Traumos ir ortopediniai sutrikimai vis dažniau vargina ne vien profesionaliai sportuojančius žmones. Sėdimas darbas, mažesnis fizinis aktyvumas, netinkamai parinktas sporto krūvis ir ilgai ignoruojamas skausmas lemia, kad į gydytojus kreipiasi pacientai dėl peties, kelio, čiurnos, sausgyslių ar stuburo problemų. „Hila“ fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytoja Raimonda Augienė sako, kad daugeliu atvejų trauma nėra vieno nesėkmingo judesio pasekmė.
„Prieš traumą dažnai ilgą laiką formuojasi raumenų disbalansas, sąnarių nestabilumas, pakitusi laikysena ar netaisyklingi judėjimo įpročiai.Daugelis pacientų tikisi, kad operacija ar vaistai išspręs judėjimo apribojimą visam laikui. Tačiau operacija ar medikamentinis gydymas dažniausiai pašalina pasekmę, bet ne visada atkuria judėjimo funkciją. Jai atkurti svarbios reabilitacijos priemonės“, – sako R. Augienė.
Trauma dažnai prasideda anksčiau nei pajuntamas skausmas
Pasak gydytojos, pastaraisiais metais dažniau matomos dvi pacientų grupės. Vieni kreipiasi dėl ūmių sporto traumų, kiti – dėl lėtinių judamojo aparato sutrikimų, kurie vystosipalaipsniui.
„Dažniausiai pacientus vargina peties rotatorių manžetės pažeidimai, kapsulitas, kelio meniskų ar kryžminių raiščių traumos, girnelės funkcijos sutrikimai, Achilo sausgyslės ir čiurnos raiščių problemos, alkūnės epikondilitai, kaklo bei apatinės nugaros skausmai. Daugėja ir vidutinio amžiaus žmonių, kuriems nustatomi ankstyvi sąnarių degeneraciniai pakitimai“, – teigia gydytoja.
R. Augienės teigimu, dalis pacientų į specialistus kreipiasi tik tada, kai skausmas ima riboti darbą, sportą ar įprastą kasdienę veiklą. Tačiau judėjimo sutrikimai dažnai formuojasi gerokai anksčiau: žmogus pradeda saugoti vieną kūno pusę, kitaip stato pėdą, vengia tam tikrų judesių, praranda dalį sąnario judrumo ar raumenų jėgos. Šie pokyčiai ne visada iš karto sukelia stiprų skausmą, tačiau ilgainiui didina pakartotinės traumos riziką ir apsunkina grįžimą į ankstesnį fizinį aktyvumą.
Po traumos vien rentgeno nuotraukos nepakanka
Magnetinio rezonanso ar rentgeno tyrimai padeda įvertinti audinių būklę, tačiau jie ne visada paaiškina, kodėl žmogui skauda arba kodėl po gydymo nepavyksta grįžti į sportą, darbą ar aktyvų laisvalaikį. Vaizdiniai tyrimai parodo struktūrinius pakitimus, bet neatskleidžia, kaip kūnas juda realiomis sąlygomis: ar sąnarys pakankamai stabilus, ar raumenys dirba tolygiai, ar judesys atliekamas saugiai, ar viena kūno pusė nekompensuoja kitos silpnumo.
„Po operacijos ar medikamentinio gydymo gali išlikti raumenų jėgos skirtumai tarp kūno pusių, sutrikusi pusiausvyra, prastesnė judesių kontrolė, sumažėjęs sąnario stabilumas ar nepasitikėjimas judesiu. Dėl to reabilitacijos tikslas yra atkurti judėjimo funkciją: raumenų jėgą, sąnarių judrumą, pusiausvyrą, koordinaciją ir kūno gebėjimą saugiai atlikti kasdienius ar sportinius judesius. Tik tada galima pagrįstai vertinti, ar žmogus pasirengęs grįžti į įprastą fizinį krūvį“, – sako R.Augienė.
Tam vis dažniau pasitelkiami funkciniai tyrimai, leidžiantys objektyviai įvertinti raumenų jėgą, sąnarių judesių amplitudę, pusiausvyrą, eiseną, bėgimo biomechaniką ir judesių kontrolę. „Hila“ ortopedijos ir reabilitacijos programoje paciento būklė vertinama instrumentiniais funkciniais tyrimais, kurie padeda nustatyti silpnąsias judėjimo grandis, įvertinti pakartotinės traumos riziką, stebėti pažangą ir tiksliau nuspręsti, kada žmogus gali saugiai grįžti į darbą, sportą ar aktyvų gyvenimą.
Kada pradėti reabilitaciją?
Po traumos ar operacijos pacientai dažnai linkę ilgai saugoti pažeistą vietą, tačiau per ilgas delsimas gali turėti priešingą poveikį. Kai judėjimas ribojamas ilgiau nei būtina, greičiau nyksta raumenys, mažėja sąnario judrumas, formuojasi kompensaciniai judesiai, o organizmas prisitaiko prie sutrikusios funkcijos. Vėliau šiuos pokyčius ištaisyti tampa sunkiau.
„Daugeliu atvejų reabilitacija turėtų prasidėti pirmosiomis dienomis po traumos arba kuo greičiau po operacijos, kai tik tai leidžia gydymo planas. Ankstyvas saugus judėjimo atkūrimas padeda sumažinti tinimą, išsaugoti sąnario judrumą, apsaugoti nuo raumenų nykimo ir užkirsti kelią netaisyklingų judesių formavimuisi“, – pabrėžia „Hila“ gydytoja.
Pasak R. Augienės, judėjimas turi būti saugus, paskirstytas pagal gijimo eigą ir paciento būklę.Toks požiūris padeda trumpinti atsistatymo laiką, mažinti pakartotinių traumų riziką ir išvengti situacijos, kai skausmas lyg ir sumažėja, tačiau žmogus vis tiek negali judėti taip, kaip iki traumos.
About the Author
