Komentaro autorius Paulius Kabelis, UAB „SEB investicijų valdymas“ generalinis direktorius
Viešojoje erdvėje periodiškai atsinaujina kalbos, kad II pensijų pakopos sistema Lietuvoje esą yra nestabili ar net artėja prie žlugimo. Natūralu, tokie nuogąstavimai sustiprėja kai pensijų sistemoje vyksta didesni pokyčiai, kai fondų dalyviai susiduria su pasirinkimais. Vis dėlto, vertinant pensijų sistemos stabilumą ne per emocijų, o per faktų prizmę, tokie teiginiai neturi rimto pagrindo. Kas atsitiks su pensijų fondais Lietuvoje, jei 10 mlrd. eurų sukaupę dalyviai atsiims 2, 3 ar 5 mlrd.? Galima priminti, kad paskutinės reformos metu pensijų fonduose buvo 3 mlrd., tai yra 7 mlrd. eurų mažiau negu šiandien.
II pensijų pakopos sistema Lietuvoje, palyginus su Vakarų valstybėmis, veikia palyginti neilgai, todėl natūralu, kad ji vis dar yra tobulinama. Ieškoma sprendimų, kurie leistų žmonėms kaupti efektyviau ir lanksčiau, geriau atsižvelgiant į skirtingus gyvenimo etapus. Svarbu suprasti, kad pokyčiai savaime nėra sistemos silpnumo ar silpnėjimo ženklas. Priešingai – iki šiol įgyvendintos reformos dažniausiai buvo naudingos kaupiantiesiems: atsirado gyvenimo ciklo fondai, automatiškai pritaikantys investavimo riziką prie žmogaus amžiaus, atsirado galimybė atsiimti sukauptą turtą susidūrus su rimtomis sveikatos problemomis, nuolat mažėjo mokesčiai. Todėl periodiškas sistemos peržiūrėjimas neturėtų būti painiojamas su jos griūtimi.
Kalbant apie ilgalaikį saugumą, II pensijų pakopos fondai yra viena griežčiausiai prižiūrimų investavimo formų Lietuvoje. Jų veiklą reguliuoja griežti teisės aktai, nustatantys, kur ir kaip gali būti investuojamos pensijų fondų lėšos, o pensijų kaupimo bendroves nuolat prižiūri Lietuvos bankas. Papildomą saugumą užtikrina tai, kad pensijų fonduose kaupiamos lėšos laikomos atskirai nuo pačios pensijų fondų valdymo bendrovės – depozitoriume, kuris saugo fondų dalyvių turtą ir tikrina visus pavedimus fonduose. Be to, fondų veikla kasmet tikrinama nepriklausomų auditorių. Tai ne teorinės apsaugos priemonės, o kasdien veikianti kontrolės sistema.
Ypač svarbu pabrėžti, kad pensijų fonduose sukauptos lėšos priklauso patiems kaupiantiesiems. Todėl net ir tuo atveju, jei kuri nors bendrovė nutrauktų veiklą, dalyvių sukauptos lėšos būtų apsaugotos ir perduotos kitam valdytojui taip kaip tai numatyta įstatyme. Beje, per daugiau negu dvidešimt metų kai II pensijų pakopa veikia Lietuvoje, veiklą nutraukė ne viena ir ne dvi bendrovės. Visais atvejai fondų dalyviai nepatyrė jokių nuostolių.
Ilga distancija, o ne sprintas
Per pastaruosius dešimtmečius Lietuvos pensijų fondai jau ne kartą buvo rimtai išbandyti. 2008–2009 metų pasaulinė finansų krizė, COVID-19 pandemija, geopolitinė įtampa ir karas Ukrainoje sukėlė reikšmingus finansų rinkų svyravimus. Visi minėti svyravimai lėmė tam tikrą fondų turto sumažėjimą trumpuoju laikotarpiu, tačiau ilgalaikiai pensijų fondų rezultatai reikšmingai dėl to nenukentėjo ir išliko ne tik teigiami, bet ir gerokai viršijo infliaciją. Tai dar kartą patvirtina esminę taisyklę: kaupimas pensijai yra ilga distancija, o ne trumpas sprintas.
Be to, ilgą laiką kaupiantiems žmonėms, kurie investuoja periodiškai, tokie svyravimai leidžia išnaudoti rinkų korekcijas savo naudai.
Tikrasis iššūkis – per mažas kaupimas
Kalbant apie pensijų sistemos atsparumą, svarbu vertinti ne tik finansų rinkų svyravimus, bet ir tai, kaip ji veikia pokyčių bei reformų laikotarpiais. Estijoje, įgyvendinus II pensijų pakopos pokyčius, iš sistemos pasitraukė maždaug trečdalis dalyvių, tačiau dalyvių sulauptas turtas jau atsistatė ir sistema toliau stabiliai veikia. Tai rodo, kad net ir didesnio masto pokyčiai savaime nereiškia sistemos griūties, jei ji turi aiškius veikimo principus ir tvirtus struktūrinius pagrindus.
Ne mažiau svarbus II pensijų pakopos stabilumo ir tęstinumo elementas yra valstybės paskata. Valstybės įmoka siunčia aiškų signalą, kad kaupimas pensijai yra svarbus ir skatinamas sprendimas. Lietuvoje II pakopos pensijų fonduose aktyviai kaupia kiek daugiau nei pusė dirbančiųjų – apie 55 proc. gyventojų, kurie kas mėnesį į fondus perveda 3 proc. nuo savo bruto atlyginimo. Papildomai valstybė prie jų kaupimo prisideda pervesdama 1,5 proc. nuo šalies vidutinio darbo užmokesčio.
Palyginimui, Latvijoje kaupimas II pensijų pakopoje yra privalomas visiems dirbantiesiems, o į fondus nukreipiami 5 proc. atlyginimo. Estijoje gyventojai gali rinktis, ar kaupti 2, 4 ar 6 proc. nuo savo atlyginimo, o valstybė papildomai perveda dar 4 proc. Tai reiškia, kad bendras kaupimo dydis Estijoje siekia 6, 8 arba net 10 proc. Natūralu, kad tokie skirtumai atsispindi ir rezultatuose – Latvijos II pakopos pensijų fonduose sukauptas turtas sudaro apie 22 proc. šalies BVP, Estijoje – 16 proc., o Lietuvoje – tik apie 12 proc.
Šie skaičiai aiškiai parodo, kad pagrindinis Lietuvos pensijų sistemos iššūkis šiandien nėra jos stabilumas ar patikimumas. Priešingai – tai per mažas kaupimo mastas, kuris ilgainiui reiškia mažesnes būsimas pensijas. Todėl diskutuojant apie II pensijų pakopos ateitį verta kelti ne klausimą, ar sistema žlugs, o kaip ją sustiprinti ir sudaryti žmonėms sąlygas sukaupti daugiau.
About the Author
