„Icesave“ žlugimas turėjo tapti Islandijos pamoka visam laikui. 2008 metais tūkstančiai indėlininkų, daugiausia iš Jungtinės Karalystės ir Nyderlandų, prarado pinigus po to, kai savo santaupas patikėjo Islandijos bankams.
Tuo metu bankai sparčiai plėtėsi itin silpnos priežiūros sąlygomis. Kai kurie finansų specialistai ironizuoja, jog su klientų lėšomis buvo elgiamasi taip neatsakingai, kad tai labiau priminė kazino nei reguliuojamą finansų sistemą.
Nuo tada „Icesave“ finansų sektoriaus profesionalams tapo trumpiniu, reiškiančiu pavojus, kylančius dėl nepakankamai prižiūrimo bankų sektoriaus. Islandijos politinė valdžia tuomet žadėjo, kad pamoka išmokta: bankai bus griežčiau reguliuojami, jų įtaka apribota, o priežiūra sustiprinta. Tačiau praėjusią savaitę Islandijos Aukščiausiojo teismo priimtas sprendimas rodo, kad šie pažadai galėjo likti labiau siekiamybe nei realybe.
Sankcijos be įrodymų
Byla buvo susijusi su Šveicarijos verslininko, įsigijusio Islandijos inžinerijos bendrovę „Velfag“, sankcionavimu ir faktiniu turto nusavinimu. Po kaltinimų, kad jis esą yra kone Rusijos šnipas, Islandijos užsienio reikalų ministerija faktiškai atėmė iš jo galimybę kontroliuoti įmonę. Kai verslininkas per teismus pareikalavo prieigos prie dokumentų ir įrodymų, kuriais buvo grindžiami šie kaltinimai, vyriausybė atsisakė juos pateikti, remdamasi nacionaliniu saugumu.
Tačiau ši pozicija sunkiai derėjo su vienu nepatogiu faktu: nei Europos Sąjunga, nei Jungtinės Valstijos, nei net ir Ukraina nelaikė pateiktų įrodymų pakankamais sankcijoms pagrįsti. Vis dėlto Islandijos užsienio reikalų ministrė Þorgerður Katrín Gunnarsdóttir savo pozicijos nepakeitė.
Kai išryškėjo tikimybė, kad ministerijai gali grėsti šimtų milijonų vertės žalos atlyginimo reikalavimai, vyriausybės teisinė pozicija pasikeitė. Ji ėmė teigti, kad atsakomybė už sankcijas iš tikrųjų netenka valstybei. Esą Islandijos privatūs finansų sektoriaus dalyviai, pirmiausia bankai, turi teisę patys taikyti ir panaikinti sankcijas.
Teisininkų nuomone, toks teiginys buvo išskirtinis. Mat Þ. K. Gunnarsdóttir nuolat save pristatė kaip vieną labiausiai proeuropietiškų Islandijos politikų. Tačiau mintis, kad esminės suverenios valstybės galios turėtų būti perduotos privatiems komerciniams bankams, sunkiai dera su nusistovėjusiais Europos teisės principais. Nedaug, jei apskritai yra, pažangių demokratijų, kurios tokias galias patikėtų pelno siekiančioms finansų institucijoms.
Savo ruožtu „Arion Bank“ pateikė ne itin tvirtą gynybos versiją. Bankas pripažino, kad sankcijos formaliai buvo pritaikytos jo paties, tačiau teigė veikęs pagal aiškius užsienio reikalų ministrės nurodymus. Tuo tarpu Þ. K. Gunnarsdóttir neigė įsikišusi į šią bylą, nepaisant žiniasklaidos pranešimų ir dokumentinių įrodymų, rodančių priešingai. Bet kuriuo atveju, jos teigimu, galutinė teisinė atsakomybė priklausė bankui.
Praėjusią savaitę Islandijos Aukščiausiasis teismas iš esmės pritarė šiai logikai. Teismas nusprendė, kad sankcijų taikymas fiziniams asmenims ir įmonėms nepatenka į Islandijos vyriausybės kompetenciją, o priklauso privatiems subjektams — daugiausia bankams. Anot teisininkų, šaliai, kuri siekia glaudesnės integracijos su Europos Sąjunga ir, kaip tikimasi, šį rugpjūtį rengs referendumą dėl narystės ES, toks sprendimas yra sunkiai suvokiamas.
Reguliavimo akloji zona
Teisės specialistų teigimu, šio sprendimo pasekmės peržengia vieno teisinio ginčo ribas. Jų žodžiais, jei privačiai valdomas bankas gali savo nuožiūra taikyti sankcijas be prasmingos reguliacinės priežiūros, interesų konfliktai tampa ne išimtimi, o struktūrine sistemos dalimi. Galimybė priimti savavališkus sprendimus čia akivaizdi.
Nuosekliai taikant tokią logiką, sankcijų taikymo galia galėtų tapti neatsiejama nuo nuosavybės. Kontrolinis Islandijos banko akcijų paketas reikštų ne tik komercinę įtaką, bet ir tam tikrą kvazivalstybinę galią. Bet kurioje liberalioje demokratijoje tai būtų neįprasta tvarka. Dar neįprasčiau tai, kad tokia galia atitektų institucijoms, kurių pagrindinė pareiga yra veikti savo akcininkų naudai.
Premjerės Kristrún Frostadóttir vyriausybė, panašu, yra pasirengusi su tokiu kompromisu susitaikyti. Ar taip pat ramiai į tai žiūrės investuotojai, verslai ir Islandijos tarptautiniai partneriai — jau kitas klausimas.
Šis teismo sprendimas finansų sluoksniuose paskatino platesnes diskusijas. Jei Islandijos reguliavimo sistema leido susiklostyti tokiai situacijai sankcijų srityje, ar ji nepaliko spragų ir kitur? Šį klausimą darosi vis sunkiau atmesti.
Daugelį metų viena po kitos dirbusios vyriausybės rodė į po finansų krizės priimtas reguliavimo reformas. Tačiau įstatymus parengti lengviau nei patikrinti jų veiksmingumą realybėje. Neįprastai glaudūs Islandijos politinio elito ir finansų sektoriaus ryšiai jau seniai sulaukia dėmesio, o naujausi ekonominiai rodikliai didelio pasitikėjimo taip pat nekelia. Palūkanų normos vis dar siekia apie 8,5 proc. Paskolų įsipareigojimų nevykdymo atvejų daugėja. Ekonomistai toliau įspėja, kad šalies nekilnojamojo turto rinka darosi vis pažeidžiamesnė. Infliacija, siekianti apie 5,2 proc., išlieka atkakliai aukšta.
Nė vienas iš šių veiksnių atskirai nebūtinai reiškia artėjančią naują finansų krizę. Tačiau kartu jie sudaro nejaukų foną, kuriame reguliacinės drausmės silpninimas atrodo ypač rizikingas.
Islandija kartą jau išmoko, kad prašyti bankų prižiūrėti pačius save gali būti brangu. Aukščiausiojo teismo sprendimas rodo, kad bent vienu svarbiu aspektu šalis vėl suteikia didelį pasitikėjimą būtent tomis institucijomis, kurių sprendimams po ankstesnės krizės, regis, buvo nuspręsta taikyti kur kas griežtesnę priežiūrą.
