Šią vasarą Trakų rajone, kaimo turizmo sodyboje „Riterio krantas“, savaitei susitiko keturiasdešimt iki tol vieni kitų nepažinojusių jaunuolių iš skirtingų Lietuvos miestų. Čia nebuvo pažymių, egzaminų ar įprastų pamokų. Vietoje jų – komandiniai iššūkiai, žygis, pokalbiai prie laužo ir situacijos, kuriose mokomasi ne iš vadovėlio, o iš santykio su kitu žmogumi.
„Stiprūs įvairovėje“ vyksta jau aštuntus metus iš eilės, o kiekvieną vasarą organizuojamos kelios mokymų pamainos. Šiemet jų surengtos trys, jose dalyvavo daugiau nei 120 jaunuolių. Savaitės trukmės mokymai skirti 14-19 metų jaunuoliams, norintiems geriau pažinti save, mokytis bendrauti, veikti komandoje, priimti sprendimus ir drąsiau reikšti savo nuomonę.
Tačiau į mokymus dalyviai atsiveža gerokai daugiau nei savaitei paruoštą kuprinę. Kartu atkeliauja jų patirtys, abejonės, nesaugumas ar baimė būti nepriimtiems, nesuprastiems. Vieni naujoje aplinkoje jaučiasi drąsiai nuo pirmųjų minučių, kitiems reikia daugiau laiko įprasti. Todėl viena svarbiausių savaitės patirčių tampa galimybė būti tarp labai skirtingų žmonių, mokytis juos pažinti ir kartu neprarasti savęs.
Pasitikėjimas prasideda nuo mažų dalykų
Per diskusijas, komandines ir kūrybines užduotis mokymų dalyviai nagrinėja aktyvaus pilietiškumo, žmogaus teisių, pirmosios pagalbos ir medijų raštingumo temas. Dalyvaudami veiklose, kurias veda mokymų vadovai, jaunuoliai mokosi išklausyti vienas kitą, argumentuoti savo nuomonę, priimti sprendimus kartu ir suprasti, kad šalia esantis žmogus gali galvoti kitaip, tačiau tai nėra blogai.
Didžiąją savaitės dalį visi keturiasdešimt jaunuolių veikia kartu, tačiau nemaža dalis bendrystės gimsta mažesnėse grupėse, kurias visą savaitę lydi mokymų vadovai. Jose prasideda ir baigiasi diena: per rytines ir vakarines refleksijas aptariamos patirtys, emocijos ir iššūkiai. Mažosiose grupėse dalyviai kartu įveikia žygį, kuriame prireikia ne tik fizinės ištvermės, bet ir gebėjimo palaukti to, kuriam sunkiau, padrąsinti pavargusį ar pačiam paprašyti pagalbos.
Savaitės ritmą papildo maudynės ežere, vakarai prie laužo ir vadinamosios „kakavinės“ – pačių jaunuolių organizuojamos veiklos prie vakarinio kakavos puodelio. Tokie, iš pirmo žvilgsnio paprasti, momentai tampa erdve pokalbiams ir naujoms pažintims. Nuolatinis buvimas kartu per kelias dienas padeda atsirasti tam, kam kasdienybėje kartais prireikia gerokai daugiau laiko – pasitikėjimui.
Dienos mokymuose – intensyvios, todėl telefonai dažnai būna pamirštami. Dėmesys persikelia į tai, kas vyksta čia ir dabar – bendros užduoties įveikimą,pokalbį, šalia esantį žmogų. Geriau pažindami vieni kitus ir atrasdami bendrų ir juos jungiančių dalykų, jaunuoliai pradeda pasitikėti vieni kitais.
Kartais svarbiausia – sugrįžti
Vienas šios vasaros dalyvių – Tomas (red.past.vardas pakeistas) – į mokymus atvyko tuo metu, kai jo gyvenime jau kurį laiką buvo nelengvas etapas. Vaikinas susidūrė su emocinės sveikatos sunkumais ir rūpinosi savo savijauta, todėl sprendimas savaitę praleist tarp keturiasdešimties nepažįstamų žmonių jam buvo nemenkas žingsnis. Didelių lūkesčių Tomas neturėjo – iš pradžių svarbiausia buvo apsiprasti ir leisti sau neskubėti.
Pirmosios dienos pasirodė sunkesnės nei tikėtasi. Bandydamas įprasti prie naujos aplinkos ir naujų žmonių, Tomas suprato, jog jam geriausia būtų išvažiuoti. Pasakęs mokymų vadovams, jis išvyko namo trečiąją mokymų dieną. Atrodė, kad tuo susipažinimas su vaikinu ir pasibaigė, tačiau, grįžęs namo, jis pergalvojo savo sprendimą ir nutarė pabandyti dar kartą – jau dar kitą dieną Tomas vėl dalyvavo mokymų programoje.
Sugrįžusį Tomą kiti dalyviai pasitiko palaikydami ir padrąsindami. Jis vėl įsitraukė į veiklas, atsivėrė dalyviams, dalyvavo „Open Space“ dienoje, kuomet dalyviai susitinka su mokymų partneriais ir diskutuoja su jais jaunimui rūpimomis temomis. Savaitė, kuri iš pradžių atrodė pernelyg sunki, pamažu tapo patirtimi, kurios nesinorėjo nutraukti – mokymų pabaigoje Tomas buvo vienas paskutiniųjų, palikusių mokymų vietą.
Paskutiniąją dieną atvykusi vaikino paimti mama pasidalijo, kad ši savaitė tapo viena geriausių sūnaus vasaros (ir ne tik) patirčių. Ne dėl ežero ar veiklų gausos, o dėl žmonių, tarp kurių jis galėjo pasijusti išklausytas, gerbiamas ir priimtas. Tomui ši patirtis parodė, kad naujoje aplinkoje galima sutikti palaikančių žmonių, užmegzti ryšį ir atrasti vietą grupėje net tada, kai pradžioje atrodo, jog joje pasilikti bus per sunku.
Kai atvirumas padrąsina kitus
Kita mokymų dalyvė – Karolina (red. past.vardas pakeistas) – atsivežė visai kitokią, tačiau taip pat nelengvą gyvenimo istoriją. Dar paauglystėje ji susidūrė su narkotinių medžiagų vartojimu ir atsiradusia joms priklausomybe, o kelią iš jos rado po kelerių metų, praėjusi reabilitaciją. Šiandien savo patirtimi ji stengiasi padėti ir kitiems, susiduriantiems su panašiais sunkumais.
Vieną vakarą mažojoje grupėje tarp mokymų vadovo ir dalyvių pokalbis pakrypo apie sudėtingiausius gyvenimo išgyvenimus. Karolina galėjo nutylėti arba papasakoti tik tiek, kiek tuo metu atrodė saugu, tačiau pasirinko kalbėti atvirai. Tokiais momentais nerimas kyla ne tik dėl to, ką pasakysi. Ne mažiau svarbus klausimas, kaip į tavo istoriją sureaguos kiti – ar neatsitrauks, ar nepradės vertinti žmogaus vien pagal jo praeitį.
Grupė Karoliną priėmė ir palaikė. Jos atvirumas neliko tik asmeniniu pasakojimu – jis padrąsino kalbėti ir kitus. Kai vienas žmogus išdrįsta papasakoti apie sunkų savo gyvenimo etapą ir vietoje teisimo sulaukia supratimo, saugiau pasidaro ir tam, kuris iki tol savo patirtis laikė pernelyg asmeniškomis, skaudžiomis ar gėdingomis.Šis vadovo užduotas klausimas parodė, kad ne visos svarbiausios mokymų akimirkos gali būti suplanuotos programoje. Kai kurios jų gimsta spontaniškai – tada, kai vienas žmogus pasirenka būti atviras, o kiti pasirenka išklausyti.
Draugystė, kuri nesibaigia išvykus
Pasibaigus savaitei lieka vienas natūralus klausimas – o kas toliau? Dalyvių patirtys rodo, kad mokymų pabaiga nebūtinai reiškia ir užsimezgusių draugysčių pabaigą. Prie laužo, žygyje ar vakarinėse refleksijose atsiradę ryšiai išlieka ir grįžus namo: jaunuoliai toliau bendrauja, važiuoja vieni pas kitus į skirtingus Lietuvos miestus ir planuoja naujus susitikimus.
Vienas šios vasaros dalyvių bendrą patirtį nusprendė išsaugoti dar kitaip. Visą savaitę jis filmavo mokymų akimirkas, o vėliau iš sukauptos medžiagos sumontavo beveik valandos trukmės filmą. Mokymams jau pasibaigus, jaunuolis surengė nuotolinę jo premjerą ir į peržiūrą sukvietė buvusius grupės draugus. Taip į skirtingus miestus ir savo kasdienybę jau sugrįžę žmonės dar kartą susitiko – tik šįsyk ekranuose. Jie stebėjo tas pačias akimirkas, prisiminė pokalbius, juoką, nuovargį ir situacijas, kurių reikšmę kartais supranti tik joms pasibaigus.
Septynios dienos neišsprendžia visų jauno žmogaus sunkumų ir nepakeičia gyvenimo iš pagrindų. Tačiau jos gali suteikti patirtį, kuri lieka ir sugrįžus namo – žinojimą, kad šalia gali atsirasti žmonių, kurie išklausys, palauks, padrąsins, net ir kokie jie įvairūs būtų. Kartais būtent tokio patyrimo ir pakanka, kad tarp nepažįstamųjų atrastum daugiau pasitikėjimo savimi.
„Stiprūs įvairovėje“ mokymus organizuoja VšĮ „Jaunimo asmeninio tobulėjimo centras“ (kitaip – „Socialinis sufleris“) kartu su partneriais: Jaunimo reikalų agentūra, Švietimo mainų paramos fondu, Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamentu prie KAM, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija ir Lietuvos kariuomene.
About the Author
