmės apie latvių dvikamienius vardus daugiausia rašė Ernstas Blesė ir Janis Aukstkalnis, šiek tiek dirbo ir Janis Endzelynas. Todėl kiekvienas naujas šios srities tyrimas yra svarbus, – teigia N. Kazakevičius. –Anksčiau buvo manoma, kad tokių vardų išliko labai mažai ir jie žinomi beveik vien iš Livonijos kronikų. Tačiau pradėjus atidžiai skaityti dokumentus paaiškėjo, kad vaizdas gerokai turtingesnis. Net ir anksčiau nagrinėtoje medžiagoje randame dalykų, kurių niekas nepastebėjo. Pavyzdžiui, viename Kuršo dokumente užfiksavau asmenvardį Dovkante. Akivaizdu, kad tai – dvikamienis vardas, tačiau dabartinėje latvių mokslo literatūroje jis nėra minimas.“
Anot pašnekovo, tokius atradimus neretai apsunkina lotynizuotos ar germanizuotos vardų formos. Vis dėlto kruopštus darbas su senaisiais dokumentais leidžia atrasti naujų dvikamienių vardų.
Naujos medžiagos jis randa kartu su kitais Latvių kalbos instituto tyrėjais rengdamas internetinį latvių asmenvardžių istorinį žodyną (Latviešu personvārdu vēsturiska vārdnīca), kurį šiuo metu sudaro apie 200 publikuotų straipsnių. Pirmasis projekto etapas apėmė daugiau nei šešių šimtmečių – nuo XIII a. kronikų iki XIX a. parapijų knygų – asmenvardžius. Kiekvienas projekto darbuotojas tyrė vis kitą dokumentų grupę. „Mano pirmasis rimtas dokumentas buvo 1599 m. Inflantijos revizija – vienas seniausių šaltinių apie Latgalą. Man reikėjo nuosekliai tikrinti visą medžiagą. Kiti kolegos dirbo su Kuršo dokumentais, bažnytinėmis knygomis ar kitomis revizijomis“, – pasakoja jis.
Savo bakalauro darbe studentas tyrė 1817 m. rankraštinę latgaliečių kalbos gramatiką, parašytą lenkų kalba. Tyrimo metu transkribavo ir vertė apie 130 puslapių apimties tekstą, analizavo jame užfiksuotas kalbos ypatybes. „Kai kur matyti, kad gramatikos autorius latgaliečių kalbą aiškino per lenkų kalbos prizmę. Pavyzdžiui, mėgino skirti vyriškąją ir moteriškąją veiksmažodžio giminę, bet baltų kalbose tokios kategorijos nėra“, – aiškina pašnekovas. Nors apie šį rankraštį mokslininkai yra užsiminę ir anksčiau, išsamių jo tyrimų iki šiol beveik nėra. Todėl atliktas tyrimas gali padėti geriau pažinti vieną ankstyvųjų latgaliečių kalbos šaltinių.
Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltistikos katedra tęsia straipsnių ciklą, pristatydama pasaulio baltistikos (lituanistikos) centrų dėstytojus, studentus ir alumnus – tikrus Lietuvos ambasadorius užsienyje. Lietuvių kalbos mokymas užsienio universitetuose svarbus Lietuvai plėtojant kultūrinius ryšius, stiprinant tarptautinį bendradarbiavimą ir kuriant šalies įvaizdį. Šias veiklas, bendradarbiaudamas su pasaulio baltistikos centrais, sėkmingai įgyvendina Vilniaus universitetas – siųsdamas dėstytojus, priimdamas studentus, organizuodamas stažuotes, konferencijas ir kursus.
About the Author
